Smiltė. Atvykimas

Tie raudoni plaukai, jai minant dviratį, tai plaikstosi į šalis, tai, vėjo pagauti, bloškiasi į veidą. Mina iš visų jėgų, kantriai, nesidairydama, pernelyg palinkusi priekin – atrodo, lyg kažkas nematomas, bet labai sunkus, spaustų jos siaurą nugarą, norėdamas, kad Smiltės kūnas visai priglustų prie rankenų.

Pastebėjusi mane, sulėtina, išsitiesia, žaismingai kilsteli ranką. Kai dviratis pagaliau sustoja, lyg ir nesiryžta nuo jo nulipti, delsia, žvilgsnis vos kliudo mano veidą. Galop, apsidairiusi, prabyla:
- Na ir vietą susiradai. Pasiklydau kokį tūkstantį kartų, - ir nusišypso.

Balsas atrodo prikimęs ir kiek virpa - gal nuo ilgo kelio ar aštraus ankstyvos žiemos vėjo, kurio kvėpuojame, tačiau jaučiu jos pastangas kalbėti kuo aiškiau, tvirčiau ir garsiau, jaučiu ir liūdesį, kurį ji, regis, mėgina nuslėpti.

- Juk ne aš - tėvai, - lyg ir pamėginu pasiteisinti, o netrukus priduriu, - Bet čia gražu.

Smiltė vos linkteli ir užsižiūri į neaukštas kalvas, padengtas plonu sauso sniego sluoksniu. Vis dar buvo galima įžiūrėti keliuką, už kelių šimtų metrų išvinguriuojantį iš žvyrkelio, kuriuo ji pas mane atvažiavo, ir vedantį tų kalvų link. Vasarą matydavau jose besiganančius gyvulius.

- Rytoj galėsime ten pasivaikščioti, jei norėsi, - sušnabždu, drovėdamasis ją išblaškyti, bet tuo pat metu ir nekantraudamas grįžti vidun. Mano rankos grumba ir stingsta nuo smelkiančio šalčio. Energingai patrinu jas vieną į kitą, o Smiltė tą akimirką lyg ir atsitokėja. Kiek sutrikusi, pažvelgia į mane ir sako:
- Bet aš čia neilgam.

Tuomet nulipa nuo dviračio, jos pečius apgobia nematomas vėjo šuoras ir šie suvirpa. Suspurdėjo kaip kątik išsiritęs paukštukas, pagalvoju ir tiesiu ranką, norėdamas paimti jos dviratį, bet Smiltė papurto galvą. Einame.

- Žinai, gali būti čia, kiek nori. Mama apsidžiaugė, sužinojusi, kad atvažiuoji, - nusišypsau, - Ir pyragą iškepė. Tavo mėgstamiausią – morkų.

Tačiau Smiltės veidas staiga papilkėja, akys apsiblausia, tampa rūsčios, ir aš susizgrimbu, kad nereikėjo užsiminti apie motiną.
Susigėstu.

- Žinai, jau slidu, - ištariu po akimirkos, ir, regis, kur kas garsiau, - Sunku patikėti, kad tau dar pavyko atvažiuoti čia dviračiu.

Ji tik gūžteli pečiais.

- Susipykau su Arnu, - sako, kiek patylėjusi.
Mirus mamai, kitaip savo tėvo ji nevadino – tik vardu.
Netrukus priduria:
- Dėl plaukų.

Tik dabar atidžiau įsižiūriu į Smiltės plaukus, kurie dar visai neseniai buvo pelenų spalvos, o dabar, štai, ryškiai raudoni.

- Bet argi jie ne gražūs? – klausia Smiltė ir perveria mane tiriančiu žvilgsniu. Nuo to žvilgsnio mano veidas ištįsta, parausta, ir ji, nežymiai atlošusi galvą, pradeda juoktis, o ant raudonų plaukų švelniai gula lengvutės ankstyvos snaigės.