Varinė meilė

Kilsteliu galvą, susiduriu su plėšriomis akimis ir ironiška šypsenėle variniame veide.
Autobusas sausakimšas: grūdasi, stumdosi, srovėmis teka pirmyn atgal. Jo akys sminga į mane ir nepaleidžia. Tikrai jo.

Įsimylėjau Vidmantą septintoje klasėje. Per pamokas skaičiuodavau jo pakaušio verpetus, per pertraukas – žvairomis, nuleidus galvą — kojų zigzagus ilgame slidžiame koridoriuje, kur sukdavome ratus sisikibę dvejetais, berniukai irgi, vos kas nors pažeisdavo tvarką, budinti mokytoja klykdavo: į porą, į porą, ilganosi, rudi ar ilgši, pampuška, netraukyk rikės. Chorinis kvatojimas, chorinis mokytojos kreipinio skandavimas. Man dažnai pasisekdavo iš rikės iškristi ar būti išstumtai, tada į ausis risdavosi žirnis ir iki skausmo brinkdavo: visą galvą plėšdavo matematikės – ir kodėl ji amžinai budėdavo koridoriuose? — kreiva karve, išverstake šliūže, bukagalve kerėpla.  Neskaudino tik paskutiniai du žodžiai: mokiausi vien gerais pažymiais, kerėplą klijuodavo kiekvienam, tai buvo tuščias šaudymas. Šiaip veidrodyje iš tikrųjų stovėdavo nei šiokia, nei tokia: nevikri didelėmis išsigandusiomis akimis, iškrypusiu stuburu šatra, na, karvės tai niekaip savyje neįžvelgdavau, bet gal trūko objektyvumo.
Matematikė gyvuliais šaukdavo visus kaimiečius, raukdavo nosį ir šnirpšdavo: na, avie, na, kriu kriu, na kiaulės šmote, atrajok Pitagorą. Klasėje gyvulių buvo tik septyni. Kiti skilo į dvi komandas: mažybiniais vardais linksniuojamų — bankininko Loretėlė, pirmininko Raselė, mokytojų atžalos, daktarų kūnai ir kraujai; darbo liaudies — miestelio siuvėjų, kepėjų, šlavėjų, šoferių – paukščiais šaukiamų: raiba antis, perekšlė višta, grifas, kuosa, gaidys, bet niekada balandėlis, žvirbliukas, lakštingalėlė ar blezdingėlė, kartais, kai mokytoja būdavo netramdomai geroj nuotaikoj, rikteldavo: nekukuok man čia kaip gegė.
Mokiausi ne kokiam internate ar kolonijoj, ne, normalioj vidurinėj, sako, geroj. Bet vėliau savanore į tą jaunystės mūrą niekada nesukdavau, vengdavau net praeiti ar pažvelgti pro mašinos langą. Ne vien dėl pertaukų, susuktų į uždarą ratą, ne dėl matematikės, taikančios rūšių teoremas. Ir ne dėl tualetų, iš kurių atėjus dvokdavo visa