Karališka medžioklė

Iš lūžtančios erdvės
Ir trūkčiojančio laiko,
Iš skęstančių žvaigždynų
Gelmėse skylių juodųjų,
Išlindo padaras -
Su vilko galva, žmogaus kojomis
Ir tylinčia širdim.

Ir svarstė angelų taryba,
Suko galvas Dievų susirinkimas,
Šūkavo Patarėjai pusdieviai,
Kur jį padėti, tokį išgamą.
Ginčai supykdė Vienąjį
Ir bedė jis pirštu į žemę:
„Pritapsi ten, manau“, -
Nusišypsojęs tarė.

Tamsi naktis šviesi diena
Kelionė buvo neilga.
Nepastebėtas, o jei matytas,
Tai neįtikėtas, išgama
Šlumštelėjo į giraitę jauną,
Neskaudžiai, tik tris egles nulaužė.

Pirmieji žingsniai buvo netvirti,
Toliau lengviau jam ėjos,
Tad žengė priekin miesto kryptimi,
Surast draugų norėjo.

Pirmiausia užuodė, tada išgirdo,
Galiausiai matė savo akimis:
Minia už miesto vartų
Stebėjo moterį ant laužo
Ir šūksniais kurstė liepsną,
Kur veidą raganos
Taip meiliai lietė.

Nusigando padaras, tolyn nubėgo
Akis uždengęs rankom.
Kai atsimerkė, stovėjo prieš
Nedidelę bažnyčią,
Pro langą plūdo šilto balso srovės,
Klebonas iš statinės lakė vyną,
O dar toliau vienuoliai brangiai
Skalbė sielos rūbą,
Iš įniršio sesers krauju supiltą,
Ir skerdė gyvulius, ir skerdė vienas kitą,
O nuo uolos lašėjo tirštas, šiltas
Gyvybės skystis taip neseniai išpiltas.

Ištroškęs padaras suklupo,
Rieškutėm sėmė ir lyžtelėjo,
Gėrė, lakė, siurbė
        Išsipūtė, iškilo
        Virš medžių, virš stogų
        Ir uždengė kraujuotas snukis
        Saulę

Dabar jau drąsiai žengė milžinas.
Nuo jo velniai, palikę skilusius
Apsėstų kūnus, link pelkės
Bandė sprukti, Bet įkvėpė
Juos padaras į savo širdį
Ir uždainavo, užkriokė,
Užstaugė ----
            Karaliaus rūmuose puota nutilo.
            Tik juodas gandras kapojo kūdikio akis
            Ant stalo musės laipiojo po karvės galvą,
            O Juokdarys sugrojo paskutinį posmą,
            Stovėdamas tarp kabančių nuogų lavonų.

Ir pasileido Karalius nuo šešėlio bėgti
Per dykrą pėdomis basom per šaltą žemę
Šerkšnas skverbėsi, nuo pirštų, aukštyn, aptemdė protą
Ir žilino pakaušį pliką puošiančią karūną.
                        Staiga, pasiekęs mišką,
                        Pamatė prieglobstį Karalius,
                        Skaisčių mergelių pirtį.
                        Duris pravėrė
                        Jį pasitiko šeimininkė
                        Nuogybės grožis šventas
                        Jis lietė, jis mylėjo ją
                        Ji gimdė sūnų,
                        Išpirką, kurią
                        Žveris priims.

O jis už durų laukė. Su juo šėtonų pulkas
Karalius išnešė vaikiuką šypsantį ir šiltą
Padaras jį paėmė, paglostė veidą,
Užmerkė krauju pasruvusias akis.
„Žiūrėk, tuoj švis“, - taip tyliai tarė,
Juodajai bedugnei traukiant atgalios,
„Juk aš ne toks, Juk aš ne toks“.