Laimės planeta II

2.
Karoliai Divilei


Lamsis vardu Krodas visą savo gyvenimą dirbo atliekų perdirbimo gamykloje. Jo tėvas buvo perdirbėjas, motina – perdirbėja, todėl ir jis nusprendė pasekti tėvų pėdomis. Juolab kad jo dvi seserys išvažiavo į kitą miestą mokytis menų, o penki broliai nusprendė tapti speleologais ir dabar draugiškai tūnojo maždaug trijų kilometrų gylyje po Laimės planetos paviršiumi.
Krodas turėjo neįprastai daug brolių ir seserų. Paprastai normali lamsių šeima apsiribodavo dviem vaikais. Kiek rečiau – trimis. Ir jau siaubingai retai pasitaikydavo, kad būtų keturi.
Krodo lopšys buvo išimtis iš visų įmanomų lygčių.

Darbas gamykloje buvo kiek nuobodus, nes lamsiai išmesdavo siaubingai mažai šiukšlių. Dažniausiai jam atveždavo krūvą smėlio – tai, kas likdavo po kurio nors lamsio mirties.
Miršta lamsis, jo širdis sustoja – ir namo kompiuteris kaipmat įvykdo paprastą programą:

Ar name yra dar gyvų padarų?
Taip/Ne
Ar name yra daiktų, priklausančių kitiems lamsiams?
Taip/Ne
Jeigu Atsakymai į abu Klausimus yra Ne, tada Viso Gero...

Blykst – ir namas su visais daiktais kaipmat pavirsta į smėlio dulkes. Šios savo ruožtu subyra į tvarkingą krūvelę ir kaimynai iš karto supranta, kas ką tik nutiko.
Štai tokias krūveles Krodas dažniausiai ir gaudavo. Jis susemdavo jas į perlydimo krosnies žiotis ir sėsdavo pildyti  dokumentų – kas atvežė, kieno ir koks svoris. Ataskaitos gale prirašydavo „ilsėkis ramybėje, Toksai ir Anoksai“.
Kol viską surašydavo, iš krosnies išslysdavo skaidrus kubelis – ruošinys. Krodas ruošinius atiduodavo atgal į gamybos liniją, kur kompiuteriai ir robotai nenuilsdami gamino produktus pagal tuo metu iškylančius poreikius.
Taigi, Krodo darbas būtų siaubingai nuobodus ir netgi varantis į depresiją, jeigu ne kiti atnešami daiktai, kurių pasitaikydavo gerokai rečiau.

Stebuklas, tačiau lamsių daiktai kartais irgi sulūždavo. Pavyzdžiui, retsykiais Krodui atveždavo sulaužytą kastuvą. Arba kavos malūnėlį. Ar kokį nors pabūklą, skirtą asteroidams trupinti.
Tada Krodui prasidėdavo bemiegės naktys – ne todėl, kad kas nors jį būtų vertęs daug ir nuožmiai dirbti, ne. Jis pats sėsdavo prie sugadintų daiktų ir ieškodavo gedimų priežasties, nes tai buvo jo pati didžiausia laimė – surasti, kodėl įvyko gedimas ir atrasti būdą, kaip to išvengti ateityje.
Tai jau buvo rimtas mokslinis darbas. Pavyzdžiui, ištirti kastuvo kotą, nustatyti, kur prasidėjo skilimas, kaip jis vystėsi, ar tai yra gamybos brokas, ar tik paprastas netvirtumo klausimas. Krodas iššniukštinėdavo kastuvą iki pat pirmos kristalinės gardelės, nuo kurios viskas ir prasidėjo.
Aha! Elektronas peršoko į kitą orbitą, dėl to destabilizavosi atomo ryšiai ir sodininkui tereikėjo tuo metu trinktelėti kastuvą į akmenį, kad prasidėtų Baisioji Griūtis. Skilimas iš vienos gardelės persimetė į kitą, nuvilnijo grandinine reakcija per visas kitas 3 465 852 448 gardeles iki Pirmojo Stabilizuojančio Barjero. Tačiau skilimo būta per daug stipraus – Barjeras pats neišlaikė, jo struktūroje pakito keli  atomai.
Tada sodininkui tereikėjo kastuvą trinktelėti dar kartą ir vėl – kanjonas tarp atomų prasivėrė plačiai, laužydamas visus Stabilizuojančius Barjerus, Rezonanso Slopintuvą, Atatrankos Amortizatorių – iki pat galo.
Pokšt...
Na ir detektyvas! Krodas iš laimės nusišluostydavo prakaitą. Išstudijavęs lūžio fiziologiją iki paskutinio kaulelio, sėsdavo rašyti ataskaitos – kodėl sulūžo ir kur tobulintojams reiktų kreipti dėmesį. Tada išsiųsdavo duomenis išradėjų institutui, o sulaužytą daiktą perlydydavo į silicio ruošinį.
Žinoma, Krodas nujautė, kad toks darbas neišvengiamai atves prie vieno – galų gale daiktai iš viso nebelūš, o jis samstys smėlio krūveles. Ir kai tai nutiks, beliks sugalvoti paskutinį dalyką – mašiną, kuri darbą atliktų už jį.
Tada Krodas galėtų išeiti į pensiją.

