Rašyk
Eilės (73324)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10351)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Lionė, kad ir būdama biedna dešimtininko dukra, nelabai norėjo našlio Bugnio. Žinojo, kad pati yra graži, buvo apie save geros nuomonės ir tikėjosi gauti jauną, gražų ūkininkaitį. Kai tokių neatsirado, o Bugnys vis lankė ir lankė, tai mirus tėvui, kai pasidarė sunku abiem su motina pragyventi, apsigalvojusi ji pagaliau sutiko už jo ištekėti su sąlyga, kad Bugnys visą savo ūkį užrašytų jos vardu.
Iki ausų įsimylėjęs Bugnys, mažai galvojęs sutiko, nematydamas tame nieko blogo. „ Ar ne tas pats kieno vardu bus žemė? Aš  vis tiek lieku gaspadorium, o Lionė mano žmona... Ta pati šeima... Kartu gyvensim visą gyvenimą... Su pirma žmona sugyventus vaikus atidalinsim, o tiems vaikams, kurių susilauksiu su Lione, liks visas ūkis. Svarbu, kad turėsiu mylimą moterį, kurios taip trokštu... “ – svajojo Bugnys.
– Pats žinai, aš bekraitė, ateidama į ūkį pinigų neatsinešiu. Gerai, kad viskas gerai, bet jeigu, Dieve gink, kas nors su tavim atsitiktų, tavo vaikai mane iš pirmos dienos išvarys iš namų, – taip aiškino savo reikalavimą Lionė, – dirbus, dirbus, vargus, turėsiu išeiti be nieko, neužsidirbus nė pastogės senatvei.
„ Tegul sau būna taip, kaip ji nori. Gal ir teisybę sako? Jeigu aš numirčiau kol neturim su ja vaikų, tai namuose iš tikrųjų kiltų didelis ermydelis... Reikia gi jai kaip nors apsidrausti... Bet kodėl aš turėčiau mirti? Aš dar jaučiuosi gerai, esu sveikas, stiprus, ne toks dar senis, o kai apsiženysiu, tai pradėsiu kurti antrą gyvenimą iš naujo“, – svarstė Bugnys.
Neskaitant nesantaikos su podukra, kelis metus po vestuvių jie išgyveno, galima sakyt, visai gražiai.
Iš varganos aplinkos patekusi į turtingą, visko pilną vienkiemio gyvenimą, Lionė buvo patenkinta, jautė dėkingumą Bugniui, stengėsi būti jam maloni, nuoširdžiai juo rūpinosi. Atskirai nuo šeimynos taisė jam geresnį valgį, guodė, jeigu jam kas nors nepasisekdavo, visada jį užjautė, glostė pavargusį.
Laimingas Bugnys bučiavo jai rankas ir džiaugėsi pasiekęs tiek daug pastangų pareikalavusį tikslą turėti Lionę savo namuose už žmoną, kad ji saldintų jo gyvenimo dienas.
Kažin, kaip ilgai būtų besitęsus ta jų šeimyninė laimė, jeigu vienkiemyje nebūtų pasirodęs Anupras.
Kai tik Lionė jį pamatė, taip ir užvirė jaunas kraujas. Anuprui, matyt, irgi patiko ši vienkiemio šeimininkė ir jie, ilgiau pagyvenę po vienu stogu, netruko susiuostyti. Rimtai susinešusi su samdytu bernu Anupru, Lionė visai neteko galvos.
Ne gana to, kad jie slapstydamiesi mylėjosi kur papuola, ją kuo toliau, tuo labiau apimdavo baisi mintis, atsikratyti Bugnio, kad galėtų ištekėti už Anupro... Kaip apsėsta ji dieną ir naktį vis galvojo ir galvojo, kokiu būdu galima būtų tai padaryti.
Nieko geriau nesugalvojusi, prisipirko musėm nuodyti ružavų lapelių, užmerkė juos į vandenį ir tą tirpalą pradėjo dėti Bugniui į maistą. Kadangi gaspadoriui Lionė gamino atskirai, taip padaryti buvo visai patogu. Tirpalas gavosi visai bespalvis, be skonio, be kvapo, ir Lionė drąsiai nemažais kiekiais įpildavo jo į sriubą, pieną ar arbatą, netgi pašlakstydavo ant mėsos ir dešros gręžinėlių.
Sėsdamas kartu su šeimyna prie stalo, Bugnys, tik keletą šaukštų pasrėbęs dėl akių, visiems išsiskirsčius, su apetitu kirto žmonos patiektus pietus, pusrytį ar vakarienę. Prisivalgęs iki soties, padėkodavo ir pabučiuodavo Lionę.
Nuodai buvo ne itin stiprūs ir pradžioje jo sveikas organizmas sugebėjo su jais kovoti, bet ilgainiui taip „vaišinamas“, gaudamas vis po naują dozę, liko neatsparus ir pasidavė.
Neilgai trukus, Bugnys pradėjo negaluoti. Rytais kėlėsi svaigstančia galva, neteko apetito, jį nuolat pykino. Nei iš šio nei iš to prasidėjęs viduriavimas jį labai nualino, tačiau, nekreipdamas į tai dėmesio, jis ir toliau dirbo sunkius laukų darbus, o žiemai atėjus, važiavo į mišką ruošti malkų.
