Lūžio taškas (FIN)

Kuomet ji praradusi sąmonę, sutvarkyti viską tampa gerokai paprasčiau. Sužvejoju visas tris kulkas, kurių viena netgi sugebėjo prasmukti giliau. Kraujo išleista daug, tačiau širdis vis dar plaka, nors ir ne taip stipriai. Sudrąskau Tomo marškinius į skutus ir aplipdau jais žaizdas, nes daugiau nepajėgiu nieko sugalvoti. Rasa greičiausiai jas užsiūtų, bet tam reikia priemonių. Vadinasi, belieka tikėti tik pačios Aedoros organizmo savybe pamažu taisyti save. Jeigu tik nebuvo peržengta paskutinė riba. Tada ji tiesiog lėtai numirs.
Viską užbaigusi klūpau šalia ir tamsoje klausausi per vandens ošimą vos girdimo trūksmingo kvėpavimo. Jeigu jo nebeišgirsčiau, tada mano darbas čia baigtas.
Tačiau bent būsiu tikra, kad nesu dar visiškai sugraužta žmonių proto virusų, kad padariau viską, kas buvo mano valioje. Net jeigu Aedora to nebegalės įvertinti – vis tiek. Bent jau žinosiu aš pati.
Prisiminusi įjungiu šviesą ir pasiekiu tuščią švirkštą, kurį buvau atsainiai numetusi šalin kaip nebereikalingą. Atsiraitojusi rankovę suvarau adatą į veną ir pamažu pritraukiu savo kraujo. Jame regeneracinio tirpalo koncentracija turbūt labai maža, bet vis tiek geriau nei nieko.
Paimu Aedoros sveikąją ranką ir pirštais užspaudžiu gyslas, kol viena jų vos vos išryškėja.
Gerai bent tai, kad jai nebaisūs jokie natūralūs virusai, kurių adata greičiausai pagavo ne vieną. Suleidusi porciją kraujo, vėl pripildau švirkštą iš savo gyslų.
Keturių turėtų būti pakankamai. Neprivalau jos gel...

- - -

... bėti bet kuria kaina.
- Tu idiotė, - ištaria tylus, ramus balsas tamsoje ir aš siekteliu žibintuvėlio. Įjungusi žvilgteliu Aedorai į akis. Ši mieguistai sumirksi,  stebėdama mane pro pusiau nuleistus vokus.
- Kodėl?
- Čia nėra maisto, o tu gaišti laiką su manimi. Nesvarbu, ar aš atsistosiu ant kojų, ar ne, tu rizikuoji savo šansu išlikti gyva. Tai... apgailėtina.
- Kodėl tu man tai sakai?
- Turėjau... pakankamai laiko pasverti visus šansus, - trūksmingai kvėpteli Aedora. - Jeigu išeitum dabar, galbūt tau pavyktų išgyventi. Su sąlyga, kad... kitame gale rastum išėjimą.
- Čia yra vandens.
- Ne, - kvėpteli Aedora. - Vanduo turi tik ištirpusius mineralus. Nepakanka gyvybinėms funkcijoms. Mums, skirtingai nei tikriems žmonėms, maisto reikia kur kas dažniau, nes... mūsų organizmas nekaupia atsargų ilgam. Žmonės gali mėnesį... išgyventi be maisto. Tokiu atveju organizmas valgo pats save, iš atsargų. Mes neturime tokios prabangos. Kaupiamasis sluoksnis mums leidžia be tikro maisto išbūti vos keturias – penkias paras. O tada tu... pradėsi silpti. Ir labai greitai.
- Ir visgi, - pratariu pagalvojusi, - kodėl tu man tai sakai?
- Turbūt todėl, kad atėjai pasirūpinti manimi, - nusuka žvilgsnį į šalį Aedora. - Tik aš nemanau, kad man pavyks. Jeigu ir pasveiksiu, mirsiu nuo bado greičiau. Regeneracija labai greitai išnaudoja visas atsargas.

Kai ji nutyla, kelias minutes klausomės vandens garsų.
- Iš kur tu tai žinai? - galop paklausiu.
- Privalau, - pramerkia akis Aedora. - Tai aš sugalvojau koncepciją. Tu esi ne kas kita, kaip saugus būdas išbandyti tolimesnę modelio evoliuciją. Jeigu viskas pavyksta, mano kūnas yra patobulinamas lygiai taip pat. Šiuo metu... tu esi vienu žingsneliu tobulesnė. Tavo neuronai labiau išvysyti.
