Trumpiausias kelias Namo -49

Trumpiausias kelias Namo-49

      -Labas rytas, Joga- Macharadžia, - tare Profesorius Ryčiardas. - Netrukdysim tau, ir sutariam, - mes nematėm taves, tu nematei mūsų ir, - viską pamiršk, - viskam ateis savas laikas. Profesorius užtraukė užuolaidas.  Dideliame Parlamento ekranuose keitėsi vaizdai: is paukscio skrydzio matėsi naktinio Vilniaus vaizdai ir jo apylinkes. Toli, iš paukščio skrydžio matėsi visa Lietuva, iki pat Baltijos.
            Tampriu žiedu sostinę supo Lietuvos partizanų, savanorių, Nacionalinės Gvardijos ir Krašto apsaugos reguliarūs kariuomenės daliniai. Pro žiedą buvo neįmanoma prasibrauti niekam, na, - nebent perskristų koks paukštelis ar prasikastų po žeme, - koks kurmelis, bet ir šie, visi gyvi organizmai buvo mobilizuoti, - šią naktį visi tarnavo Lietuvai su šūkių: „Atiduodam savo organizmą, sukelt Snaudaliams optimizmą“ Štai, tikras paliūdijimas to: - Virš miesto skausmingai klykdami skraidė įvairūs paukščiai; juodvarniai, sakalai, žvirbliai, pažeme begiojo pasišokinėdami būreliais kurapkiukai /jie visada laikosi būreliais/ ir viena kita šarka/ jos visada skraidė po viena atskirai ir  tarškėjo:

Regėdami gimtąją žemę vėlai.
Į dangų pakilo margi sakalai,
Paniekinę žemės vilingus sapnus,
Padangėje išskleidė savo sparnus.

      Dviem juodvarniams kelią pastojo du maži pauksteliai. Tai buvo vieni iš paskutiniųjų, Lietuvos bajorais, save
laikantys žvirbliai. Sutūpė visi keturi skirting paukščiai, ant Parlamentinių ryšių antenų, nukabino snapus naktyje prieš Menulį- Maestro Kristoforą, susigūžė ir klausosi orkestro melodijų. Ant Parlamento stogo krašto, atsisukės į Nepriklausomybės aikštę, į susirinkusią minią,, stovėjo Vytautas- Benas, sugrįžęs iš Nidos ir pritarė Šarkom-
vagilėm:

Ir tarė margieji: -Negrįšim į žemę
Kol josios kalneliai, pakalnės aptemę,
Sapnai ir šešėliai padangėje mūs,
Į Šviesiąją Saulę kelių nebedrums,
Kai skaisčiąją saulę danguj pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją,

