-40°C

Žiema.
Pensininkas Petras bežiūrėdamas žinias sužino, kad tolimąjame Sibire prognozuojamas -40°C šaltis. Pamačius tokius skaičius jam pasidaro labai smalsu, mat Lietuvoje šalčiai paskutiniais metais nelepina. Šaltukas vos spėja spustelt, žiūrėk, po kelių dienų jau ir atlydys. Sniegas ir tas, per Kalėdas ir Naujųjų sutikimą vis labiau tampa maloniu ir laukiamu netikėtumu.
Bėga minutės, valandos, o Petro smalsumas niekur nedingsta, bet vis labiau įsigali. Žmogelis svarsto ir kontempliuoja kaip viskas prie tokios minusinės temperatūros išrodo, juk net paprasčiausias apsilankymas lauko tualete spaudžiant tokiam šalčiui turėtų būti labai problematiškas.
Smalsu Petrui ir tiek, bet juk nesidanginsi, žmogus, į Sibirą, kad išsiaiškintum kaip tokiu oru žmonės gyvena. Tuo labiau, kad buvo laikai, kai buvai ten „nudanginamas“ be paties noro ir sutikimo.
Vartosi Petras naktį lovoje, negali užmigti ir vis svarsto, spėlioja. Tik pamanyk, -40°C! Kaip? Kaip galima gyventi spaudžiant tokiam šalčiui?
Taip vargšelis prasikankina visą naktį. Nepailsėjęs, Petras jau ir sunerimsta, kad per smalsumą prisišauks ilgalaikę nemigą, kuri, savo ruožtu, atvers kelią visokiems nerviniams sutrikimams, kurie ims galuoti ir taip nebejauną jo kūną...
Tpfu, kad tą smalsumą kur šunes nujotų!
Petras vartosi lovoj, saugodamas ramybę ir sveikatą iš visų spėkų stengiasi negalvoti apie tąją nelemtą prognozę Sibiro regionui, bet mintys - ne arkliai, prie stulpo nepririši, tad belieka krenkšti ir verstis nuo šono ant kito, užsitraukti antklodę ant galvos, o po kiek laiko ir vėl nosį laukan iškišti - viskas per išvakarėse suvalgytus raugintus kopūstus.
Ima brėkšti, o Petras vis dar nemigęs. Vis dar su -40°C kovoja. Jau visai paryčiais, pasidavęs, nusprendžia keltis iš lovos ir pradėti naujos dienos ritualus, nes juk vis tiek nebeužmigs, o ir tas naktinis džigas lovoje jau taip įgriso, kad nors sienom lipk.
Susisiautęs chalatu, Petras atslenka į virtuvę ir užkaičia vandenį. Galva sunki, mintys tebetrata apie tąjį siaubingą šaltį ir visokiausias jojo išraiškas bei pasekmes. Siaubas, ir kas jam pasidarė! Smalsumas tuoj užkamuos kaip kokį keturmetį kodėlčių. Tik pamanyk, -40°C...
Petras muistosi ir taiso kavą. Nieko nieko, tuoj galutinai prašvis, o po valandos, antros, jau bus galimą ir į Maximą nueiti. Smegeninę kainomis ir tųjų nuolaidomis užkišti. Galgi tas prakeiktas smalsumas ir atstos. Aišku tik viena, šiandien - jokio televizoriaus ir jokių žinių. Vienareikšmiškai! Reikia pailsėti, nes jei laukia antra tokia naktis, nieko gero nelauk.
Petras kone fiziškai nusipurto.
Po kurio laiko, veblena radijas, Petras sėdi fotelyje, gurkšnoja kavą ir dėbso pro langą. Balta, sninga. Žiema. O kažkur pranešė net -40°C šalčius.. Staiga Petro žvilgsnis nušvinta. Dingteli išganinga mintis kaip kamuojantį smalsumą patenkinti ir jo atsikratyti.
Žmogus puola prie spintelės ir ima joje raustis. Juk kažkur čia buvo.. Turi ir dabar būti.. Juk neišmetė.. Ten tiek jaunystės prisiminimų..
Pagaliau Petras aptinka, ko ieškojęs. Tai užrašų knygutė raudonu išblukusiu viršeliu ir apspurusiais kraštais. Petras verčia lapus, murma ir purto galvą. Pastangos ne bevaisės, lūpas staiga iškreipia triumfo šypsnys, ir Petras jau lekia į prieškambarį, kur ant staliuko stovi senas geras laidinis telefonas.
Drebančiais pirštais surenka numerį. Ragelyje pasigirsta kvietimo signalai. Tokie tolimi ir nerealūs kaip pats Sibiras. Laukti tenka ilgai, o paskui dar ir iš naujo surinkti reikalingą numerį. Ir vėl gaudimas ir šerkšnoti į tolimiausias tolybes besidriekiantys telefono linijų laidai. Khm, laidai, kurie, ko gero, jau keliolika metų kaip sukišti į požeminius komunikacinius vamzdynus.
Ragelyje pasigirsta trakštelėjimas ir rusiškas „slušaju“. Petras puola labintis ir prisistatinėti. Ir nors jį kamuoja milžiniškas, visą naktį trukęs smalsumas, pensininkas netenkina jo iškarto, bet pradeda iš tolėliau. Kaip sekasi ir kaip gyvuoji. Kas naujo ir kaip sveikatėlė. Taip seniai nesimatėm ir turint omeny mus skiriančius realius ir gyvenimiškus atstumus, vargu ar bepasimatysim. Apskritai, stebuklas, kad tavo prieš daugybę metų įduotas telefono numeris taip ir liko nepakeistas. Dar vėliau pokalbis pakrypsta apie juodu susiejusią karinę tarnybą. Apie tos tarnybos gandas ir negandas. Apie kartu patirtus nuotykius. Ech, buvo laikai.. BUVO LAIKAI!
Buvo, bet pražuvo. Galiausiai, po gero pusvalandžio, pašnekesio gija ima trūkinėti, vis dažniau ima įsiterpti pauzės ir nutylėjimai. Nebegalėdamas daugiau tverti, Petras griebia jautį už ragų:
- Sergejau Ivanyčiau, šitą, norėjau tavęs kai ko paklausti.
- Klausk, klausk, Petras, nesidrovėk, - pasigirsta ragelyje.
- Sergejau, pats gyveni Sibire, vakar per žinias išgirdau, kad pas jus ten spaudžia -40°C laipsnių šaltis. Man kažkaip galva neišneša, kaip jūs ten su juo tokiu tvarkotės?
Kurį laiką atsakymo nėra. Ragelyje girdėti nutolstantis šlepsėjimas, paskui bilstelėjimas ir senas draugas vėl šnopuoja į ausį.
- Apgavo tave žinios, mielas Petras. Pas mus tik -25°C.
- Kaip tai apgavo, televizorius juk nemeluoja. Vakar per žinias pranešė, kad pas jus ten -40°C.
- Tai kad tik -25°C.
- Nesąmonė, turi būti -40°C.
- A, tai čia turbūt lauke, - pagaliau susivokia Sergejus Ivanyčius.