<<>>

Vaivorykštinis mėnulis Krodui reiškė viena – Divilę.
Tai buvo lamsė, kuriai jis labai savanaudiškai skirdavo visą vaivorykštinio mėnulio periodą.
Įprasta, kad normalūs lamsiai tuo metu lankydavo visus draugus, gimines, kaimynus, buvusius klasiokus, bendradarbius bei skubėdavo susipažinti su kiekvienu, kurio dar nepažinojo. Sakoma, lamsių populiacija nesiplečia tik dėl to, kad kiekvienam reikia susipažinti su likusiais dvidešimčia milijonų Laimės planetos gyventojų.
Krodas neskubėjo su niekuo pažindintis dėl vienos priežasties – jis būvio įsimylėjęs.
Vos tik vaivorykštinis mėnulis pasiekia apogėjų, jis jau ir suka ratus apie Divilės namelį. Žinoma, automobiliu. Nes rankose nešti šašlykinę, baklažanų kepsnių ryšulį ir kalną pirogranulių plikomis rankomis būtų kiek per sudėtinga.  Krodas kiekvieną kartą sustodavo per pagarbų atstumą nuo Divilės namelio, šerkšnalapių gluosnių pavėsyje. Paruošdavo įprastą vietelę judviejų piknikui, sugalvodavo begalę temų pokalbiams, nors kai Divilė pasirodydavo, du trečdaliai visų temų kažkur stebuklingai išgaruodavo. Taip ir sėdėdavo abu, klausydamiesi Keistojo krioklio gaudesio, kramsnodami baklažanų kepsnelius ir plepėdami apie visiškai nemoksliškus bei nereikšmingus dalykus. Krodas vis galvodavo, kad būtų visai neblogai susiimti ir pasakyti, kad jis be proto myli šią lamsę. Bet, kad ir kaip ilgai kaupdavo ryžtą, nieko jam neišeidavo. Tik pasižiūri į jį Divilė dangaus spalvos akimis, taip ir dingsta visa drąsa.
Reikėjo kažką mąstyti kitaip.
Smarkiai kitaip.

<<>>

Rausvo mėnulio apogėjus kaip tik ėjo į pabaigą, užleisdamas savo vietą vaivorykštinio mėnulio ciklui, kuomet į Krodo rankas papuolė dėžė su atliekomis iš mokslinių tyrimų laboratorijų. Tai nebuvo nei smėlio krūvelė, nei sulaužyti daiktai – tiesiog nebereikalingas inventorius, skirtas nurašymui. Krodas tik protarpiais apžiūrėdavo panašius dalykus, prieš suberdamas juos į perlydimo krosnį. Pincetai, nebesterilūs skalpeliai, panaudoti švirkštai, žarnelės, netikslūs lazeriniai matuokliai, šlakas, krūva silikono audinio nosinaičių (panaudotų) bei panašus šlamštas. 
Tą dieną jis net nesitikėjo sulauksiąs kažkokio neįprasto dalyko ir, užsisvajojęs apie savo meilę, jau būtų aplaidžiai supylęs visą dėžės turinį į krosnies žiotis.
Visai atsitiktinai pastebėjo dar nematytą, neregėtą daiktą, apsuktą plačia juosta su kreivai pakeverzotu užrašu:
„Laiko mašina.
1 mrld. metų per sek. akceleravimas. 
Tarntalas G. D., Silicio Pradmenų Universitetas
P. S.  netyrinėti – tik nurašyti. Ji ir taip tobula... “
Krodas spėjo laiku ištraukti daiktą. Visas kitas šlamštas nudardėjo į krosnį ir ši džiugiai suūžė.

