“Aš esu Hermio paukštis, ryjantis savo sparnus, kad save sutramdyčiau,, šiuos žodžius jis prisiminė

“Aš esu Hermio paukštis, ryjantis savo sparnus, kad save sutramdyčiau,, šiuos žodžius jis prisiminė iš serialo apie “Dainuojantį pragarą,, kuriame blogis blogiu kovoja už gėrį, troškimą šitoje egzistencijoje atrasti sau prasmę, vietą šioje žėmėje net jei ir nesi žmogus.
Dabar jis galvoja, oj galvoja, o galvoje mušasi mintys prieštaraujančios pačiam sau, tačiau kaip neretai pagaliau ateina ta lauktoji mintis. Mažumėle kiek dar patylėjas, jis rankas deda ant stalo su popieriumi, paėmęs rašiklį paskutinį kartą viską apipavidalina ir švelniai priglausdamas jo smailėjančią šerdį prie popieriaus, pasiduoda dabartiniam minčių antplūdžiui. Jis rašo:
Mes irgi turime savo “Hermio paukštukus,, arba kitaip sakant jie yra musų asmenybės dalis, taip pačiai kaip siela kuri su kūnu kartu simbolizuoja žmogiškąją esybę. Lakstydami iš vienos vietos į kitą plėšomės, badydami iš visko išspausti kuo daugiau, tačiau neapskaičiuodami dažnai kenčiame, pvz dėl: beatodairiško darbo, kurio pasekmė- pervargimas ir  sveikatos problemos arba per greitas siekimas užsibreštų tikslų, kad ir žmonių santykiuose, kurie neretai per greitai įsiliepsnoję, apkrauna save, kitus papildomomis mintimis, o galų gale sudaužo viską į šipulius. Na tada čia savo darbą pradeda tie mūsų paukštukai, kurie nežinia iš kur pasisėmę jėgų tramdo mus ir neleidžia prikrėsti kvailysčių tą siplnumo akimirką; po truputi stato mus ant kojų; galbūt kuriam laikui priverčią užsiauginti storą odą, kuri per laiką apsišlifuoja ir taip skatina gyvenimo naujų kelių ieškoti, krypties link kitų išbandymų ir tikslų.
Prikandęs lūpą ir ranką uždėjas ant smakro jis vėl mąsto, kiek visko daug šiame pasaulyje, kiek neaprėpemo, galbūt kiek bauginančio, tačiau dominančio. Kiekvienas išgyventas nuotykis ar patyrimas, mus verčia tikrais žmonėmis, skatina kilti, domėtis, aiškintis tai kas neišaiškinama. Dabar jis džiaugiasi, nežinia ko, bet džiaugiasi, galbūt dėl to, kad gyvenimas spalvotas, galbūt dėl to, kad čia visko daug aplinkui, kad gyvenimas tikrai verda.