Vakaras. Jau visur tylu ir tamsu, girdėti tik vėjo šuorų šėlsmas lauke. Ir verksmas - tylus, kuklus. Lyg besigėdijantis sudrumsti šią kone sakralinę nakties ramybę.
Tai gaili rauda purto emocijų išsekintą kūną. Sunkios ašaros rieda skruostais. Jos viena po kitos nepaliaujamai siekia išplauti sielos žaizdas. Netoliese nublokštų sąsiuvinių raidės išplaukia, arbata apkarsta... O knygoj telieka mažas drėgnas taškelis. Vargu, ar jis kada bus pastebėtas.
Bet jeigu kas vers knygos lapą ir pirštai užklius už lapo raukšlelės... Įdomu, ką pagalvos? „Ko čia būta? Lietaus lašo? Vandens gurkšnio?.. „ - galbūt spėlios. Tačiau nei jis, nei niekas kitas niekada neįtars, kiek skausmo palaidota šiame mažame popieriaus lopinėlyje...
... kiek nelaimingos meilės skausmo ten tūno.