Karalius Vilis

Vilis Normanas, informacinių technologijų bendrovės „Karalius Vilis“ vadovas, turėjo mažytį slaptą fetišą. Jam, kaip kompanijos galvai, priklausė prabangus kabinetas pačiame „Karaliaus Vilio“ dangoraižio viršuje, o šalia šio kabineto, žinoma, stovėjo ir karališkas tualetas, skirtas jam – vieninteliam, išrinktajam, patrone. Tačiau šią antradienio popietę, kaip du vandens lašai panašią į visas kitas antradienio popietes, Karalių Vilį galėjai sutikti keliais aukštais žemiau, įsispraudusį į ankštą išvietę, skirtą prasimušti siekiantiems karjeristams, įsispraudusią tarp nykaus koridoriaus ir valytojos „urvelio“.
Priežastis, dėl kurios Karalius Vilis ryžosi iškeisti savo karališką sostą, papuoštą drambio kaulo elementais, į elementarią, pilką ir retai prižiūrimą klozetą, kuriame retkarčiais net tualetinio popieriaus nerasdavai, buvo paprasta. Čia, mažame tualetuke, vienu pečiu spausdamasis į sieną, o kitu – į kriauklę, Karalius Vilis pasijusdavo paprastu žmogumi. Susimetęs į kuprą (penkiasdešimt metų – ne tas amžius, kai gali demonstruoti savo lankstumą), sunkią galvą parėmęs ant delno, patrone pagaliau galėdavo atsipalaiduoti nuo kaukės, kurią pats susikūrė. Bukai spoksodamas į žalsvas tualeto plyteles, besituštindamas Vilis išvengdavo bereikalingų išlaidų kelionėms į Pietų Aziją – nuo žlugdančio gyvenimo ritmo, kuriame darbui tekdavo skirti šešiolika valandų per parą, o likusį laiką protingai paskirstyti šeimai, visuomeninei veiklai ir kitoms civilizacijos sukurtoms nesąmonėms, Karalius Vilis kuo puikiausiai pailsėdavo tylioje, anoniminėje tualeto kabinoje.
Tyla ir blankios, neerzinančios spalvos padėdavo susikaupti, išmesti iš galvos visus darbinius reikalus ir kitas šiukšles. Šis mažas tualetas buvo Karaliaus Vilio sakrali erdvė, kurioje žinomas, labai turtingas ir pasakiškai gudrus verslo pasaulio ryklys, spėjęs virsti šio pasaulio legenda, apdainuojama vietinėje spaudoje, ir pavyzdžiu visiems jauniems verslininkams bei karjeristams, norintiems tapti antrais Rockefelleriais, galėjo trumpam pamiršti, jog privalo visuomet būti pasitempęs ir tiesus, galėjo nusiimti kaukę, spinduliuojančią jaunatviškumą ir begalinį ryžtą. Tik čia, vienu delnu parėmęs gniuždančio civilizacijos ritmo nuvargintą galvą, Karalius Vilis galėjo atsiduoti filosofiškiems apsvarstymams.
Sunkiai lendantis šūdas, nelanksti nugara ir toli praeityje likęs jaunystės grožis. Šikdamas šią  antradienio popietę patrone kaip niekada aiškiai suvokė, jog Karalius Vilis tėra legenda, sukurta bulvarinės spaudos, sėkmės ir didelio kiekio pinigų. Tikrasis Vilis Normanas, gyvenimą pradėjęs kaip vyro su ragais paliktos medicinos seselės sūnus, pradinėje ir vidurinėje mokykloje kentęs turtingesnių vaikų patyčias, gimnazijoje kompleksavęs dėl savo nesportiškos išvaizdos ir negalėjęs susirasti merginos iki trečiojo kurso universitete, tebuvo žmogus, nešiojantis Karaliaus Vilio – neišpasakytos sėkmės istorijos, skatinančios niekada nenuleisti rankų – kaukę.