- Tai reiškia, - pertraukiu tylų monologą, - kad tu žinai, kaip viskas prasidėjo?
- Viskas prasidėjo nuo mirties, - daug tyliau ištaria ji. - Nuo... paprastos paprasto žmogaus... mirties. Manau, aš tada tiesiog išsigandau...
Ji trūksmingai įkvepia ir sunkiai pasuka veidą į šalį.
- Man sunku kalbėti, - sumurma tyliai. - Aš labai daug... kalbėjau...
- Atnešiu vandens, - sakau jai, kildama ant kojų.
Kai grįžtu atgal pilna burna vandens, ji jau miega, nekreipdama į mane dėmesio. Mintyse apskaičiuoju, kad mudvi čia jau beveik visą parą. Ir per tiek laiko niekas nenusileido ieškoti Aedoros. Galbūt dėl to, kad kelias į šią vietą yra ne vienas ir ieškantys nežino, kur pasukti?
Šiaip ar taip, nutariu leisti Aedorai pamiegoti ir netgi snūsteliu pati. Vis dar gerai nežinau, kodėl neklausau jos ir nebandau išsigelbėti, palikusi ją vieną. Galbūt todėl, kad mirti vienai tamsoje – ne pats gražiausias įvykis gyvenime. Bent jau nesugebu įsivaizduoti savęs, mirštančios kažkur oloje, pamiršta viso pasaulio.
Pabudusi po valandos patikrinu jos pulsą. Vis dar silpnas, o medžiaga ant žaizdų pradeda džiūti. Gerai bent tai, kad ji laikosi prilipusi ir nekrenta. Atsargiai užsagstau rūbą ir jau ketinu grįžti prie savo snaudulio, kai staiga mano ranką nutveria šalti pirštai.
- Idiote, - piktai ištaria Aedora, verdama mane atšiauriu žvilgsniu, - man atrodo, pakankamai aiškiai pasakiau, kad paliktum... mane ramybėje? Ko tau dar čia reikia? Ką pametei? Sąžinė užgraužė? Tu man nieko neskolinga, gali traukti į visas įmanomas puses!
Ji pabando pasikelti nuo žemės, bet netrukus pasiduoda. Atlošia galvą ir sunkiai kvėpuoja, rinkdama jėgas. Regis, Aedora silpsta daug greičiau nei buvo pati apskaičiavusi.
- Aš pabūsiu, kol tu išeisi, - tyliai sakau.
- Pabūsi... - iškošia ji. - Juokinga... Žinai, nė kiek nesigailiu, kad suvariau tau kulką į kaktą. Gailiuosi tik dėl to, kad nepadariau eksperimantiniams... modeliams plonesnės kaukolės. Tavo kvailai makaulei būtų pakakę ir paprastos skardos!
Aedora nusuka veidą į šalį, paslėpdama jį nuo manęs.
Paslaptingoji proto dalis, atsakinga už ne itin logiškus vaizdinius, ūmai perprojektuoja mane į Aedoros poziciją. Dabar aš guliu ten, kęsdama skausmą ir slėpdama veidą nuo savo gelbėtojos. Ir nors prieš akimirką visiškai nesupratau Aedoros atšiaurumo priežasties, dabar gaunu menką užuominą.
Pasiekiu jos veidą ir trimis pirštais atsuku atgal į save.
Aedoros akys pilnos ašarų.
- Aš palauksiu, kol tu išeisi, - pakartoju. - Laiko pakankamai daug.
Ji trūksmingai įkvepia, užsimerkdama iš skausmo. Žėrinčios linijos pasipila iš akių kampučių ir pasiekia plaukus.
Ji verkia pakankamai ilgai, net jeigu ir skauda. O man belieka būti...

- - -

... ir laukti.
- Kai buvau paėjusi kiek toliau į priekį, mačiau labai gražią grotą, - sakau. - Ten, nutįsę nuo lubų, žemę siekė ilgi, balti akmeniniai dantys, išraižyti įvairiausiais raštais.
- Stalaktitai, - tyliai sumurma Aedora.
- Taip. Ir dar ten buvo iš žemės augantys labai panašūs dariniai, tarsi kokie gyvi augalai. Iš daugybės sluoksnių, tarsi...
- Stalagmitai...
- Tu esi čia buvusi?
- Ne. Mes visą laiką manėme, kad čionai nusileisti neįmanoma, kad viskas užtvindyta vandeniu.