klasė, choras skanduodavo: smirdalė, o žiemomis kaip tyčia laksčiau kiekvieną pertrauką: kiek kelnių beprisiaudavau, šaltis vis tiek lįsdavo į tarpkojį ir jį dirgindavo, į stotelę klampodavau tris kilometrus, autobusai, užstrigę sniege ar sušalusiais akumuliatoriais griaudavo bet kokius grafikus ir, dabar, iš laiko perspektyvos, stebiuosi, kaip iš viso likau: neužpustyta, nesuragėjus į ledą, tiesa, dvejus metus vaikščiojau šunvotėta, matyt, užstrigęs kraujas valėsi, nosies galas melsvas ir po šiai dienai, o dešinys kelienas kliurksi vandeniu. Dar stebiuosi, kodėl kaimiečiai gimdo vaikus, kuriems reikia lankyti miesto mokyklas. O jeigu jau gimsta koks netyčia, geriau uždarytų sklepe ar tvartelyje, įmestų laikraščių, kalendorių, kiek patys prasilavintų, tiek ir užtektų. Jei nėra kaimo mokyklų, nereikia kaimuose ir vaikų.
Vengiau tos mokyklinės praeities tik dėl matematikės neteisingumo: ji kaimiečiams nerašydavo geriausio pažymio, jokio raudono brūkštelėjimo kontroliniame, vis tiek vertinimas tik ties viduriu arba žemiau. Kai kartą, tik kartą, paklausiau, mokytoja, bet nė vienos klaidos, kodėl tik trejetas, anakonda žvilgsniu nusitaikė į mano miežiais apaugusias akis, neprarijo, ne, tik apsivyniojo aplink kaklą ir visam laikui užsmaugė bet kokį klausimą.
— Tai ką, profesore karve, nori būti pirmūne? Gerai: sakyk, kiek bus 12 584 padauginta iš  2147? Laukiu atsakymo. Negirdžiu, mū mū. Nenorėjai trejeto, įraitysiu dvejetą. Daugiau kad jokių bliovimų.
Daugiau jokių bliovimų. Kas bliaus, jei aukščiausioji rūšis patenkinta, o ir pati mokytoja — rajono valdininko sesuo, apylinkės pirmininko žmona ir kažkokia dar svarbi persona.
Į klasės susitikimus neidavau. Kažkaip netraukė. Nors pakvietimus rasdavau tėvų namuose, tame pačiame užpustytame kaime. Susitikę vis klausdavo, kodėl neatvykai, buvo taip smagu, pamažu visi lyginosi: žmonės su gyvūnais. A, dar iš tos mokyklinės praeities: įdomiausia, kad labiausiai vienas kito nekentė ir vienas kitą įžeidinėjo tos pačios rūšies gyviai: karvė kiaulę, avis ožką, varna kuosą, grifas gaidį – visi norėjo prisikasti ir prisiklijuoti prie loretėlių, raselių, tomukų, padaryti karjerą, sutrypdami, užbadydami, kapodami savus.