Viliui Normanui patiko sėdėti šiame tualete. Patiko dėl to, jog neskubri tyla, nukelianti įtampą nuo pečių, jo gyvenime buvo toks retas pojūtis, jog savo egzotiškumu prilygti pasivaikščiojimui be šalmo beorėje erdvėje. Šioje sakralioje aplinkoje Karalius Vilis taip atsipalaiduodavo, jog galėdavo leisti netgi sau sunkiai prieinamą prabangą – svarstyti, ar verta buvo taip gyventi. Uždirbti maišą pinigų vien tam, kad galėtum vesti turtingų politikų vienturtę mergšę, galinčią pasigirti bet kuo (o ypač – rafinuotomis manieromis), tik ne seksualumu ir nuoširdumu (ar daug vyrui reikia?); valkiotis po verslo ir politikos grietinėlės vakarėlius ir priėmimus, iš paskutiniųjų besistengiant neleisti žiovuliui praslysti pro apsimestinę šypseną; iki horizonto ir dar toliau besitęsiančią iki koktumo tolygiai apkarpytą, nenatūraliai žalios spalvos golfo laukų žolytę laikyti vieninteliu jo statuso žmogui pritinkančiu sąlyčiu su gamta.
Kuo greičiau bėgo laikas, tuo labiau patrone jausdavo, kad įsėdo ne į tas roges. Sunkiai lendantis šūdas ir suriesta nugara jam primindavo, kad Karalius Vilis tėra tuštybės mugė, kuri amžinai jauna, nenugalėta ir besišypsanti išliks tik glamūriniuose žurnaluose (gliamūr – kaip mėgdavo sakyti jo žmona), tuo tarpu jis pats sens, raukšlėsis, o į kapus nusineš nebent savo sėkmės šešėlį. Nei uždirbto maišo pinigų, nei kompanijos Mirtis jam pasiimti neleis.
Šią antradienio popietę, nykiai panašią į kitas antradienio popietes, Karalius Vilis kiek ilgiau užsisėdėjo ant šikano; egzistencinis nerimas, lyg vandens lašais akmenį tašęs Vilio kantrybę, šįkart ją galiausiai pratašė, todėl patrone kaip niekad skaudžiai pajuto, kad tikriausiai prašovė gyvenimo kelyje, pasirinkęs verslo greitkelį, užtat paaukojęs asmeninį gyvenimą. Pora vaikų, turinčių problemų mokykloje, galbūt ne pati gražiausia, bet miela ir šilta žmona (ir, kas svarbiausia, be jokių snobiškų manierų ir išskaičiavimų), padaranti skanią vakarienę, eilinis darbelis kokioje gamykloje, kurios bosas kelis dešimtmečius mindytų šikną, pora butelių alaus penktadienio vakarą ir laisvi savaitgaliai: „Šūdas, kaip tokio gyvenimo dabar norėčiau“, – su gilia nuoskauda pagalvojo Karalius Vilis. Ir toji nuoskauda dar labiau pagilėjo, mat patrone, būdamas labai protingas žmogus, itin aiškiai suprato, jog to niekada nebus. Paaugliškos svajonės apie naujo gyvenimo pradžią taip ir liks tik nebrandžiomis paaugliškomis svajonėmis.
Užuot toliau svajojęs apie mylinčią žmoną, kurios nebus, ir vaikus, kurių neturės, Karalius Vilis kapituliavo: panoro niekada nesikelti nuo šio tualeto, negrįžti į pašėlusį lėkimą, kuriame reikia aplenkti savo konkurentus, sudalyvauti visuose verslo sandoriuose ir pasirašyti visus įmanomus dokumentus.
Ir atsitik tu man taip, kad tą akimirką Vilio Normano noras tapo tikrove: už dešimties kilometrų nuo „Karaliaus Vilio“ dangoraižio sprogus vandenilinei bombai atėjusi radioaktyvių dalelių ir karščio banga nušlavė gyvybę visame mieste (taip pat ir Vilio Normano dangoraižyje). Menkutė patrone gyvybė užgeso beveik akimirksniu, o jos kevalas, išdžiovintas karščio, prilipo prie klozeto klasikine poza – ranka padėta ant kelių, delnas remia sunkią, mąslią galvą.
