Rašyk
Eilės (78253)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vilis Normanas, informacinių technologijų bendrovės „Karalius Vilis“ vadovas, turėjo mažytį slaptą fetišą. Jam, kaip kompanijos galvai, priklausė prabangus kabinetas pačiame „Karaliaus Vilio“ dangoraižio viršuje, o šalia šio kabineto, žinoma, stovėjo ir karališkas tualetas, skirtas jam – vieninteliam, išrinktajam, patrone. Tačiau šią antradienio popietę, kaip du vandens lašai panašią į visas kitas antradienio popietes, Karalių Vilį galėjai sutikti keliais aukštais žemiau, įsispraudusį į ankštą išvietę, skirtą prasimušti siekiantiems karjeristams, įsispraudusią tarp nykaus koridoriaus ir valytojos „urvelio“.
Priežastis, dėl kurios Karalius Vilis ryžosi iškeisti savo karališką sostą, papuoštą drambio kaulo elementais, į elementarią, pilką ir retai prižiūrimą klozetą, kuriame retkarčiais net tualetinio popieriaus nerasdavai, buvo paprasta. Čia, mažame tualetuke, vienu pečiu spausdamasis į sieną, o kitu – į kriauklę, Karalius Vilis pasijusdavo paprastu žmogumi. Susimetęs į kuprą (penkiasdešimt metų – ne tas amžius, kai gali demonstruoti savo lankstumą), sunkią galvą parėmęs ant delno, patrone pagaliau galėdavo atsipalaiduoti nuo kaukės, kurią pats susikūrė. Bukai spoksodamas į žalsvas tualeto plyteles, besituštindamas Vilis išvengdavo bereikalingų išlaidų kelionėms į Pietų Aziją – nuo žlugdančio gyvenimo ritmo, kuriame darbui tekdavo skirti šešiolika valandų per parą, o likusį laiką protingai paskirstyti šeimai, visuomeninei veiklai ir kitoms civilizacijos sukurtoms nesąmonėms, Karalius Vilis kuo puikiausiai pailsėdavo tylioje, anoniminėje tualeto kabinoje.
Tyla ir blankios, neerzinančios spalvos padėdavo susikaupti, išmesti iš galvos visus darbinius reikalus ir kitas šiukšles. Šis mažas tualetas buvo Karaliaus Vilio sakrali erdvė, kurioje žinomas, labai turtingas ir pasakiškai gudrus verslo pasaulio ryklys, spėjęs virsti šio pasaulio legenda, apdainuojama vietinėje spaudoje, ir pavyzdžiu visiems jauniems verslininkams bei karjeristams, norintiems tapti antrais Rockefelleriais, galėjo trumpam pamiršti, jog privalo visuomet būti pasitempęs ir tiesus, galėjo nusiimti kaukę, spinduliuojančią jaunatviškumą ir begalinį ryžtą. Tik čia, vienu delnu parėmęs gniuždančio civilizacijos ritmo nuvargintą galvą, Karalius Vilis galėjo atsiduoti filosofiškiems apsvarstymams.
Sunkiai lendantis šūdas, nelanksti nugara ir toli praeityje likęs jaunystės grožis. Šikdamas šią  antradienio popietę patrone kaip niekada aiškiai suvokė, jog Karalius Vilis tėra legenda, sukurta bulvarinės spaudos, sėkmės ir didelio kiekio pinigų. Tikrasis Vilis Normanas, gyvenimą pradėjęs kaip vyro su ragais paliktos medicinos seselės sūnus, pradinėje ir vidurinėje mokykloje kentęs turtingesnių vaikų patyčias, gimnazijoje kompleksavęs dėl savo nesportiškos išvaizdos ir negalėjęs susirasti merginos iki trečiojo kurso universitete, tebuvo žmogus, nešiojantis Karaliaus Vilio – neišpasakytos sėkmės istorijos, skatinančios niekada nenuleisti rankų – kaukę.
