Kai visi keliai veda atgal į 307-ąją palatą (I-oji dalis)

Šiandien rugpjūčio šešioliktoji. Aš vaikštau po namus ir dėliojuosi savo daiktus, kurių, anot mamos, turiu daugiau negu sveiko proto. Sumišusi ir išsiblaškiusi, staiga atsisėdu ant lovos kampučio ir bandau įsivaizduoti savo rytojų. Matau Tulūzos traukinių stotį, senelį, prekiaujantį senais laikraščiais ir apkūnias miesto moteris, besislepiančias nuo karščio bangos. Vienaip ar kitaip, viešėti Paryžiuje man patinka ir, sakyčiau, visi nesusipratimai kelyje atperka net vieną kvadratinį metrą Eliziejaus laukų. Istorija apie tai nutyli, tačiau aš – ne: šis sykis – išimtinis. Prieš savaitę nugirdau mamą kalbant telefonu su daktaru, dirbančiu Švento Luiso ligoninėje. Jis atburbėjo tikrą monologą, todėl nesupratusi net menkiausios detalės, nusprendžiau nueiti į savo kambarį ir apsimesti, kad skaitau knygą. Po dešimties minučių išgirdau beldimąsi į duris:

-    Amelija, ar galima užeiti? – paklausė mama.

- Šimts pypkių! Tikriausiai svyla padai dėl to, ką turi šį kartą man pasakyti. Tiesa?

- Apie ką tu? Aš tiesiog sulaukiau daktaro Žano skambučio. Turėtum džiaugtis, kitą
penktadienį mūsų laukia vizitas Švento Luiso ligoninėje.

- Man pradėti ploti rankomis dabar, rytoj ar penktadienį?

- Gal kada nors mesi šalin tą ironiją?

- Mama, ironija – ne batai. Ji nespaudžia ir gyventi kartu su ja – visai smagu.

- Jei tik žinočiau, ką norėjai tuo pasakyti... – mama nuleido galvą ir lyg pralaimėtoja išėjo iš mano kambario.

Ji išgaravo kaip vanduo saulės atokaitoje, palikdama mane priešakyje su beviltišku savigraužos jausmu. Tą akimirką mano krauju, rodos, buvo galima mirtinai apiplikyti kokį visų bėdų atpirkėją, tačiau toks neegzistavo net už fantazijos ribų. Vieneri metai, keturi skirtingi daktarai ir dar tuntas varijuojančių prognozių. Kas šįkart? Vidinė ironija sprendžia spąstus tiesai, tačiau pastaroji – pranašesnė. Akimirksniu prisimenu paskutinį apsilankymą ligoninėje:

- Laba diena. – Tariu per slenkstį gydytojui Pjerui.

- Miela Amelija Bordo iš... Tulūzos, skuoskite į 223 kabinetą. Ten jums bus atlikta rentgenograma. – Atsakė jis šaltai, nepakėlęs akių nuo šūsnio popierių, gulėjusių ant rašomojo stalo.

Dievaži, tą akimirką norėjau peržengti slenkstį, kuris buvo tarytum užtvaras, skiriantis du priešingus polius, ir parodyti dešimtis anksčiau darytų rentgenogramų, kurias ignoravo jo netikra šypsena dvokiantis veidas. Vieneri metai, keturi skirtingi daktarai, tuntas varijuojančių prognozių ir abejingumo sukeltas piktnaudžiavimas gama spinduliuote. Istorija dar tik įgauna koloritą. Rytoj savo magiją galės pademonstruoti ponas Žanas, kurio bandomuoju triušiu eilinį kartą būsiu aš. Jis padarys rentgenogramą, išrengs mane iki pusės ir savo pacientų sielomis prisisunkusiomis rankomis čiupinės mano stuburą. Lieps lenktis į priekį, tada į šoną ar atgal ir neištvėręs tars tą patį, ką ir praėjusieji kirminai:

- Progresuoja. Reikėtų pasikonsultuoti su chirurgu, kuris specializuojasi būtent ortopedinėje chirurgijoje.

Šį scenarijų jau žinau atmintinai. Daktaras X pataria apsilankyti pas daktarą Y, o pastarasis siunčia kuo toliau iki paties Z. Niekada nebuvau verksnė, elgdavausi kaip galima teisingiau, idant išvengčiau akistatos su karma, tačiau dabar esu lyg į arbatą spaudžiama citrina. Viskas aplinkybių ir svetimų žmonių rankose. Aš galiu tik apsišarvuoti geležine kantrybe, užsimerkti ir prisiminti, kad man tik liepą suėjo aštuoniolika. Galbūt aš daug ko nesuprantu?

- Viskas, to jau pakaks! – Šūktelėjau sau.

Numetusi knygą, kurios net neskaičiau, atsistoju ir išeinu į virtuvę. Spintelėje susirandu mėtas, parvežtas iš Avinjono ir pasidarau gaivinančios mėtų arbatos. Už lango baisi kaitra. Tulūza kenčia nuo tvankumo ir išvargusių žmonių apatijos. Kenčia šunys, katės ir tarakonai. Kenčia ir kaimynų biglis, kurį regiu per langą kiurksint šešėlyje. Nuleidusi galvą žemyn, pamatau trupinių kilimą, kuris veda tiesiai į mano kambarį - stresas žadina apetitą. Paėmusi arbatą, leidžiuosi orientyrų vedama ir sugrįžtu į savo teritoriją, kuri kvepia anyžiais, mėtom ir indiškais smilkalais. Išsidrėbiu ant savo minkštos lovos ir suprantu, jog rytoj penktadienis arba viso labo 1/31 rugpjūčio mėnesio.  Tai bus eilinė diena, kai skraidys lėktuvai, gims žmonės, kažkur kitame pasaulio krašte kas nors įsimylės – elementari kasdienybė. Rugpjūčio septynioliktosios penktadienį, aš lauksiu autobuso, matysiu tą patį senelį, pardavinėjantį senus laikraščius, o galbūt ir kažkas naujo atsiras horizonte.

- Niekada negali žinoti, n-i-e-k-a-d-a. Jei ir išrado kažkas variklį, tai tikrai ne Rudolfas Dyzelis, o greičiau kažkokia Dievybė. Ji priverčia žmogų eiti lynu užsimerkus ir tikėti, jog dėl potencialaus suklupimo bus kaltos ne užrištos akys, o atsitiktinumas, kurį dažnai esame linkę vadinti likimu. Tai – gyvenimo variklis, kurio aš neišradau, tačiau kuo puikiausiai suvokiu. -  Tariau pusbalsiu lyg paranojos kankinama ir, atsigulusi ant pilvo, užmigau.