Juoda knygelė

Kartais žiūriu į savo akis ir man jos nepatinka. Juodos, neprimena tų, kurias mačiau anksčiau. Belikęs tik šešėlis. Kartas vengiu į jas žiūrėti. O dažniausiai net jų nepastebiu. Tada aš matau Kajaus tabletes ir miltelius beriamus man į delnus. Visai nedaug, o pamiršti padeda. Dėkoju. Šypsausi. Jis atrodo toks milžiniškas, toks svarbus. Kartais net švyti.
O kartais visi mes šokam, dainuojam ir rėkiam. Kaip pirmą laisvę pajautę paaugliai. Mes juk irgi jauni. Nuo jų skiriamės tik tuo, kad pirmų kartų mums beveik nebeliko. Kartais, kai Kajus visus vaišina degtine, mes apsvaigstam taip, kad nebegalim nė trupučio pajudėti. Tada net nebekalbam. Nors išties čia beveik niekas nesikalba. Pats Kajus tik geria. Tabletes skirtos mums. Parduoda jiems, dovanoja man. Retkarčiais klausiu, kodėl neturiu mokėti. Tada jis tik šypsosi ir sako, kad aš esu jo svečias. Ypatingas. Prieštarauju ir  sakau, kad svečiai negyvena pas tave mėnesių mėnesius. Tada jis juokiasi. Man patinka, kai Kajus laimingas. Jo juokas grėsmingas. Jis sako, kad aš čia tik savaitę. Bandau skaičiuoti dienas,  jų daug, taip daug, kad susipainioju. Aš nesuprantu ir vienam suskaičiuoti man per sunku. 
Dienos dingsta. Kartais atrodo dar tik kilo saulė, o aš žiūrėdamas į dangų jau matau žvaigždes. Dangus nuolat mus apgaudinėja. Kartais būna taip, kad diena tęsiasi mėnesius. Aš klausiu, kodėl viskas taip, bet jie daug nekalba. Sako laikas nesvarbu, reliatyvus. Man tiesiog patinka jais tikėti. Kartais mano akyse rodosi dvejonė ir aš šnabždu „ar tikrai? “ ir netikiu nei vienu jų žodžiu. Noriu eit, kuo toliau. Suprantu, kaip viskas čia beprotiška. Neberandu savęs, nors ir ieškau. Jie meluoja, žinau. O jie tai mato mano akyse, kurios dažnai jau yra nebe mano. Tada jie kaitina šaukštą, žiūri į mano venas, sako tai vaistas ir tada viskas ima palengva suktis, dvejonės išslysta ir jau tikrai tikiu tikiu tikiu... Nebematau dangaus ir man nerūpi, ar jis yra ar jau nebe.
Kartais matau ją. Ji dėvi trumpus džinsinius sijonus ir blizgias kojines. Arba plačius vyriškus marškinius ir nieko daugiau  Ir šoka ji daugiau negu visi. Beveik visada šoka viena. Tada, kai jie nebegali pastovėti. O kai jei linksminasi, ji tik žiūri. Jos akys visada atmerktos ir kartais manau, jog ji niekada nemirksi. Jos akys labai didelės, atrodo lyg nuolat besistebintis vaikas. Jos akys taip pat dažnai būna juodos. Ji vagia iš Kajaus ir aš tai matau. Palaukia, kol jis ištuštins butelį ir tada vagia. Ji drąsi. Jie visi bijo Kajaus, norėtų vogti, bet niekas nedrįsta. Tik ne ji. Stebiu, kaip kas kartą jos įgudę pirštai, suskilusiais, pageltusiais nagais, atsargiai traukia maišelį iš jo švarko. Ji ima vieną, galbūt dvi tabletes, niekada daugiau. Visada noriu ją pagirti. Sumani mergaitė. Tokia kuri moka išgyventi. Ji taip pat atsargiai gražina maišelį, kur jis buvo ir eina šokt. Jos rankos nedreba, nors jei Kajus pabustu, jai... aš nežinau, kas jai būtų. Niekad nieko panašaus nebuvo, bet norėdamas jis gali būti labai žiaurus. Kartais ji nepasirodo labai ilgai ir aš  svarstau, ar ga1ėjo mirti. Galėjo. Valandų valandas spoksau į sieną svarstydamas, kas galėjo atsitikti. Gal ją partrenkė autobusas, o gal požeminėje perėjoje ją papjovė dar didesnis valkata, nei mes? Ir ji visada grįžta čia...
Žmonės miršta. Dažnai. Ši vieta visada turės mirties kvapą. Gal trys, o gal penki per  šį laiką. Gali būti ir dešimt, nežinau, niekas jų neskaičiuoja.  Niekam iš tikro ir nerūpi. Visi mes mirsim, vieni anksčiau, kiti vėliau, o dauguma mūsų labai greitai. Viskas čia turi tvarką, net mirtis. O taisykles kuria Kajus. Gali keistis veidai, vardai ir amžius, bet scenarijus išlieka. Na pavyzdžiui, vieną dieną ateina apskuręs emigrantas ir už pinigus, kurių neturėtų turėti, perka. Išeina vos gavęs prekę, nes Kajus tokiems neleidžia pasilikti. Šiukšlių vieta gatvėje, sako. O po dienos ateina tokia pat apskurus mergina, klykdama, kad mes jį nužudėm krenta ant žemės, raunasi plaukus ir rėkia. Po to vis tiek perka. Paprašom jos pasiimti prekę ir pamiršti šią vietą. Kajus sako, kad tokios kaip ji- potencialūs lavonai. O lavonai reiškia policiją. Kajus nemėgsta policijos.