Orkestrui pritilus, -pagaliau juodvarniai prakalbo pirmi ir užklausė žvirbliukų:
- Kas jūs busit tokie, mažiukai?
-Mes esame žvirbliukai, paskutinieji Lietuvos Mohikanai, paskutinieji Bajorai like Lietuvoje. Atskridome pasiimti
Kaubojaus Dipsio ir Šturmano Geležėlės Dušeles. O kas jūs būsit?. Panašu, kiek prisimenam, kad esate Juodvarniai, - Ko dabar jums reikia? ” –Ko laukiat? -Gal kokie kunigaikščiai esat?
-Teisingai pastebejot, žvirbliukai, mes atskridom to patieas, taip pat pasiimti Šturmano Geležėlės ir Kaubojaus
Dipsio dūšeles, - jei pavyks, -Jūs žvirbliukai esat greitesni ir svarbiausiai, jūs niekada nepaliekat savo kiemų, savo namų…
- Tad turim visi keturi ką laukti, -nebus nuobodu, - Gal nesipyksim, gerbiami Varniukai, - Ką pasirinks Šturmanas ir Kaubojus, iš mūsų kerturių, - taip ir bus gerai.
          Iš tikro, taip ir buvo, Sturmano ir Kaubojaus dušelės neskubėjo įsikūnyti paukčių širdelėse. Dušelės kybojo kaip du teniso kamoliukai su Saturno žiedais švytėdami virs Parlamento ir kalbėjosi tarp saves nekreipdami dėmesio į jokius gyvus organizmus.
Iš aukštai buvo viskas labai gerai matyti. Svarbiausiai jie matė, kaip žemai požemiose buvo reanimuojami
Šturmano ir parlamentinėje salėje likusio Kaubojus Dipsio kūnai. Profesorius Ryčiardas ir Daktaras-Senukas Augustinas išsikvietė Lietuvoje rezidentuojantį daktarą Hausą reanimavo  Šturmano Geležėlės ir kaubojaus Dipsio kūnus. Jių Dūšelės, atydžiai stebėjo kas vyksta žemai. Susitikę netikėtai keistomis aplinkybėmis, virš Pa. rlamento stogo jie kalbėjosi. Pirmas kreipėsi į Tėvą, Šturmanas Geležėlės Dūšelė:
        -Tėve, kodėl taip padarei. Kodėl norėjai mane sunaikinti?
        -Šturmane Geležėlė, Antonio de Samurato, nei aš Tave norėjau sunaikinti, nei save sunaikinti. Norėjau Tave tik perspėti, kad gana Lietuvoje tau siautieti. Tu jau padarei tai ką reikėjo padaryti, toliau jau yra pačių Lietuvos gyventojų reikalas pasirinkti. Tave laukia ilgas kelias. Tu privalai vykti iš Lietuvos į platujį Pasaulį ir suteikti Vilties daugeliui iškankintų nelaimingų žmonių gyvenančių visame Pasaulyje. Tavę ir tavo Karžygių laukia Pasaulis, kitaip jis susinaikins, matai kas dedasi Sūnau margame Pasaulyje; -Ką ligos, badas, gamtos reiškiniai nepadarė savo griaunamąja galia, -padarys vienas iš gyvųjų organizmų, -organizmų, kuris yra vadinamas Žmogus. Kaip skamba išdidžiai;-Žmo-gus, su dviem rankom, dviem kojom ir vis dar su galva, o gal be galvos? -Tai tik įmitacija...... -O kol kas, - trumpai patylėkim, patylėję, - tyliai pakalbėsim, Dušelė, -Šturmano Dušelė…..
    -Tėve: - kreipėsi Sturmano  Dušelė į Kaubojaus Dipsio Dūšelę, - Tau reikia grįžti pirmam  iš komos, o kol kas pasižvalgykim, laiko dar turim. Pažiūrėkim, apsižvalgykim aplinkuj, pažvelkim kas dedasi Paukščių take, apžvelkim kas čia, Lietuvos zemelėje darosi? Suglauskim visus vaizdus, per visus Nepriklausomybes metus į mažą gumuliuką, suplokim gal į mažą vaizdo diskelį, -internetinę knygelę, ir apžvelkim:

Ir miegančios žemės laukus ir uolynus,
Paversime žėrinčiais saulės gėlynais.
Ir tarė margieji, suplojo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, -kolei kraujas užkais.
Svajotosios žemės ieškotos liepsnos,
Ir žemej užgims pranašauta diena,
               
