Perėjos

Skėčiais išpjaukite mano akis,
kai ištroškęs prieš šviesą raudoną
lietaus atokaitoj stovėsiu sūrioj.
Pasiekite gerklę, suvelkite plaukus,
nuliekite mano vaškinę figūrą
iš poezijos rimų, kur gėda aidėti
tolumoj ir iš toli
mano galvoje, mano
širdyje, mano rankose.
Mano varduose.
Pamilkite mano beprotystę,
aš nebegirdžiu, –
nei priekaištų, nei pagyrų –
už ką?
Už tai, kad...
Šokyje ištirps daina, rankos blyškios
balerinų kels sijonus
purienų laukuos iš violetinių žiedų.
Žiede, dekoratyvume, sekundėje.
Aš sukčiausi, lytėdamas savas akis,
užleisdamas tau vietą partery
ir mirdamas gyvybe,
atsikrenkšdamas,
kol nemirė jų nuoboda ir
nuovargis tavosiose.
Tavo gležnumas; mediena rūkstančios
scenos prieblandoje, mane supa
Degas paveikslų miniatiūrinė tikrovė
su iš tikrovės gimusia Satie daina.
Vyriškos žmonos ir moteriški genijai,
auginantys savo kaimenes
kaip aviganis gano ožkų tyrę.
Nerimo saujom.