Autobusas kresčioja, mane gaudo varinis Vidmanto veidas, po dvidešimties metų, jau net neabejoju — tikrai jo, yra ženklų, nenaikinamų laiko ir gyvenimo: apgamas ties dešiniu lūpų kampu, lenktas randas, pratęsiantis antakio linkį, smilkinio verpetas, ir dar mano pačios pirmas, pats pirmas intuicinis žvilgsnis, kuris staigiai pagauna tikrumą, kuris nyksta toliau tęsiant apžiūrą, kuriant lyginimus, rezgant apmąstymus. Visiems taip, ne tik man – pirmas mirksnis tiksliausias, pasąmoninis, paskui tik patirties ir atminties kuždesiai, veik visada klaidingi.

Įsimylėjau Vidmantą septintoje klasėje: jis priklausė žmonių pogrupiui, buvo šaukiamas Vidmantuku. Bet tai neturėjo jokios reikšmės: mano meilė vis tiek kerojo. Šukavausi kas dešimt minučių, pasitrumpinau uniforminę suknelę, išsikrapščiau panages, apstojau maigyti per ilgą nosį, garsiai šnopuoti ir vilkti kojas pertraukų metu. Stengiausi neišsiduoti, kad jis mano galvoje, niekam net nešnibžtelėjau apie tai, jokiai mergaitei. Taigi, mano meilė iki mokyklos pabaigos buvo sėkminga: niekas nesityčiojo, niekas netraukė per dantį, didelių kančių nepatyriau, nes jis net nedirsteldavo mano pusėn, aišku, įsiskaudindavau, pamačius šypseną, atkištą Loretėlei ar Raselei, nors kančia buvo pakankamai pakeliama: kuteno, bet nežnaibė, matyt, kaimiška riebi mityba, atšiaurios gamtinės ir buitinės sąlygos užgrūdino mano smegenis, ir tos bet kokiu atveju pumpavo endorfinus, kurie mane visais atvejais darė laiminga: jeigu nemyli, tai pamils, jeigu nemato, tai pamatys, jeigu nesiseka šią akimirką, pasiseks, vis tiek pasiseks tuoj pat. Endorfinai tryško taip gausiai, kad niekada joks liūdesys ar neviltis nešliaužiojo net dulkėmis prilipę, juo labiau nesitaikė širdin. Virpėjau, kai matydavau matematikę pašarvotą tarp metalinių vainikų, apstotą vištų, arklių, karvių, nebraukiančių nė mažiausios ašarėlės. Buvau laiminga, žinojau, ji vis tiek gaus atpildą. Prie linksmųjų dalelių gamybos prisidėjo ir aiškios gyvenimo nuostatos: tėvai nebuvo nei girtuokliai, nei labai kvaili, nei labai protingi, normalūs, rūpestingi, tik, kaip visi kaime, dirbantys dieną naktį ir kažkaip įstabiai sugebantys neuždirbti ir neprasigyventi, stovėti vietoje, įkalė į galvą ilgą storą vinį: svarbiausia gerai mokytis, svarbiausia gerai mokytis, tik mokslas svarbu. Tikėjau tuo juodai: vaikščiojau nuklypusiais batais, išaugtu paltu, atsiskyrus, viena, bet laiminga: mokslas sekėsi, na, aišku, išskyrus matematiką. Sekmadienį klūpėdavau bažnyčioje, eidavau išpažinties: suberdavau kunigui į ausį sunkiai atrastas nuodėmes, prarydavau komunijos rutuliuką, vakare užversdavau galvą į dangų, padėkodavau už gerus pažymius ir net keletą Vidmanto netyčinių kryptelėjimų mano pusėn, ryte irgi pirmiausia gaudavau dievo leidimą visa kam ir žinojau: negali atsitikti nieko blogo: mane vedžioja dievas. Ne tik žinojau, tikėjau. Absoliučiai. Kai tiki, jokių nemeilių neįvyksta, tik meilės.
Taip ir baigiau mokyklą: juokingai apsiskuduravus, nutįsusia plona kasele, vieniša, besikalbanti su savimi, bet gerais pažymiais, stipriai mylėdama, laiminga, šiek tiek susvaigus, kaip sparnuota kumelaitė, nepaliaujamai kurianti planus apie ateitį ir jau jau įvyksiančius žaibus tarp manęs ir jo.
Ach, tos užgrūdintos kietos kaimietiškos smegenys, be perstojo pumpuojančios endorfinus. Ne aš baigiau mokyklą – linksmosios dalelelės, jos nuvežė mane į Vilnių, patupdė į universteto suolą ir kvyktelėjo, matai, kaip tau sekasi, tu studentė, o mano tėtis ištižo, brūkštelėjo akį: tu tik pagalvok, mano mergaitė aukštąjį baigs, bus žmogus.

Autobusas stabčioja, varinis veidas artėja prie manęs. Jau abejoju, ar tai Vidmantas. Neskusti pažiauniai, riebalini, sulipę palši plaukai, besiskiriantys žmonės, darantys jam taką it mesijui. Gaižiai dvokiančiam mesijui. Žvilgsnis iš po trukčiojančio voko smeigia mane: užlendu už plačios nugaros. Riksmai: vairuotojau, išlaipink valkatą, uždusim, privemsim autobusą. Iš tikrųjų užgniaužiu skrandį gerklėje: pietums suvalgiau tik saldumynų, ko jie tokie surūgę?

Iššoku vos atsidarius durims, palinkstu virš šiukliadėžės: atsikratau savo mokyklinės meilės. Drebėdama šluostausi lūpas ir žvilgsniu laipioju gamykliniais pastatais: ne ta stotelė, toli iki manosios. Įkvepiu tiršto dirglaus kažkokiomis dalelėmis prisodrinto oro: nieko, pareisiu, išsivėdinsiu ir nurimsiu.