-Sūnau Gelezele, pažvelk, kas cia dabar dedasi? Mūsų, lietuvių 1990 metais buvo apie keturis milijonus, o
šiandiena jau mažiau nei trys milijonai. Ziūrek, kokios eiles Aerouostuose? -Vaje, vaje: - visi su kuprinėm ir lagaminais prie lėktuvų trapo, atsisveikina su artimaisiais. Daugelis palieka savo vaikučius pas senelius ir kyla lėktuvas po lėktuvo, kaip kokie Lietuvos parašiutininkų –desantininkų daliniai į padanges, kyla ir išnyksta lėktuvai vakarų kryptimi. Gal buvo paskelbta visuotinė mobilizacija ar evakuacija? -Gal vyksta nauja Europos okupacija?. Jei būtų taip, tai gal ir neblogai. -Išplėsim, sugražinsim Skitų-Sarmatų Karalystę į savas tikrasias daugiatautės etno ribas, su tikru kultūriniu paveldu, nuo Kalnų Rytuose iki
Didžiųjų Vandenų Vakaruose. -Kad juos, Užubala...
- Žvelk Sūnau. -Kas dabar dedasi Paukscių take? Nejaugi tai vyksta karas? Skrieja greitaeigiai limuzinai,
motociklai, Golfai, Mersai ir Micu bičiai, skrieja ir daužosi vienas į kita, lenkia ir trenkia į priešais atvažiuojantį, - Kas čia darosi? Bulių kautynės vyksta? - O gal kaž ko mes nebesuprantame? -Žvelk, į kapinių tvoras: pasirodo norint ten patekti, reikia pirmiausiai trenktis į akmenų tvora, o toliau viskas pagal tradicijas. Negano to, pirmiausiai kai kada reikia trenktis į namų sienas, pakelti miegančius žmones, o ten kartais būna;- gaisrai namuose, gaisrai bažnyčiose, gaisrai koplyčiose. -Kas čia dabar dedasi? Pasakyk man. Jei nežinai, tai aš Tau pasakysiu, -pasakysiu visiems kas dar vaikščioja ir šiek tiek krutina savo galvelių „mazgeliais“, pasakysiu tiems kas dar vaikšto Lietuvos žemelėje ir už jos ribų. - Gal ne vien mums, Dipsiui, Šturmanui, bet ir daugeliui mums Lietuvoje Gerbiamiems Magistrams atsišriūbavo ne vienas varžtelis, bet daugiau, -gal būt visos sistemos
atsilaisvino ir nebeveikia –Atsakykit.... Po šimts čemeryčių. - Kur jie visi dabar skuba, kur bėga?
        -Bandysiu atsakyti. - Jie bėga pirmiausiai nuo mūsų Tėvų, Senelių, Pokario partizanų žuvusiu dėl Lietuvos, dėl mūsų vaikų ateities. Dėl  nuo mūsų, dėl Šturmano Geležėlės, dėl  Dipsio. Šiandiena atėjo diena, kad  Mr. Gipsas, Liudvikas, Pranas ir visi kybantys ant Laukinės obrelies Rašyk. lt karžygiai pateisins atkovotos Lietuvos nepriklausomybės siekius ir apgins nuo pačių išrinktos Valdžios sukurto gyvenimo, praradę viltį dėl savo ir savo vaikų ateities. Verta dėl to gyventi, kurti ir kovoti, kad nematytumėm ir nepatirtumiem šiuos vaizdus;
          Štai žvilgtelėkim kaip kai kas  skuba, - nebegyventi, ir skuba padėti ivairiomis priemonėmis
vienas kitam išeiti į Dausas, į Rojų ar į Pragarą. Išeina jauni, dar nemylėje, šiolaikiškai, naujoviškai, priglaudę mobilujį prie ausies siunčia žinutę, vieni atsistoję ant bėgių atsisveikina, kiti neatsisveikina ir pasitinka atskriejantį „Ekspresa“, kiti pasitinka viską apimančią liepsną, pranešdami visom 22 metų rinktom kadencijom:        Žiūrėkit. - Žiūrėkit ir matykit kokie mes drąsūs, širdis nesudreba, nesvarbu kad po mūsų išejimo, -atsivers artimūjų Ašarų jūros... -Sudie razumėli..

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Ir nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti nei vielai,
Negrįžo į žemę margi sakalai.
　
        -Štai, apie daug pakalbėjom, Tėve. Skubieti dabar nereikia, dar turėsim laiko, visi keturi metai prieš
akis. Dar pakalbėsim, Tėve-Dipsi, grįžki į Parlamentą, ir pasitark po Laukine obelim su Rašyk lt. Karžygiais, -tegul smailina išmintį, plunksnas, pieštukus, apjodinėja jaunuosius Pygasiukus ir kilsim, o aš pasižvalgysiu. Pažvelgsiu kaip sekasi mano patieviui Gipsiui, Barboros Radvilaites gatvėje, prie Arikatedros, pažvelgsiu kaip sekasi mano bendražygiui Komisaruj Pasagėlei Šiaurės miestelyje, užtruksiu tiek, kad nesugadinčiau svečiams ir Lietuvai šventės. - Tėve, Kaubojau Dipsi, grįžki....
            Sugrįžta į žeeemę Margiiiiiii Sakalai...........