Kartais nukrenta vienas iš mūsų. Būna baisu, bet Kajus viską sutvarko. Liepia visiems nešdintis, o kūnas ant žemės trūkčioja. Visi išeina, aš taip pat. Nežinau, kur dingsta tie parkritę žmonės. Miršta? Tikriausiai. Nežinau. Niekas niekada nesakė, o klausinėti tarsi draudžia nerašyta taisyklė. Ne mūsų reikalas. Ir nesvarbu, kad tai miręs žmogus, su kuriuo ką tik dalijausi miltelius. Neklausti. Kajus sako, kad nežinojimas vieną dieną mus išgelbės. Kaip bebūtų, tie, kurie nukrenta, niekada negrįžta.
Ji prieina ir sėdasi šalia manęs. Seniai čia nebuvo. Stebeilijuosi į jos liesas kojas bei popierinę oda. Matau venų voratinklius ir apiplyšusius batus. Batai geri, kažkada kainavę daug. O dabar tik prisiminimas. Ji prašo cigaretės, o aš atsakau, kad puikiai išmano, kaip pasiimti ir išlikti nepastebėta. Ji krūpteli. Žiūri į mano akis, ir mato, kad aš žinau. Tada tylim. Jaučiu jos baimę. Kiekvienas čia gali būti skundikas. Duodu cigaretę ir ji nueina. Svarstau, ar labai bijo, kad paskųsiu. Kajus veikiausiai ją užmuštu. Būtų pavyzdžiu kitiems, kad iš jo vogti negalima. Prieš akis su šmėžuoja tos pačios popierinės kojos. Ji įspraudžia man į delną tabletę. Nesišypso. Tyli. Galvoju, jog ji nori mane taip pigiai nupirkti. Ir dar, kad ji nesupranta, jog aš neišduosiu. Galiausiai sakau, kad nereikia vogtos, man čia niekas nekainuoja. Ji sėdasi šalia ir juokiasi. Sako, kad aš kvailys ir dar smarkiau juokiasi. Spaudžia savo lūpas prie manųjų, bet viskas ką jaučiu – cigaretės ir degtinė.  Pakartoja, kad aš kvailys, naivus kvailys ir išeina.
Ryte Kajus paprašo užeiti. Tai nestebina. Jis mėgsta su manimi kalbėtis rytais. Skauda galva ir  aš nenoriu niekur eiti, bet einu. Kajus šypsosi žiūrėdamas į mane. Prašau tabletės, bet jis purto galvą. Nesuprantu ir vėl prašau. Jis sako, kad tie kas nori linksmintis, turi dirbti. Kartoju, kad nesuprantu. O jis - kad reikia dirbti. Aš nenoriu platinti. Jis daro duris ir sako, kad visada galiu išeiti. Gerai. Galiu viską pats. Nieko man nereikia. Buvo smagu, ačiū, sakau ir priduriu, kad gali eiti po velnių. Dar kartą išgirstu, kad esu kvailys.
Suku ratus gatvėse. Nieko neturiu, nieko nepažįstu. Žmonės manęs bijo. Dreba pirštai. Po to rankos. Tada jau darosi sunku kvėpuoti. Nebegaliu eiti, turiu sėstis viduryje šaligatvio. Galvoju, ką jie darys su mano kūnu, tysančiu viduryje miesto. Esu tikras, kad čia mirsiu. Kaip šiukšlė. Man tereikia vienos Kajaus tabletės, bet dabar aš noriu mirt. Noriu, kad tas skausmas, deginantis vidurius dingtų.  Akyse bala, po to temsta, raibsta... Tada pamatau jos kojas ir suprantu esąs miręs. Atėjo mano angelas. Girdžiu balsą, bet ne žodžius. Tada ji liepia man eiti. Veda mane gatvėmis, kurių nebepažįstu.
Atsimerkiu klūpėdamas prieš Kajų. Verkiu, kaip dar niekada gyvenime. Kūkčioju, lyg sumuštas vaikas.  Jis tyli, o mano angelas negelbėja, ji dingo. Miražas. Maldauju jį, kad baigtų šitai. Klykiu, kad neištversiu, kad noriu tik mirti. Tada jis ima mano delną ir beria miltelius. Mažai. Matau, kad per mažai ir skausmas nedings. Jie pranyksta ir pagaliau aš galiu kalbėti. Sakau, kad pardavinėsiu, bet jis tyli. Tada suprantu. Maldauju atleidimo. Jis nusišypso, lyg prasikaltusiam sūnui. Sumurma, kad visada buvau jo mėgstamiausiais.