Valkata per du metrus. Aplinkui nė jokio gyvio. Palinkstu į priekį ir tekina pasileidžiu pirmyn. Uždusus stabteliu, atsigręžiu: jis artėja. Vėl bėgu: atsitrenkiu į vaiką, užminu katės uodegą, miau miau, vos neišvirstu ant šono, degant raudonai perskrodžiu gatvę, užtrenkus mašinų signalams ausis, prilimpu prie elektros stulpo, dvesuoju ir seku akimis valkatą, užstrigusį gatvės viduryje. Jau nebebijau: čia pat parduotuvė, pirmyn atgal žmonės.

Jis sustoja priešais, vos per metrą: toks pats kaip kažkada. Tiesus, aukštas, atkraginta galva, dešinė ranka kišenėje, pašaipi šypsenėlė, tik šį kartą atidengianti ne baltas rikes, o kur ne kur kreivai įstrigusius rudus kaplius.
Pakeliu akis, nuleidžiu. Pakeliu, nuleidžiu. Jau nebijau. Droviuosi. Kaip mokykloje. Raustu. Pasitrinu akis.
Pūsteli vėjas: kvapas siūbteli man į šnerves.
— Labas.
Žiopteliu. Žodžių manyje nėra: sumišimas.
Prisiartina. Stipriai sukandu dantis, sustabdau kvėpavimą: bijau apsivemti.
Vėjas darko poilgius sukuistus plaukus, lieja juos į pavakarės drumzles. Mano juslės apsipranta. Pradedu kvėpuoti. Pradedu matyti.
Toks pats kaip prieš dvidešimt metų: išdidus, pasitikintis ir žiaurus: nepaisantis kitų sumišimų ar įsisikaudinimų. Laukiu, kad ir dabar, kaip kažkada pasiųs pjaustančią pravardę, pamišėlišką juoką ar nusispjaus kaip ant tuščios vietos. Ne kartą taip buvo.
Gūžiuosi, mažėju ir vis labiau apsiveju stulpą.
Prieina prie pat. Tiesia ranką. Nesugebu krustelti ir pasitraukti. Šiukšlininko ranka suima mano smakrą, kilsteli: varinis veidas, suodinos akys ir švarplėta šypsena sugriebia mano akis, tuoj įsliuogs ir į vidų.
— Ar dar myli mane? — įsisiurbia į lūpas.
Sugebu susmukti prie jo kojų, ašaros bumpsi į maknotus ištižusius, be raištelių valkatos sportbačius. Bandau juos valyti: trinu, o gal tik šluostau, nenorėdama palikti savęs ašaromis ant jo kojų. Jaučiuosi laidojama sąvartyne.
— Na na, ko taip praskydai? Matai, vis tiek susitinkam, jei lemta.
Jo prilaikoma atsistoju, pasitaisau plaukus, išsišnypščiu, prasegu rankinę, dzingteli metalas.
— Tik ne variokus, — mėšlini pirštai lenda į piniginę, pasiglemžia dvidešimtinę, apsigalvoję sugrįžta ir už kampučio ištraukia dar vieną.
— Koks tavo vardas? Regina? Žala karvė? Mū mū, — kvatoja, supuvę kepenys tuoj užkris ant manęs.
Pasijudinu. Žengiu kelis žingsnius.
— Nepyk. Kur tu? Ale, kodėl žala? Juk geltonplaukė.
Vėl bėgu. Šį kartą žibintų šviesoje, atsimušinėdama į žmones. Ir visai ne nuo valkatos. Ne nuo mokyklos. Uždususi stabteliu, klausiu savęs:
— Nuo ko bėgu?
Dar keletą metrų. Vėl:
— Nuo ko bėgu?