Išsigandau, kai dvylika kepalėlių pamaitino
Penkis tūkstančius.
Buvau penki tūkstančiai pirmas.
Išsigandau, kai stogą praardę nuleido
Jam luošį.
Pradėjo lyti, ir nebuvo kur jiems prisiglausti,
Bet nei vienas į mano namus nesiprašė.
Tyliai stebėjau, kaip iš kapo olos išeina
Jo draugas.
Mano draugas už vieškelio upės
nepabus, nes esu jį nužudęs.
O kai minia garsiai klykė Barabo,
Nedrįsau nusiviept į tą kruviną veidą,
Nes ne aš šiąnakt laisvas esu.