Rūgštūs pažinimo vaisiai

Kartais pagaunu save mąstant, kad apie kaimynus ir jų gyvenimus žinau daugiau nei apie saviškius. Štai senelis. Turbūt viskas, ką apie jį galėčiau pasakyti, telpa žodžiuose apie mamą: tu gerojo samariečio nevykęs klonas. Vaisius, augintas netinkamai, tręštas nesuvokiamomis cheminėmis medžiagomis.
Manęs niekas netręšė jokiomis che-chemi... Niekas netręšė! – atsimenu, atšoviau, kai buvau dar mažutė. Jis tik pasitaisė savo didžiulius akinius ir pasiūlė pasivaikščioti. Kiek grubios, tačiau vis tiek švelnios senelio rankos neleido elgtis kitaip.
Dabar mudu retai einame pasivaikščioti. Jis nuo ryto iki vakaro sėdi fotely savo kambary ir žvilgčioja į ant kaklo kabantį pilką laikroduką. Praeidama pro jo kambario duris, girdžiu, kaip caksi laiką matuojančios rodyklės. Kartais norisi sustoti, pakviesti pasivaikščioti, tačiau einu ir praeinu. Bijau. Tik kaži, ko labiau? Paliesti kurią nors žaizdą ar pažinti, gal net pajusti, skausmą, besislepiantį po jomis?
Šiandien šeštadienis, tad tuoj į daugiabutį grįš Onutė. Šeštadieniais ji grįžta iš baleto repeticijos. Užtilk, gana jau! Bliuskutė bus raudona, sijonėlis baltas. Nagi, eik pas senelį, daugiabučio atmata! Jos plaukai bus surišti į kuodą. Tada iš namų išeis Antanas... Eik pas senelį, užkerpėjęs miesto vaike. Nagi eik! Jis užkliūs už... Eik pas senelį! Taisyk savo varganą padėtį! Reikalauk išrišimo ir atgailos! Klaupk, kad galėtumei stotis! Klausk ir tau bus atsakyta!
Saulut, ryt važiuosim. Neužmiršai? – į kambarį nosį kyštelna mama.
Neužmiršau, – ji išeidinėja. – Ar senelis nemiega? – klausiu pavymui.
Nesupaisysi, kada jis miega, kada ne.
Tai... Atsimerkęs ar ne?
Lyg būtų skirtumas, lyg būtų... – nutęsia mama, o man ima rodytis, kad senelio laikrodis caksi vis greičiau ir garsiau.
Antras aukštas. Gerai, kad antras. Jeigu norėčiau nusižudyti, - taria senelis, kai mudvi įeiname, ir tuoj pat garsiai kvatoja. Mano oda nueina pagaugais. Paskutinįsyk su juo šnekėjau... Kada aš su juo šnekėjau? Tu neatsimeni, kada su juo šnekėjai! Tu neatsimeni! – Kareivukas princesę sykį vedė. Kareivukui taip elgtis buvo nevalia. Dabar kareivis gedi, gedi, gedi... – toliau kalba senelis.
Mam, ką jis čia...?
Ką ir visada, ką ir visada, beprotis gi, - atsako ir aš prisimenu, kad tai pagrindinė priežastis. Dėl to aš aplenkdavau šias duris, dėl to aš vengdavau susitikimo su seneliu. Štai ko labiausiai bijojau. Klausk ir tau bus atsakyta! Raškyk pažinimo medžio vaisius!
Seneli, aš tik noriu...
Susišaudymas! Visi ant žemės, patrankų griausmas ir raudona tyla. Jau tyla. Bet ne, ne, ne! Vėl iš pradžių, vėl, - kalba jis toliau. Mama išeina. Kai ji išeina, senelis netikėtai atsisuka į mane. – Papasakosiu trumpai. Tavo tėtis darbo kelionėj. Aš ir tavo mama čia. Tu per maža, kad atsimintum. Gal galėčiau arbatos, klausiu jos. Tyla. Aš tikrai norėčiau arbatos arba sausainių arba silkės, sakau kitą dieną, o gal po mėnesio. Vėl tyla. Arba žmogaus. Arba žmogiškumo! Bet ji nusisuka.
Tai tu ne...
Beprotis? – juokiasi senelis. – Tik prie jos ir su ja. Tiktai jai.
Jai? – klausiamai šnairuoju į mamą. Senelis linktelna.
O tėtis kaip?
Neleidžia išprotėt, - atsako ir mudu nusijuokiam. Po akimirkos imu jaustis kažkaip negerai, kažkaip prastai, tad tariu:
Seneli, aš... Man reikia.
Eik.
Aš dar pavaikščiosiu su tavimi, seneli.
Nežadėk to, ko negalėsi išpildyti, anūkėl. Ir... Tenoksta saldesni.

Jis aiškiaregis. Mano senelis, matyt, aiškiaregis. Sunkiai nušliaužiu į savo kambarį, susirenku svarbiausius daiktus.
Einu, - tariu motinai. Oras čia per tvankus. Nebegaliu laisvai kvėpuoti.
Kur?
Lyg tau rūpėtų, kur. Lyg tau rūpėtų, ko nori žmogus, gerojo samariečio nevykęs klone, - dėbteliu į ją ir į senelį. Jo laikrodukas caksi kur kas greičiau ir tiksliau nei tas, kuris ant motinos riešo. Man vis labiau spaudžia galvą ir kūną. Tai, kas teikė gyvybę, dabar ją atiminėja.
Išeinu, - sakau. – Bijau, kad uždusiu. – priduriu. Bijau, kad tave uždusinsiu, jei liksiu, - sakau, užverdama duris.