<...>

I

Pratraukiau sunkias naktines užuolaidas ir dirstelėjau į gatvę, tiesia linija besidriekiančią apačioje. Šaligatviu įsiręžęs žygiavo didžiulis šuo ir kokių penkerių metų berniukas, braškiniais ledais išsiterliojęs šviesius teniso marškinėlius.  Viena ranka berniukas tebelaikė vaflinį ragelį, kitoje spaudė virvagalį, besitęsiantį iki pat šuns antkaklio. Išvydęs šį vaizdą, kažkodėl pagalvojau, kad šitoks pasivaikščiojimas primena mano ankstesnįjį gyvenimą, kuomet lygiai taip pat laikiausi savo jaunystės - veržlios ir visada mane lenkiančios.

Iš lovos išlipau gerokai po pietų. Mano menkutė manta tebebuvo suspausta kuprinėje. Prieš nueidamas miegoti, ant pakabos aplūžusioje spintoje pakabinau tik švarką – iš baimės, kad susiglamžys. Šaldytuvas buvo visiškai tuščias, todėl įsispyriau į lengvus sportbačius, priešais apvalų veidrodį, pakabintą ant buto durų, perbraukiau pirštais šiurkščią kelių dienų barzdą ir neskubėdamas drėgme atsiduodančiais laiptais nusileidau į tirštą rugsėjo pradžios orą.

Čia atgijo mano ankstyvieji prisiminimai. Buvo pavasaris, rytas, rasa tebeblizgėjo prieš saulę, kur ne kur dar galėjai įžiūrėti pavienes nespėjusio ištirpti sniego dėmes, ir tądien buvo mano gimtadienis. Tėvai padovanojo man ryškiai mėlyną sviedinį ir velvetines kelnes. Jaučiausi nepatenkintas ir suirzęs - tikėjausi gauti šunį. Nuo pat vaikystės drovėjausi rodyti savo įniršį matant mamai, todėl, nusviedęs kelnes ant kėdės atlošo savo kambaryje ir neprataręs nei žodžio, basomis išbėgau į laiptinę, piktai spardydamas naująjį sviedinį. Kamuolys dusliai bumbsėjo nuo laiptų, kol galop atsimušė į nuspardytą slenkstį.
Tą patį rytą prie mūsų daugiabučio paradinių durų ir aptikau – kaip buvo spėjama - savo kaimynės, senos našlės, šuns širdį, įvyniotą į plastikinį maišelį.

Kiek save prisimenu, visuomet tokiu pat šaltu ir niūriu veidu sutikdavau kiekvieną man paruoštą incidentą. Nei nepajudėdavau iš vietos, kai viešosios tvarkos saugotojai sučiupdavo mus besidalinančius aukščiausios klasės linksmosiomis žolelėmis kur nors parko šešėliuose; arba kai dvigubai didesnė kur kas stipresnių už mus vaikinų gauja nuspręsdavo maloniai pasisveikinti savo rajono požeminėse perėjose, pritvinkusiose pilkų cigarečių dūmų, kraujo ir neapsakomo liūdesio.

Anuomet tikėjau, kad visa tai buvo iš tikrųjų narsu ir romantiška. Dabar suvokiu, jog tai paprasčiausias paikumas - jaunatviškas pavojų ir mirties troškimas. Nesugebėjimas susitaikyti su tuo, kad pasaulis yra toks, koks yra, ir kad mano gyvenimas nėra nei kiek reikšmingesnis už naktinio drugio ar kolibrio gyvenimą. Jei būčiau tai pripažinęs anksčiau, dabar tikriausiai žingsniuočiau į ramią kontorą, o jaukiame bute manęs lauktų daili, kukli žmona ir pora puikiai išauklėtų vaikučių.