***
- Glorgai, žiūrėk, ką radau! – sušuko Petras, tiesdamas žalią ataugą link įstabaus radinio. Prieš tris Petro akis atsivėrė dar niekur nematytas artefaktas, paliktas seniai užmirštos, prieš tūkstančius metų išlikusios rasės. Ant šviesios spalvos monumento sėdėjo tamsios spalvos figūra, neabejotinai vaizduojanti, Petro manymu, šiame pasaulyje gyvavusios rasės atstovą.
- Vobanajopšichmat! – net išsižiojo Glorgas, pamatęs, ką surado Petras. Antrasis ateivis jau buvo šiek tiek pasitrynęs tyrinėjamoje planetoje, todėl žinojo keletą joje gyvenusios civilizacijos žodžių ir nevengdavo jų naudoti.
Gausi archeologo patirtis leido spėti, kad kolegos radinys bus kaip reta informatyvus ir sensacingas. Ypač dėl to, kad jis rastas planetoje, kurioje beveik visos gyvybės užuomazgos buvo sunaikintos branduolinio kataklizmo (kaip spėjo Glorgo primtakai – greičiausiai smurtinės kilmės plataus masto konflikto). Be to, koks jo meninis grožis!
Abu ateiviai – vienos inteligentiškiausių ir labiausiai išsivysčiusių rasių šioje galaktikoje atstovai – puikiai išmanė fiziką, matematiką ir kitus tiksliuosius mokslus. Tačiau šitą reikalą išmanė ir kitos rasės. Priežastis, dėl kurios jų rasę inteligentiškiausia ir labiausiai išsivysčiusia be konkurencijos pripažino visos iki vienos ateivių rasės, buvo Petro, Glorgo ir jų tėvynainių įgimtas suvokimas, kad kuo protingesnis tampi, tuo labiau suvoki savo kvailumą ir menkumą, o norėdamas tapti protingesniu, turi gilintis ne į skaičiukus, bet į meną, psichologiją, į savo ir savo artimo sielą.
Priešais žaliuosius ateivius stovėjęs artefaktas taip tiksliai perteikė Petro ir Glorgo pasaulėžiūros esmę, jog abu ateiviai ilgai negalėjo atitraukti savo akių nuo skulptūros. Jos poza bylojo apie vaizduojamos būtybės inteligentiškumą, gyvenimo prasmės nebuvimo suvokimą, bejėgiškumą ir gilų susimąstymą.
- Taip... Va čia tai radinys... – Petras, negalėdamas nuslėpti susižavėjimo, nubraukė po ašarą nuo visų trijų akių.
Glorgas net nežinojo ką atsakyti; taip stipriai jį buvo pribloškęs kolegos radinys, bylojantis, jog kadaise šiame pasaulyje karaliavo ypač jausminga ir protinga rasė.
- O gal... O gal šiam stebuklui atsiras vieta netgi Centriniame Muziejuje? – su netikėtai užgimusia viltimi paklausė Petras.
Centrinis Muziejus – tai vieta, kurioje laikomi patys nuostabiausi, patys tobuliausi šioje galaktikoje kada nors sukurti meno kūriniai, svarstė Glorgas. Kadangi meno kūrinių – devynios galybės, o vietos Muziejuje – mažai, galimybė meno kūriniui patekti į jį praktiškai lygi nuliui, bet... Šitokiam kvapą gniaužiančiam darbui iš tiesų gali nusišypsoti laimė.
- Ką gi, kraunam šį stebuklą į dokus – trumpai pagalvojęs ir sunkiai atsidusęs tarė Glorgas. – Nuodėmė būtų, jei tokio grožio, palikto jau išnykusios civilizacijos, neišvystų likę pasauliai. Tik žiūrėk, nesudaužyk!