Laiko mašina?
Būdamas lamsiu, kurį dar vis veikė beišsivėdinantis rausvojo mėnulio ciklas, Krodas nesunkiai suprato, ką reiškia Tarntalo sutrumpinimai. Tai buvo pirmoji laiko mašina, papuolusi į jo perdirbimo skyrių. Krodas žinojo, kad laiko tyrimai yra pati nuobodžiausia sritis – niekas negali nukeliauti į ateitį, nes jos paprasčiausiai DAR nėra. O į praeitį niekam nesinori, nes visi ir taip žino, kas ten vyko. Todėl laiko mašinos buvo tik trumpas skyrius aukštojoje mokykloje, kurį visi draugiškai pramiegojo.
Krodui buvo keista tik viena – kam profesoriui Tarntalui prisireikė tokios siaubingos akceleracijos? Milijardas metų per sekundę visai mažoje, vos kumštį talpinančioje erdvėje.
„Jeigu vietos būtų daugiau ir ta akceleracija truputį mažesnė, galėčiau visai neblogai subrandinti butelį vyno“ – pagalvojo Krodas. – „Gal nuo jo man apsvaigtų galva ir pagaliau atsirastų drąsos pasakyti Divilei tai, ką seniausiai reikėjo... “
Tačiau geriausiu atveju į laiko mašiną buvo galima patalpinti vos penkiasdešimt gramų, o ir tie patys būtų išgaravę per menką sekundės dalį, atitinkančią kelis metus.
Mašina buvo visiškai bevertė.
„O gal ne visai bevertė? “ - pagalvojo Krodas ir kruopščiai sukrapštė gabalėlį snarglio iš savo nosies, kurį įdėjo į laiko mašiną. Spust mygtuką – mašina džiugiai suūžė, sukdama laiką.
Deja, atidaręs dangtelį Krodas teišvydo dulkes.
„Ech, net pirmuonys su bakterijomis neišsivystė“ - nusiminė.
Tačiau laiko mašinos jis neišmetė. Visą vakarą praleidęs dirbtuvėse ir išbandęs įvairius mažus daiktus, vėliau pusę nakties mąstė, ką galėtų su laiko mašina nuveikti naudingo. Deja, užmigo taip ir nesugalvojęs, o vėliau, kuomet nuvargintos ieškojimų Krodo smegenys pasinėrė į sapnus, ten visi atsakymai ir genialios idėjos jau laukė išsirikiavusios į eilutę.

<< >>

Vos prasidėjus vaivorykštinio mėnulio ciklui, Divilė imdavo kruopščiai planuotis savo visas keliones. Visi draugai, pusbroliai, pusseserės, tetos, dėdės, šiaip pažįstami, bendradarbiai, buvę klasiokai, buvę aukštosios bendrakursiai ir, žinoma, jos pačios mama su tėvu išsirikiuodavo į pakankamai ilgą sąrašą, kurio gale buvo priraityta klaustukų, reiškiančių atsitiktines naujas pažintis. O sąrašo viduryje, kur turėjo būti pats vaivorykštinio mėnulio epogėjus, puikavosi vienas didelis šauktukas, kuris reiškė...
Na, Divilė stengdavosi nieko nerašyti po tuo šauktuku, kad jos mažasis broliukas, netyčia aptikęs sąrašą neimtų badyti pirštais ir rėkti per visą kvartalą „kavalierius su pana! “.
Šauktukas reiškė išskirtinį laiką Krodui, nors Divilė net pačiam Krodui to nebūtų prisipažinusi. Ji buvo drovi mergina, kuri nuoširdžiai tikėjo, kad lemiamu metu nereikės nieko prisipažinti – viskas ir taip taps aišku iš akių. O tada – ilgai ir laimingai...
Deja, jiedu jau susitikinėjo beveik du metus, Krodo akys žibėjo lyg du pulsarai nakties danguje, aplinkiniai taip pat tvirtino, kad ir Divilės akys nušvinta it kometos jį pamačiusios, o kaip nieko naujo nevyko, taip nevyko. Mergina jau buvo puolusi į neviltį ir netgi sugalvojo truputį pasigerti kuria nors jų susitikimo proga, kad galop įgautų drąsos pralaužti ledus.
Ilgai dūsavo apsikabinusi iš senelio nudžiautą butelį, bet kvapas, sklindantis iš jo buvo toks šlykštus, kad neprisivertė užsiversti. Meilė gal ir reikalavo iš jos aukų, bet tik ne šitokių...

