Emilė

Emilė stovi prie akvariumo su gyvais karpiais. Viena. Šurmulys. Prieina šeima. Motina, papūgos kuodu, aiškina vaikui, kad šitą žuvį galima nusipirkti, jei nori. taip, jei tik nori. Grasina nekišti pirštų į vandenį, nes karpis galįs įkasti... Galiausiai ragina pažvelgti, kaip žuvys kvėpuoja pelekais...
    Šita višta moters pavidalu nyra į akvariumo vandenį. Drauge su tvirtai ją laikančiomis Emilės rankomis. Tik trumpam. Sekundei. Tol, kol ši prabunda iš miego atmerktom akim.
    Emilė čia, prie akvariumo. Emilė laiko vyšnių spalvos telefono ragelį. Maudosi naktį užtvenktam upokšny. Lieja akvarelę. Degina laužus ant stalo. Vagia riešutus iš pintinių turguj. Neša ligoniams lėkštes su koše. Kur yra Emilė?
    Emilė ilgisi savo Johano. Jis nežadėjo rašyti, taigi ir nerašo. Iš tiesų, net neaišku, kaip jis atrodo. Tiesiog emilė taip sugalvojo. Jis bus vardu Johanas ir gyvens kur nors toli. Ne čia. Čia nėra vietos nei Johanui, nei ateičiai. Ateitis nusprendė apsigyventi taip pat kur nors toli.
    Vakaro žara tokia pat keista ir skaudi, kauip ir Emilės pokalbiai su savimi. Balsu. Pašnibždomis. Mintimis. Ji šiek tiek nervinasi, kuomet negali šnekėti, žingsniuodama miestu. Nes visi žiūri. Žvilgsniai kažkodėl trikdo Emilę. Tik kartais. Šiaip jau ji moka apakti kai reikia.
    Emilė šoko baletą. Dainavo chore. Tapė. Žiedė puodus ir vazas. Grojo fleita. Vėliau altu. Bandė dėlioti sakinius prancūziškai. Itališkai ir ispaniškai. Emilė visada buvo Emilė.