Maža to, kai prieš pat Naujus metus per pačius šalčius visą naktį išbudėjęs prie sunkiai besiveršiuojančios karvės peršalo, prisidėjo dar karščiavimas ir sausas kosulys.
Iš to, ką pamotė prišnekėjo Zabeliutei tiesybė buvo tik ta, kad nuo vidurio vasaros tėvas atgulė ant patalo ir iki šiol nesikėlė..
Zabeliutė, kaip ir buvo sakiusi, šiais metais niekur neapsiėmė tarnaut ir liko namuose slaugyti tėvą. Nemažai pastangų padėjo, kol tėtušį ir aplinką sutvarkė taip, kad jau buvo galima ir daktarą pakviesti. Ji labai norėjo perkelti ligonį į pirkią, bet nebuvo kam pernešti. Anupras griežtai atsisakė, pamotė irgi atbula, o jai vienai – nėra ko ir galvot.
Pirmiausia buvo pakviestas daktaras ir, kad būtų šviesiau, prie lempelės dar uždegė ir liktarną.
– Kodėl ligonį laikote tokioje aplinkoje? Čia ir sveikam užtrokšti galima, – užsipuolė Zabeliutę daktaras, – kas jis tau? Tėvas?
Lionė nesirodė ir Zbeliutei vienai teko išklausyti daktaro priekaištus.
– Tėvas, bet aš jau du metai, kai nebuvau namuose. Aš tik dabar atvažiavau ir jį tokį atradau. Čia tvarkosi pamotė, – nedrąsiai teisinosi ji.
Daktaras, tikriausiai, suprato padėtį ir kalbėjo švelniau.
– Matysim kokia sveikatos būklė. Gal būtų gerai kurį laiką pagulėti ligoninėje? Pati matai, kad ne vieta čia jam, – nusivilkęs paltą, daktaras atėjo arčiau lovos, – o dabar pažiūrėsim...
Daktaras, prisėdęs ant lovos krašto, klausėsi ilgai ir atidžiai, beveik neatitraukdamas triūbelės nuo nugaros ir krūtinės. Paskui žiūrėjo į gerklę, tikrino pulsą, kol pagaliau, apklausęs dar kartą, pakilo ir pasidėjo triūbelę į savo dėžutę.
– O dabar norėčiau nusiplaut rankas.
Zabeliutė, nešina daktaro paltu, atėjo kartu į pirkią ir kantriai laukė, ką pasakys daktaras nusimazgojęs rankas. Bliūdą su vandeniu ir švarų rankšluostį mergaitė buvo paruošusi prieš jam atvažiuojant.
Daktaras, atrodo, delsė su atsakymu. Jis ilgai mazgojo, kelis kartus muilino rankas, paskui taip pat neskubėdamas jas šluostėsi rankšluosčiu ir tik tada, kai Zabeliutės padedamas užsivilko paltą, prabilo:
– Tai va, mergele, turiu nuliūdinti tave. Nei ligoninė, nei vaistai niekas jau jam nebepadės. Abi plaučių pusės suėstos tuberkuliozės. Džiova jam, vaikeli, ir paskutinė stadija. Gyventi jam liko nedaugiau kaip mėnuo, kitas. Geriausiu atveju jis gali ištempti iki pavasario. Taip kad būkit viskam pasiruošę. Vaistų parašysiu tik kosulio palengvinimui, o tau patarsiu labai saugotis, kad neužsikrėstum. Dažnai plauk rankas, ypač prieš valgį. Stenkis nebūti arti jam kosint, nevalgyk iš tų pačių indų, atsikosėjimus sudegink... Tu dar tokia jauna, prie tavęs gali greičiau prikibti užkratas.
Zabeliutę daktaras ne tik nuliūdino, bet ir išgąsdino. „Nors tiek gerai, kad pamotė negirdėjo, – guodė ji save, – o tai visai pasiustų, sužinojusi, kad tėčiui džiova. Neįsileistų nė manęs į pirkią. Tektų su tėvu vienoje lovoje miegoti“.
Lionė tyčia pasišalino iš namų, kad nesusidurt su daktaru. Nujautė, kad gali nuo jo kliūti už tai, kad ligonį laiko kamaraitėje. Kai tik daktaras išvažiavo, ji tuoj pat pasirodė pirkioje.
– Na, ką pasakė daktaras? – kai tik įėjo, paklausė ji susirūpinusi. Visą laiką, kol buvo daktaras, ji baiminosi, kad ko gero šis nesuprastų tikros ligos priežasties.
– Nieko. Parašė vaistų, sakė, kad turėtų pagerėti, – pamelavo Zabeliutė, – dar labai barė, kad ligonis paguldytas tokioje vietoje.
– Na, žiūrėsim, gal tau ir pasiseks jį sugydyti... – lengviau atsikvėpė Lionė, – laiko turi, nieko nedirbi galėsi tupinėt. O iš manęs jau užteks... Ir taip tiek laiko vargau...
2012-12-30 18:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-30 20:56
Šnekorius
Man labai patiko 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą