Nemiga

Priešpaskutinis kvapas prieš miegą
Nepabaigė dar mano sapno.
Prie krūtinės prigludęs vogčiom,
Klausau, kaip plonom apyaušrio gijom
Traukia iš šulinio pradingusį miegą –
Žiema smūtnai jį išlaižė,
Palikus tik pasimetusią snaigę
Numirti ant mano vokų atmerktų.

O aš guliu, nusimetęs visus drabužius,
Pasimetęs tarp besibaigiančių sienų,
Susimaišęs tarp kaukių neuždėtų,
Tarp priešų ir tarp draugų,
Bandau pirštais apčiuopti vientisą būtį,
Kuri tyliai pulsuoja, vos girdimai,
Droviai bėgioja tarp minčių nebaigtų.

Bandau vis susemti jos išmėtytas pėdas
Tarp vingių, sniege paliktų.
Taip pametu paskutinę apyaušrio giją,
Kurią žiema nukandus tylėjo,
Smūtnai išlaižydama manąjį miegą.