- Vadinasi, tu nežinai...
- Tu per daug kalbi, - sumurma ji. - Koks viso to tikslas?
- Tiesiog pamaniau, kad yra daug gražesnių vietų numirti nei čia.
- Taip. Daugybė. Ir kas iš to?
- Jeigu nori, aš tave galiu ten nunešti.
Kai Aedora man neatsako, įjungiu žibintuvėlį. Ji markstosi pusiau pravėrusi akis. Lūpos gerokai sudžiūvusios nuo to laiko, kai paskutinį kartą uždegiau šviesą.
- Nori gerti?
- Ne.
Ji vangiai lyžteli lūpą.
- Na... gal šiek tiek.
Kai sugrįžtu atsigėrusi ir prisisėmusi burną vandens, ji nepatikliai nužvelgia iš padilbų.
- Ką čia sugalvojai?
Ženklais paaiškinu, ką ketinu daryti.
- Tam yra delnai, - sumurma Aedora.
Atsiklaupiu prie jos galvos ir pamažu atiduodu vandenį į jos lūpas.
- Galėčiau ir delnais, - pasakau, kai burna ištuštėja. - Tačiau vanduo labai šaltas, tu suvartosi per daug energijos jo sušildymui.
- Argi ne vis tiek...
- Nori dar?
- Ne.
Ji užsimerkia ir nusuka veidą, išvarginta tiek pokalbio, tiek gėrimo.
Palaukiu, kol Aedora užmigs, tada įsikandu žibintuvėlį, pakeliu ją ant rankų ir patraukiu ten, kur mačiau didelę, gražią grotą. Nors kelias pakankamai sudėtingas, vedantis žemyn per slidžius akmenis, ji pabunda tik netyčia krestelėta beveik pasibaigus kelionei. Suprantu tai iš pakitusio svorio centro, kuomet ji įtempia pečius.
Stalaktitai ties pažeme išsilieja į šalis bangomis, išraizgytomis akmeniniais, miniatiūriniais balkonais. Kai kuriuose iš jų žėri susikaupęs vanduo. Suradusi lygų ir kiek labiau sausą paviršių, atsargiai paguldau Aedorą. Atsitiesdama susiduriu su jos kaltinančiu žvilgsniu.
- Ar jau sakiau, kad tu idiotė?
- Taip. Tris kartus.
- Keista... Pamenu tik du.
- Įskaičiavau ir šitą.
Ji nežymiai šypteli.
- Tada trys... Ar čia ir yra ta geresnė vieta numirti?
Pašviečiu į tą pusę, kur ji žiūri.
- Nuostabu, - burbteli Aedora. - Niekada negalvojau, kad mirsiu spoksodama į akmenis, sušaudyta ir dar draugijoje su savo budeliu. Kokia drama...
- O jeigu liksi gyva?
- Tikrai? Kaip?
- Dar nežinau. Bet jeigu?
- Ką tiksliai nori išgirsti, Rebeka? Ar aš bandysiu vėl tave užmušti? Ar seksiu tau iš paskos, ar visgi patrauksiu savo keliais, palikusi tave ramybėje?
- O ar paliktum?
Aedora užsimerkia. Aš išjungiu žibintuvėlį, paskandindama grotą tamsoje.
- Taip, - sumurma ji. - Kuomet esu čia, tai netenka prasmės.
Jos žodžiai man pasirodo mažų mažiausiai beprasmiai.
- Buvai teisi sakydama, kad aš buvau žmogus, - atsidūsta Aedora. - Šie mūsų kūnai yra sukurti taip, kad sugebėtų patirti emocijas. Mašinoms emocijos visai nereikalingos, žinai... Tai reliktas, noras išlikti tokia, kokia buvau. Kai mane pirmą kartą prijungė prie superkompiuterio, buvau šokiruota, kaip matematinė logika pasiglemžia bet kokį jausmą. Baimė, meilė, gėda – viskas netenka prasmės, nes vos užgimę, šie jausmai yra išanalizuojami taip giliai, kad jų paprasčiausiai nelieka. Būna tik šaltos loginės grandys ir trumpi atsakymai. Aš norėjau gyventi amžinai, bet tik ne kaip bejausmė mašina.
- Visa tai – tik dėl ilgesnio gyvenimo?