Vaivorykštinis mėnulis romantiškai kybojo aukštai danguje, kuomet mergina išgirdo gerai pažįstamą variklio dūzgimą. Krodo automobiliukas sustojo tamsioje gatvelėje, išlipęs jis pamojavo Divilei, sustingusiai lange.
- Na viskas, šį kartą pasimatymas bus kaip reikiant! - sugniaužė kumštelius mergina ir išlėkė spurdančia širdimi pro duris, pagriebusi krepšelį su maistu. Mažasis broliukas jau miegojo, tėvai su kaimynais žiūrėjo vakarinį serialą, niekam ji nebuvo įdomi.
Kuomet prisiartino prie automobilio, drąsos beliko tik pusė. O kai Krodas nusišypsojo ir pasilabino, Divilės drąsa paraitė kulnis. Visa, ką ji dabar galėjo – tik šypsotis ir dar mikčiodama išlementi vieną kitą sakinį Krodui įkandin.
Jis ir vėl pasiūlė senąją vietą po šerkšnalapiais gluosniais, kur retsykiais sušmėžuodavo atsitiktiniai praeiviai. Būdama itin drovi, Divilė baidėsi visų svetimų akių, kurios galėjo pamatyti ją su Krodu. Ji būtų mielai pasiūliusi kitą vietelę, toliau prie upės, kur prasideda vaikų darželio pievos ir pašaliniai vakarais nevaikšto. Tačiau tokiam įžūliam pasiūlymui reikėjo geros motyvacijos, o gera motyvacija savo ruožtu reikalavo neišpasakytos drąsos, kurios...
Na taip – nebuvo.

Todėl ji tyliai atsisėdo šalia Krodo ir leido jam vairuoti į senąją vietą, karštligiškai galvodama, kaip čia būtų geriau paraginti jį pasukti kur nors kitur, tuo pačiu neištariant nė žodžio.
Ir staiga, tikriausiai rausvojo mėnulio liekamojo efekto paveikta, ji ūmai sugalvojo. Drebančiais pirštais palietė Krodo ranką, besiilsinčią ant vairo, stipriau suspaudė ir trūktelėjo žemyn.
Mašina, užuot ramiai sustojusi po gluosnio lapija, kaip raketa šovė į priekį, mat Krodo ranka kaip tik ilsėjosi ant akceleratoriaus mygtuko, įmontuoto vairo rate. Šis nustebęs pažvelgė į Divilę, nesuprasdamas, kas vyksta, o mergina, išraudusi iki ausų, stengėsi neįsirėžti į medžius, vairuodama tylų automobiliuką naktinėmis pievomis. Ir susijuokė, išvydusi, sutrikusį Krodo veidą.
Krodas irgi nusijuokė, jausdamas, kaip jo ranką laikantis Divilės delnas prakaituoja. Akimirka buvo tokia romantiška, kad jiedu net pamiršo, kur važiuoja. Divilė žiūrėjo į Krodą, Krodas į Divilę, o žvejys Goršekas išvertęs akis spoksojo į dvi artėjančias automobilio lempas, kurios kuo aiškiausiai ketino nutrenkti jį tiesiai į upę. Kai jis pašokęs užriko iš baimės, abu įsimylėjėliai pagaliau atsipeikėjo, draugiškai suspiegė ir automobilis, atlikęs neįmanomą posūkį, nudardėjo tolyn lygiai nušienautomis pievomis.

„Dar taip nebuvo, kad mašina lamsį partrenktų! “ - pagalvojo persigandęs Goršekas ir drebančiomis rankomis ėmė pakuoti meškeres. Žuvies jis šįvakar nepagavo, bet nieko tokio – ne dėl to žvejojo. Šviežia patirtis davė jam visai neblogą mintį fantastiniam apsakymui, kuriame lamsius gatvėse vaikėsi išprotėjęs automobilis su dar labiau išprotėjusiu vairuotoju.
- Turėtų būti visai neblogas siaubo romanas, - sumurmėjo Goršekas, užsimesdamas meškeres ant peties. - Pagaliau mano valanda išaušo!
O už pusės kilometro Krodas pagaliau sustabdė automobilį, niekaip negalėdamas atsigauti po patirto šoko. Lamsidralinas virė jo gyslose, jis šiek tiek drebėjo, kaip ir Divilė, kuri beje ir pasuko vairą.
Dar nė vienas lamsis nebandė nutrenkti kitą lamsį automobilio pagalba ir tokia patirtis abu įsimylėjėlius gerokai jaudino. Tarsi suokalbininkus itin slaptame sąmoksle.
- Kas... kas čia buvo? - didelėmis akimis dairėsi Krodas, vis dar jausdamas Divilės rankos karštį.
- Per plauką į upę neįvažiavome, - sumikčiojo Divilė, stipriai tebegniauždama Krodo ranką. - Ir... ir man atrodo, kad aš m-mačiau žveją Goršeką...
- Taip, Goršekas ten buvo, - linktelėjo Krodas, žiūrėdamas į vaivorykštinį mėnulį, pakibusį tiesiai virš kalvos prieš automobilį. - Man atrodo, mes jį gerokai išgąsdinome...
- O jis išgąsdino mus. Dar nemačiau lamsio, kuris žiūrėtų taip išvertęs akis!
- Kaip gerai, kad nenumušėme jo į upę! - giliai atsiduso Krodas. - Tai būtų siaubinga.
- T... tikrai...
Krodas pagaliau paliko mėnulį ramybėje ir pažvelgė į Divilę, kuri savo ruožtu ne ką mažesnėmis akimis spoksojo į jį. Vaikinui pasivaideno, kad jis dar nematė gražesnės Divilės nei dabar – išsigandusios, išplėtusios akis ir tokios seksualios.
„Kažką reiktų gero pasakyti“ - pagalvojo Krodas, bet pavėlavo. Mintyse sumikčiojusi, Divilė palinko į priekį ir prigludo prie jo, pagaliau palikdama ramybėje vairą ir Krodo ranką.
Dabar ji laikė savo meilės kaklą ir neketino paleisti dar labai ilgai, mėgaudamasi saldžiu jausmu, nuo kurio visa tirpte tirpo.

Ką ir besakyti. Tą vakarą maistas taip ir pasiliko bagažinėje su visa šašlykine.

<< >>

Taip jau Laimės planetoje įprasta, kad lamsiai itin protingi būna tik rausvojo mėnulio periodu. Likusias dvi dienas jie būna arba romantiški, arba itin kvaili.
Todėl sekančią dieną Krodas kvailai skrajojo po visą perdirbimo fabriką, niekaip negalėdamas pamiršti nakties su Divile bei negalėdamas susikaupti ties jokiu rimtesniu uždaviniu.
Tuo tarpu Divilė negalėjo atsidžiaugti dovana, kurią Krodas jai padovanojo – geltonų, vaiskių akmenėlių karoliais, kuriuos sakė pagaminęs pats. Karoliai buvo nuostabūs ir Divilė tiesiog negalėjo susilaikyti – parodė visiems, ką tik pavyko surasti.
- O mūsų Divilė pagaliau suaugo ir išgražėjo, - įvertino karolių ir dukterėčios kombinaciją dėdė Tarntalas, kuris kaip tik ilsėjosi po darbo  Divilės tėvų verandoje, kramtydamas stiklinę pypkutę. Jis buvo tikras mokslų asas Silicio Pradmenų Universitete, tačiau pasikeitus mėnuliams jautėsi kiek per kvailas, todėl nusprendė paatostogauti, kad netyčia neišrastų ko nors siaubingo, neetiško, ar visa naikinančio.
- Mano Krodas man padovanojo karolius! - negalėjo atsidžiaugti Divilė, šokinėdama po verandą. Ji irgi jautėsi kiek pakvailėjusi, todėl dabar galėjo leisti sau pabūti mažvaike.
- Gražu, stilinga, - linktelėjo Tarntalas. - Turbūt silicio, geležies druskos, anglies ir sieros lydinys?
- Ką? - nesuprato Divilė.
- Karoliai. Bandau suprasti, ko ten į stiklą tavo Krodas pridėjo.
- Betgi dėde, čia visai ne stiklas, - užginčijo mergina, kuri, net ir nebūdama mokslininkė atskyrė stiklą nuo nestiklo.
- Negali būti, - nusijuokė Tarntalas. - Pas mus viskas iš silicio, tai ir tavo karoliai turėtų būti...
- Aš gal dabar ir kvaila, - pasipiktino Divilė, - tačiau ne tiek daug, dėde! Sakau, čia ne stiklas! Jeigu nori, še, pats pažiūrėk!
- Hmm, ooo, nagi nagi... - pačiupinėjo gelsvus akmenėlius Tarntalas. - Lengvi, geltoni, su vidiniais inkliuzais. Kaip keista. Dar nemačiau, kad kas nors šitaip būtų stiklą gaminęs.
- Čia ne stiklas! - treptelėjo koja Divilė.
- Netolygus spalvinančių medžiagų pasiskirstymas, šiurkštintas paviršius. Originalu, šaunu, bet... klausyk, ar galiu paimti vieną karoliuką analizėms?
- Žinoma, kad negali! Man juos Krodas su tokia meile gamino!
- Tik vieną mažytį, va tą, kraštinį...
- O tas mažytis kraštinis pats brangiausias!
Nepaisant Divilės užsispyrimo, Tarntalas visgi patykojo momento, kai jaunimas ėmėsi žaidimų ir atsargiai skalpeliu pašalino mažyti karoliuką, sutvarkydamas mazgus kaip buvo. Jis buvo gerokai sukvailėjęs ir užsiciklinęs ties viena įkyria mintimi, tuo ketino ir pasiteisinti, jeigu būtų pričiuptas.
Tarntalo laimei, Divilė nieko nepastebėjo.

<< >>

- Hmmm, - nutęsė Pirifas Gi Krokenas, Tarntalo kolega iš to paties universiteto. - Aišku...
Kadangi abiejų mokslininkų melsvojo mėnulio metu neįleido į valdiškas laboratorijas, idant šie nepridirbtų ko nors tragiško, Pirifas naudojosi savo asmenine laboratorija namo rūsyje.
- Aišku kas? - paklausė Tarntalas.
- Tas karoliukas – tai suakmenėjusi organika. Jei tiksliau – plačiaspyglės eglės sakai.
- Hmmm, - dabar jau nutęsė Tarntalas, kuris dažnokai pamesdavo minties galą melsvojo mėnulio ciklo metu. - Ar tai kas nors neįprasto?
- Ne, viskas įprasta. Tokios medžiagos anksčiau rasdavo pajūryje, kai kvarcinį smėlį gamykloms kasė. Tačiau ji pasirodė nenaudinga, tai paliko.
- Ak, tada neįdomu, - nuliūdo Tarntalas. - Aš jau maniau, kad tai kokia nors ypatinga stiklo rūšis. Eisiu tada namo, kolega. Kol svečiai neišsiskirstė, išgersiu dar taurelę.
- Gero tau vakaro, - linktelėjo Pirifas ir nuėjo atsinešti alaus.
Jis dar ketino atlikti porą nereikšmingų testų, nes imtis kažko reikšmingo jam neleido profesinė etika.

<< >>

Tarntalas jau buvo grįžęs į savo brolio namus ir netgi įpusėjęs trečią alaus butelį, kai šizofreniškai suzyzė telefonas.
- Alio?
- Kolega, - drebėjo Pirifo balsas. - Nešk savo subinę į mano rūsį! Mes turime mokslinę sensaciją!
- Man atrodo, sensacijų vaikytis tokiu metu draudžia protokolas... - suabejojo Tarntalas.
- Gal ir draudžia, bet čia toks subtilus reikalas, kuris greičiausiai palies mūsų fizikos pamatus! Tau reikia būtinai pamatyti!
- Tik nesakyk, kad išradai Pi konstantos keitiklį! Pritvosiu!
- Ne, viskas daug subtiliau! Tai dėl to karoliuko, kurį man atnešei!
- Okėj, - Tarntalas išsigandęs pažvelgė į dukterėčią, kuri kaip tik maivėsi užsidėjusi karolius prieš drauges. - Jau einu.

<< >>

- Vadinasi taip, - prakaitavo Pirifas, lakstydamas ratais aplink laboratorinį stalą. - Iš pirmo žvilgsnio tas daiktas – paprasčiausi suakmenėję sakai, taip?
- Taip, - linktelėjo Tarntalas.
- Bet tik iš pirmo žvilgsnio! Kai tu išėjai, aš nusprendžiau ištirti to daikto amžių pagal anglies izotopus. Paaiškėjo, kad tas karoliukas – šešiolikos milijardų metų senumo!
- Ėė... - sumosavo rankomis Tarntalas.
- Va ir aš taip sakau. Mūsų planeta – vos keturių milijardų metų senumo, o tas daiktas – keturis kartus už ją senesnis?!
- Gal tie sakai atlėkė čionai su meteoritu? - užsisvajojo Tarntalas. - Gal tu testą blogai atlikai?
- Aš irgi pirmiausiai taip pagalvojau. Patikrinau kelis kartus.  Be to, kosmose eglės neauga. Ir čia dar ne viskas, toliau dar įdomiau. Paaiškėjo, kad to daikto radiacinis spinduliavimas neatitinka metų. Sulyginau matavimų duomenis su iškastinių sakų analizėmis – lyginant su jais, šitas daiktas spinduliuoja nykiai mažai. Jame beveik nėra nei transuraninių elementų, nei skilimo produktų. Tai man pakišo mintį, jog šitas daiktas – neįtikėtinai jaunas. Gal vos kelių metų senumo.
- Kaip čia dabar išeina, - susimąstė Tarntalas. - Karoliukas tuo pat metu ir jaunas, ir senas?
- Man jau galva plyšta nuo teorijų! - sudejavo Pirifas. - Tai fizikos galvosūkis! Štai aš ir pagalvojau, kad reiktų peržiūrėti fizikos pamatus. O tuo pačiu ir astronomijos!
- Ką tu dabar ketini daryti?
- Kol kas laukiu atsakymo iš Centrinio Mokslų Instituto, jie ten dirba po skydu dieną ir naktį, jų neveikia mėnulio fazės...
- Tu išsiuntei karoliuką į Institutą?! - pašoko Tarntalas.
- O ką man vargšui reikėjo daryti?! - suriko Pirifas. - Mes tam ir gimėme, kad atsakytume į VISUS klausimus, kolega!
- Smėlio krūva aukštielninka! - sudejavo Tarntalas ir jau norėjo įlysti į Pirifo šaldytuvą paieškoti ko nors vėsaus, kai rūsyje suskambo telefonas.
- Alio! - užgulė mygtuką Pirifas.
- Kalbuosi su Pirifu Gi Krokenu? - sugergždė iš garsintuvo. - Čia Asmodėjus Kvarla, Centrinis Mokslų Institutas. Skambinu dėl to apvalaus daikto, kurį atsiuntėte teleportu.
- Ak, - sušilęs sumikčiojo Pirifas. - O kas dėl jo?
- Mes permatavome to daikto amžių su naujausia įranga – pasirodo, jūs šiek tiek suklydote. Akmenėlio amžius – beveik dvidešimt milijardų metų. Radiacinis fonas fenomenaliai žemas, šito mes irgi nesuprantame. Bet yra dar vienas dalykas, kurį pastebėjome, kai supjaustėme tą daiktą į gabalėlius vidinei analizei...
- Taip?
- Geležies oksidas, kuris suteikia spalvą... Pasirodo, ten visai ne oksidas, o dirbtinės metalo nanodalelės, tokio paties senumo. Tokių gamtoje net teoriškai negali būti.
- Ką jūs tuo norite pasakyti? - sucypė Pirifas. - Kad čia svetimos civilizacijos produktas?
- Tai būtų racionaliausia išvada, kadangi neaptikome dirbtinių nanodalelių įterpimo pėdsakų. Jeigu tas daiktas yra suklastotas, tuomet aš nežinau technologijų, kurios tai pajėgtų. Akmenėlis yra tiesiog tobulai senas ir fenomenaliai mažai spinduliuojantis.
- Vadinasi... - sumikčiojo Pirifas. - Tai ne tik fizikinė, bet ir istorinė sensacija?!
- Prieš darydamas bet kokias išvadas, noriu paklausti vieno – jūs iš kur tą daiktą apskritai gavote?
- Ėėė, - įsiterpė į pokalbį Tarntalas. - Aš iš savo dukterėčios pasiskolinau.
- O jūs kas toks?
- Ak, atleiskite. Tarntalas Gi Damiras, fizikas, Silicio Pradmenų Universitetas.
- Malonu. O jūsų dukterėčia irgi mokslininkė?
- Ak, ne, visai ne! Ji dabar studentė, ruošiasi tapti astronaute.
- Na gerai, supratau. O ji iš kur šį daiktą gavo? Iš kosmoso?
- Vakar jai draugas padovanojo karolius iš tokių pat akmenėlių, tai aš... aš... pasiskolinau vieną analizėms.
- Kuo toliau, tuo įdomiau, - sugergždė iš telefono Asmodėjus Kvarla. - Kas tas vaikinas, kuris dovanojo karolius?
- Kiek man žinoma, tai yra mūsų miestelio gyventojas, Krodas Gi Damiras, bet bijau, kad nežinau nei jo identifikacinio numerio, nei...
- Krodas, Krodas... - sumurmėjo Asmodėjus kitame ryšio gale. - Nepažįstu nė vieno mokslininko tokiu vardu. Vadinasi taip, aš pats asmeniškai atvažiuoju pas jus ir eisime aplankyti to Krodo. Dabar melsvojo mėnulio ciklas, todėl atvešiu antimėnulino, kad nepamestumėte galvų! Ir kolegos, kad man jokios saviveiklos, kol atvažiuosiu! Supratote?
- Pasistengsime, - nusivalė prakaitą Pirifas. Asmodėjus išjungė ryšį.
- Aš tave pritvosiu, - sudejavo Tarntalas.
- Neverk ir pasitempk. Mes netrukus sužinosime pačią didžiausią visatos paslaptį! - sugniaužė kumščius Pirifas ir nuskubėjo atsinešti palto.

<< >>

Jiedu pasitiko Asmodėjų raketinių traukinių stotyje, labai rimtai pasilabino, o tada visi draugiškai suvartojo po tabletę antimėnulino, kad taptų dar rimtesni. Fizikos galvosūkiams reikėjo šalto proto ir mirtinos įžvalgos.

Trise Tarntalo automobiliuku nuvažiavo prie Divilės namo, kur svečiai dar neketino skirstytis. Divilė vis dar sukiojosi pievelėje tarp merginų su savo karoliais, ten Asmodėjus ir pasilabino su ja.
- Labai malonu, panele, aš fizikas iš Centrinio Mokslų Instituto, Asmodėjus Kvarla. Jūsų labai gražūs karoliai.
- Kaip malonu! - sukrykštė Divilė. - Ačiū!
- Mes kaip tik ištyrėme šių karolių mėginį ir norėtume sužinoti, iš kur juos gavote?
- Iš savo mylimojo Krodo! - šokinėjo Divilė. - Jis mane vakar pabučiavo ir juos padovanojo! Pala... Ką reiškia „ištyrėme mėginį“?
- Mes... na... - suprakaitavo Tarntalas.
- Dėde!!! - piktai suspiegė Divilė, ūmai viską supratusi.
- Aš tik mažą gabaliuką pasiskolinau! Rytoj grąžinsiu!
- Patį mažiausią! Patį brangiausią! - spiegė per visą kiemą mergina. - Aš tave tuoj rimtai sužalosiu ir eisiu pataisos darbų dirbti!
- Štai dėl to aš ir nemėgstu šito mėnulio, - atsiduso Asmodėjus Kvarla. - Vienos dramos...
Tačiau netrukus atbėgo spiegimą išgirdusi Divilės mama, suvokusi situaciją nestipriai sužalojo Tarntalą už savo dukrą ir pagaliau pasakė, kur surasti jos būsimą žentą.  Mokslininkai paskubomis išvažiavo.

<< >>

Aušo rausvojo mėnulio ciklo rytas, kai trys fizikai pagaliau išėjo iš silicio atliekų perdirbimo gamyklos, kur dirbo Krodas. Asmodėjus Kvarla atrodė suirzęs, Pirifas – susigėdęs, o Tarntalas valėsi abi rankas į palto šonus, lyg būtų jas labai smarkiai ištepęs.
- Vadinasi taip, - užsirūkė Asmodėjus. - Kitą kartą laiko mašinas sunaikinkite asmeniškai, kad visokie Krodai negamintų akmenų iš ko papuola! Aš uždokumentuosiu visą reikalą į nesusipratimų skyrių.
- Tai mano kaltė, - atsiduso Tarntalas. - Aš tą kvailą daiktą išradau...
- Ne, tai mano kaltė, - cyptelėjo Pirifas. - Tai aš norėjau fizikos pamatus keisti tokiu kvailu metu...
- O aš kaltas, kad kaip koks durnaropės kotas, važiavau per pusę kontinento jūsų teorijų tikrinti, - urgztelėjo Asmodėjus. - Kolegos, taisyklės ne veltui sukurtos! Daugiau kad man jokių mokslinių sensacijų melsvojo mėnulio metu, supratote?


Nė vienas iš trijų mokslininkų nė nenutuokė, kad jie patys su visa planeta, visa galaktika, visa Visata ir dar daugybe kitų Visatų tyliai sukasi mažoje dėžutėje, kurią kaip tik uždarė mažas, smalsus mokslininkas iš MegaVisatos, vardu Jonas.

Jonas spustelėjo mygtuką, paleisdamas laiką dėžutėje suktis milijardo metų per sekundę greičiu. Jis nežinojo, kad vos per šimtątūkstantąją dalį sekundės Laimės planeta dėžutėje buvo sunaikinta pasenusios saulės, pati saulė susitraukė į juodąją skylę ir pražuvo su visa Visata, kad sprogtų iš naujo ir sukurtų kitą Visatą. Laikas dėžutėje sukosi tokiu greičiu, kad joje suspėjo gimti ir pražūti begalė civilizacijų.

Tačiau Laimės planetos gyventojai to net nepastebėjo. Nes kol Jonas susiruošė paspausti mygtuką, jų laiku praėjo ne vienas milijardas metų, kurių metu Laimės planetoje nutiko daugybė keistų dalykų.