iš naujo užkūrė židinį ir sukūreno rankraščius

... ir staiga poezija išduoda poetą

tada belieka išjungti visas šviesas,
užpilti visas žvakes, židinį ir smilkalus
bultelyje užsilikusiu vynu
išplauti taurę, iškratyti pelenines,
ranka prasklaidyti aitraus kvapo dūmus

ir tik atsisėdus visiškoj tamsoj ant kilimo
palaukus, kol akys ims suprasti aplink esančias būtis naujais pavidalais
tuomet po truputį traukia lauk
zujančius (panašiai kaip elektronai) minčių greitkelius,
įveikiamus keistokomis įmantriomis trajektorijomis
pasideda priešais save ir
palengva ima mėsinėti dar šiltą  kinetišką mintijimo kūną

ardyti, narplioti,
išblaškyti chimeriškas dalis, kol rasis
gryna esatis,
kuri

be turinio nusės ant poeto plaučių alveolių
ir bus praryta, apimta – įsisavinta
poezija