Tu melsi

Kartais ir Dievas smilko chrizantemas kiek
kitaip nei iki šiol taip nepaprastai įdomiai
matyt, tai dėl tų juodų akių, prie kurių iš
„prigimties bedieviai pūsto tau į akis smėlį
ar  kažkokie palaikai ten, nežinau“

tik girdžiu kaip juodų akių blakstienos
krupčioja, ne tai, ne dėl smėlio, tai dėl
meilės tau, kai tau tavo  intelektualūs vaikai
išlūpa auksinius dantis. Pastatysim
paminklą šitaip, kiek kitaip nei iki šiol

ir visą tai iš meilės, meilės žmonėms,
štai šalia pešasi suaugę pienburniai
nesutaria kurie dabar išeis, kurio turtas didesnis,
juk ne žmogus svarbu šnibžda tekančios
ašaros iš vienišų kapų ir visa tai iš meilės,
meilės žmonėms.

Galbūt ir tu gulėsi it benamis užsidengęs
amžina tyla ir liks tik tavo ydos, tavo meilė
ne ne žmonėms, bet sau pačiam kai prieš
paskutinį atodusį tu įgausi išmintį ir tikėjimą
priklupęs ant klapčiukų tu melsi Dievui į
įskilusius ausų bugnelius „prašau tik leisk pasilikt“

Štai tokia graži būna mirtis ir visą tai iš meilės,
iš meilės žmonėms