Viliui Normanui patiko sėdėti šiame tualete. Patiko dėl to, jog neskubri tyla, nukelianti įtampą nuo pečių, jo gyvenime buvo toks retas pojūtis, jog savo egzotiškumu prilygti pasivaikščiojimui be šalmo beorėje erdvėje. Šioje sakralioje aplinkoje Karalius Vilis taip atsipalaiduodavo, jog galėdavo leisti netgi sau sunkiai prieinamą prabangą – svarstyti, ar verta buvo taip gyventi. Uždirbti maišą pinigų vien tam, kad galėtum vesti turtingų politikų vienturtę mergšę, galinčią pasigirti bet kuo (o ypač – rafinuotomis manieromis), tik ne seksualumu ir nuoširdumu (ar daug vyrui reikia?); valkiotis po verslo ir politikos grietinėlės vakarėlius ir priėmimus, iš paskutiniųjų besistengiant neleisti žiovuliui praslysti pro apsimestinę šypseną; iki horizonto ir dar toliau besitęsiančią iki koktumo tolygiai apkarpytą, nenatūraliai žalios spalvos golfo laukų žolytę laikyti vieninteliu jo statuso žmogui pritinkančiu sąlyčiu su gamta.
Kuo greičiau bėgo laikas, tuo labiau patrone jausdavo, kad įsėdo ne į tas roges. Sunkiai lendantis šūdas ir suriesta nugara jam primindavo, kad Karalius Vilis tėra tuštybės mugė, kuri amžinai jauna, nenugalėta ir besišypsanti išliks tik glamūriniuose žurnaluose (gliamūr – kaip mėgdavo sakyti jo žmona), tuo tarpu jis pats sens, raukšlėsis, o į kapus nusineš nebent savo sėkmės šešėlį. Nei uždirbto maišo pinigų, nei kompanijos Mirtis jam pasiimti neleis.
Šią antradienio popietę, nykiai panašią į kitas antradienio popietes, Karalius Vilis kiek ilgiau užsisėdėjo ant šikano; egzistencinis nerimas, lyg vandens lašais akmenį tašęs Vilio kantrybę, šįkart ją galiausiai pratašė, todėl patrone kaip niekad skaudžiai pajuto, kad tikriausiai prašovė gyvenimo kelyje, pasirinkęs verslo greitkelį, užtat paaukojęs asmeninį gyvenimą. Pora vaikų, turinčių problemų mokykloje, galbūt ne pati gražiausia, bet miela ir šilta žmona (ir, kas svarbiausia, be jokių snobiškų manierų ir išskaičiavimų), padaranti skanią vakarienę, eilinis darbelis kokioje gamykloje, kurios bosas kelis dešimtmečius mindytų šikną, pora butelių alaus penktadienio vakarą ir laisvi savaitgaliai: „Šūdas, kaip tokio gyvenimo dabar norėčiau“, – su gilia nuoskauda pagalvojo Karalius Vilis. Ir toji nuoskauda dar labiau pagilėjo, mat patrone, būdamas labai protingas žmogus, itin aiškiai suprato, jog to niekada nebus. Paaugliškos svajonės apie naujo gyvenimo pradžią taip ir liks tik nebrandžiomis paaugliškomis svajonėmis.
Užuot toliau svajojęs apie mylinčią žmoną, kurios nebus, ir vaikus, kurių neturės, Karalius Vilis kapituliavo: panoro niekada nesikelti nuo šio tualeto, negrįžti į pašėlusį lėkimą, kuriame reikia aplenkti savo konkurentus, sudalyvauti visuose verslo sandoriuose ir pasirašyti visus įmanomus dokumentus.
Ir atsitik tu man taip, kad tą akimirką Vilio Normano noras tapo tikrove: už dešimties kilometrų nuo „Karaliaus Vilio“ dangoraižio sprogus vandenilinei bombai atėjusi radioaktyvių dalelių ir karščio banga nušlavė gyvybę visame mieste (taip pat ir Vilio Normano dangoraižyje). Menkutė patrone gyvybė užgeso beveik akimirksniu, o jos kevalas, išdžiovintas karščio, prilipo prie klozeto klasikine poza – ranka padėta ant kelių, delnas remia sunkią, mąslią galvą.
***
- Glorgai, žiūrėk, ką radau! – sušuko Petras, tiesdamas žalią ataugą link įstabaus radinio. Prieš tris Petro akis atsivėrė dar niekur nematytas artefaktas, paliktas seniai užmirštos, prieš tūkstančius metų išlikusios rasės. Ant šviesios spalvos monumento sėdėjo tamsios spalvos figūra, neabejotinai vaizduojanti, Petro manymu, šiame pasaulyje gyvavusios rasės atstovą.
- Vobanajopšichmat! – net išsižiojo Glorgas, pamatęs, ką surado Petras. Antrasis ateivis jau buvo šiek tiek pasitrynęs tyrinėjamoje planetoje, todėl žinojo keletą joje gyvenusios civilizacijos žodžių ir nevengdavo jų naudoti.
Gausi archeologo patirtis leido spėti, kad kolegos radinys bus kaip reta informatyvus ir sensacingas. Ypač dėl to, kad jis rastas planetoje, kurioje beveik visos gyvybės užuomazgos buvo sunaikintos branduolinio kataklizmo (kaip spėjo Glorgo primtakai – greičiausiai smurtinės kilmės plataus masto konflikto). Be to, koks jo meninis grožis!
Abu ateiviai – vienos inteligentiškiausių ir labiausiai išsivysčiusių rasių šioje galaktikoje atstovai – puikiai išmanė fiziką, matematiką ir kitus tiksliuosius mokslus. Tačiau šitą reikalą išmanė ir kitos rasės. Priežastis, dėl kurios jų rasę inteligentiškiausia ir labiausiai išsivysčiusia be konkurencijos pripažino visos iki vienos ateivių rasės, buvo Petro, Glorgo ir jų tėvynainių įgimtas suvokimas, kad kuo protingesnis tampi, tuo labiau suvoki savo kvailumą ir menkumą, o norėdamas tapti protingesniu, turi gilintis ne į skaičiukus, bet į meną, psichologiją, į savo ir savo artimo sielą.
Priešais žaliuosius ateivius stovėjęs artefaktas taip tiksliai perteikė Petro ir Glorgo pasaulėžiūros esmę, jog abu ateiviai ilgai negalėjo atitraukti savo akių nuo skulptūros. Jos poza bylojo apie vaizduojamos būtybės inteligentiškumą, gyvenimo prasmės nebuvimo suvokimą, bejėgiškumą ir gilų susimąstymą.
- Taip... Va čia tai radinys... – Petras, negalėdamas nuslėpti susižavėjimo, nubraukė po ašarą nuo visų trijų akių.
Glorgas net nežinojo ką atsakyti; taip stipriai jį buvo pribloškęs kolegos radinys, bylojantis, jog kadaise šiame pasaulyje karaliavo ypač jausminga ir protinga rasė.
- O gal... O gal šiam stebuklui atsiras vieta netgi Centriniame Muziejuje? – su netikėtai užgimusia viltimi paklausė Petras.
Centrinis Muziejus – tai vieta, kurioje laikomi patys nuostabiausi, patys tobuliausi šioje galaktikoje kada nors sukurti meno kūriniai, svarstė Glorgas. Kadangi meno kūrinių – devynios galybės, o vietos Muziejuje – mažai, galimybė meno kūriniui patekti į jį praktiškai lygi nuliui, bet... Šitokiam kvapą gniaužiančiam darbui iš tiesų gali nusišypsoti laimė.
- Ką gi, kraunam šį stebuklą į dokus – trumpai pagalvojęs ir sunkiai atsidusęs tarė Glorgas. – Nuodėmė būtų, jei tokio grožio, palikto jau išnykusios civilizacijos, neišvystų likę pasauliai. Tik žiūrėk, nesudaužyk!
2013-01-07 14:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-10 11:22
ieva3003
Negaliu sakyti, kad kūrinukas kažkuo ypatingas. Turbūt po kiek laiko užmiršiu.
Negaliu sakyti, kad kūrinukas prastas - parašyta sklandžiai, kai kur nusišypsojau.

O kas nutiko dėl sekso ir šikimo? Nesuprantu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-10 07:34
omnia
Negalima parašyti apie šikimą taip, kad tai būtų gera literatūra.

Nes juk ne apie šikimą rašoma.Velniop tą šikimą, (nesukelia jis kongityvinių disonansų), grįžkim prie sekso.

Tai prieštaringa tema, žmogus lyg ir turėtų nugalėti gyvulį savo viduje, bet mirus „gyvuliui“ gali mirti ir kūniškas džiaugsmas, tarsi žmogus tam tikra savi dalimi ir privalo būti žvėris. Kas patyrė, tie žino.

Skaitytojui visada įdomu, kur toji riba, seksas visada yra nežinoma žemė ir naujų teritorijų tyrinėjimas, net jei lankytum senas teritorijas.

Jauni žmonės, pavartę kamasutrą ir blaiviai nusprendę, kad amerikos jau atrastos, man primena atsiskyrėlį oloje:

„Vienas verslininkas, išgirdęs, kad aukštai kalnų oloje jau penkiasdešimt metų gyvena atsiskyrėlis, žinantis, kas iš tikrųjų yra gyvenimas, metęs visus savo darbus, mašinas ir moteris, susiradęs šerpą, vargais negalais pakilęs į kalną ir paklausęs atsiskyrėlio, tai kas tas gyvenimas, ir kai šis jam atsakęs, gyvenimas - tai lėtai plaukinati upė, tuomet verslininkas tiesioga pasiutęs, aš mečiau savo darbus ir lipau į tavo kalną, o tu man aiškini, kad pasaulis tai upė!, ir tuomet atsiskyrėlis akimirkai dingęs olos gilumoje, o paskui pasirodęs su lazda ir ryšuliu ir išeidamas dar paklausęs verslininko: tai tu tikrai žinai, kad pasaulis NĖRA lėtai plaukianti upė?“
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-09 23:29
Mėlynojus
Geriausia prieš skaitant kūrinį nepastebėti įvertinimo ir neskaityt komentarų. Vertinti rašykai galėtų ir turėtų praėjus savaitei nuo kūrinio paskelbimo. Taip publikacijas perskaitytų daugiau žmonių. O tai, o tai dabar ta viena žvaigždutė rodo, kad šito darbo geriau neskaityti, neįdomu, laiko gaišimas veltui. Ir taip toliau ir panašiai. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-09 12:55
Mylista sutinka su viskuo
Turbūt, šitas tekstas susijęs su diskusija sekso tema, vykstančia diskusijų skiltyje.

Aš pritariu Couch_potato minčiai, išreikštoje toje temoje:
"Ir seksas, ir sadomazochizmas, ir mirtis, ir žarnos, ir šūdai literatūroje yra leistina ir net laukiama, jei autorius sugeba kokybiškai rašyti."

Autorius moka sklandžiai rašyti, bet nemanau, kad šitas rašinys susilauks gero įvertinimo.

Rašytojui, kuris nori palankaus įvertinimo ir pripažinimo, reikia klausti ne kaip parašyti sklandžiai, ne kaip parašyti vaizdingai, ne kaip parašyti poetiškai, ne kaip sudėti metaforas, ne kaip sukonstruoti siužetą ir teksto pagrindinę mintį. Pirmas klausimas yra toks: kaip parašyti, kad skaitytojui patiktų.

Nežiūrint to, kad autorius rašo sklandžiai, neabejoju, kad daugumai skaitytojų šitas tekstas bus nemalonus. Ir gan keista, bet kalta čia ne pati tuštinimosi scena. Aš iš principo sutinku su couch_potatoe, kad ir apie šikimą galima parašyti taip, kad būtų nebloga literatūra.

Kas yra daug blogiau, tai per visą tekstą jaučiamas arogantiškas rašančiojo požiūris į skaitytoją ir žmoniją. Glaustai jį būtų galima įvardinti šitaip: "Idiotai jūs visi ir šikau aš ant jūsų". Tai yra labai dažnai rašykuose pasitaikantis nusivylusio literato požiūris. Jo kvapelis yra tikrai nekoks, absoliučiai daugumai skaitytojų nei įdomus, nei malonus. Nenuostabu, kad norisi rašiniui įkalti kuolą, ir neduoti tuoletinio popieriaus.

Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą