________________

Tavim netikiu vis labiau ir tai man visai nepatinka. Tave su[si]kūriau pati, todėl nebežinau ar ir toliau galėsiu pasitikėti savimi.
  Bet tai šią akimirką nesvarbu.
______
 
Tądien mes nesisveikinom. Jis tiesiog atėjo. Atsisėdo ant palangės ir ramiai užsirūkė, ignoruodamas mano prieš jam ateinant uždegtus smilkalus.
Jaučiausi be galo silpna – nepajėgiau atsistoti ir prieiti arba išeiti iš vis. Delnais užsidengiau akis, tačiau vogčiomis karts nuo karto žvilgterėdavau į rūkantį šešėlį.
Mačiau – atsisuko. Praskėčiau pirštus ir žiūrėjau į jį. Pastebėjo mano delnais bandomą paslėpti žvilgsnį, nusisuko. Dabar žiūrėjo pro langą. Turbūt į troleibusą; girdėjau, kad kaip tik vienas pravažiuoja. Pagalvojau, kad jis kažko laukia – kažkur giliai savyje supykau. Pavydėjau. Mačiau kaip jis ironiškai šyptelėjo, tačiau nieko nesakė. Negalėjau pakęsti mūsų tylos.
Atsistojau.
Dar toliau nusuko žvilgsnį.
Žengiau artyn.
Galvą pasirėmė ranka.
Sustojau šalia.
Ištiesė į mane rankas ir atsispyręs krito pro langą.
Pažiūrėjau žemyn – nebebuvo. [O aš būčiau sudužus. ]
“Vėl neatsisveikino, - pagalvojau, - turbūt dar grįš. ”

03-07-22
03-11-22