dėl manęs nors ir mirk.

taip... aš tau galiu būti viskas, bet tu man liksi niekuo. cha, kaip greit viskas apsivertė? juk negalvojai, kad lauksiu tavęs amžinybę? čia tau ne „bukas ir bukesnis“, čia „ Romeo ir Džiuljeta „, ir aš Džiuljeta, tačiau amžinai gyva tavo mirusio glėby. taip, rodos miršti pats, bet laikaisi įsikabinęs manęs ir savinies mano šilumą. o aš su šypsena stebiu kaip tavo akys šąla, kaip tavo lūpos stingsta. akimirką sudvejoju, ir noriu prislinkti bučiniu, bet.. tik uždedu ranką tau prie krūtinės ir skaičiuoju paskutinius dunksėjimus. ar man gaila? ne! nebus tavęs, bus kitas, ir nebebus tokių klaidų.
prikimęs tavo balsas dar prašo atleidimo, bet greitu mostu jau užmerkiu tau akis.