17

Akmuo į vandenyno dugną nugarmėjo,
Jo laime niekas netikėjo.
Norėjo dusti, mirti, kilti,
Tačiau jis liko vandenį dūlėti.
Po ilgo laiko, plaukiant žuviai,
Akmuo sustabdė ją įžūliai,
Paprašė jos pakilt link oro,
Bet ši nepaisė vargšo noro.

Po šimto metų vienumos
Akmuo užaugo, tačiau kiauras.
Jau nerūpėjo kaip namai,
Kaip žvyras, medžiai ar laukai.