- Dėl ilgesnio žmogiško gyvenimo, - atsako Aedora. - Kompiuteriai emocijų simuliavimui netinka, kad ir kokie galingi bebūtų. Žmogaus smegenys tuo ir ypatingos, kad kiekviena, net ir mažiausia mintis, gimsta iš absoliutaus, pirmapradžio chaoso, kurio nesusimuliuosi jokiu atsitiktinių dydžių generatoriumi. Chaotiškai gimstančios mintys ir yra jausmų pagrindas, jų niekas nesulaiko, necenzūruoja, neanalizuoja ir nebando priskirti kažkuriai kategorijai. Aš paaukojau galybę laiko sukurti pačiam galingiausiam superkompiuterių tinklui, kurie turėjo vienintelį tikslą – sumodeliuoti dirbtinį žmogų, kuris pajėgtų jausti. Ir nors galų gale aš turėjau rezultatą, jis buvo visai ne toks, kokio tikėjausi.
Kai pirmą kartą mane perkėlė į dirbtinį kūną, nuolat aiškiai jaučiau, kad mano jausmai  įsprausti į nematomus rėmus aštriais kraštais. Pats galingiausias superkompiuteris planetoje nė iš tolo nesugebėjo padaryti taip, kad aš nepajusčiau skirtumo tarp senojo ir naujojo kūno. Todėl man teko grįžti prie senamadiškų metodų – tyrimų realiomis sąlygomis. Tada ir pasirodėte jūs – mano antrininkės biodroidės, kurioms buvo diegiami vis kitokie neuronų ryšių modeliai. Kuomet tyrimai būdavo baigiami, aš pati išbandydavau rezultatą. Geriausiai buvo pavykęs Gabrielės variantas – jis buvo arčiausiai to, kaip save suvokia žmogus. Buvo likę visai nedaug, pašalinti paskutinį metalo prieskonį iš sąmonės...
Aedora trumpai atsidūsta.
- Panašu, kad suklydau. Visą tą laiką aš buvau prisijungusi prie superkompiuterių tinklo, kuris padėjo man apdoroti įvairius skaičiavimus, realizuoti įvairias teorijas, taipogi mano užsakymu apibrėžė labai logiškas taisykles, kaip turėtų būti vykdomi tyrimai. Jos buvo matematiškai pagrįstos, man nereikėjo sukti galvos ir abejoti jomis. Logikos pasaulis yra šalta ir paprasta vieta.
Kai tu mane įstūmei į vandenį ir mudvi atsidūrėme čia, ryšio nebeliko. Jį užblokavo akmens masė. Ir tada... jausti save tapo taip paprasta, lengva... Nebeliko jokių skaičiavimų, pradingo visi rėmai, metalo prieskonis. Gulėdama vandenyje supratau, kad visą tą laiką, kai ieškojau atsakymo, aš ėjau klaidingu keliu. Man tereikėjo nustoti skaičiuoti ir pagaliau išjungti tą didelę kvailą mašiną. Kuomet jos nebejaučiu, tavo sunaikinimas nebeatrodo toks svarbus. Na taip – galbūt tu ir ištrūktum iš čia į pasaulį. Galbūt pragyventum jame kelis šimtus metų, kol galop žūtum vienu ar kitu būdu. Kažkas atrastų tavo kūną ir suprastų, kad viduje tu ne tokia kaip kiti žmonės. Bet... kas iš to? Po šimto metų tai vargu ar turės prasmę.
Dabar ji nutyla tikrai ilgam, net dingteli mintis, kad ji galų gale užmigo. Kostelėjimas išsklaido iliuziją.
- Dabar man aišku, kodėl mano smegenys kartais ima kurti nepaaiškinamus vaizdus, - sakau. - Tai reliktas, skirtas tau?
- Ar taip smarkiai jaučiasi?
- Ne. Tiesiog... aš linkusi analizuoti. Nors buvo akimirkų, kai tiesiog aklai paklusdavau keistoms emocijoms. Bėgti arba pulti, arba...
- Nereikia, - murmteli Aedora. - Dažnai analizuoti nereikia. Kartais taip gera tiesiog būti ir tiek. Žinai, aš turbūt pirmą kartą po dešimties metų tiek mažai galvoju.
- Tu suklydai ir kitur, - sakau kiek pagalvojusi. - Ne vien tada, kai likai prisijungusi.
- Tikrai?
- Taip. Tu suklydai tada, kai nusprendei išsikelti į kitą kūną su visa atmintimi. Pasiėmei visus žmogiškuosius virusus, kuriuos sukaupei per visą anktesnį gyvenimą.
- Nesuprantu, apie ką tu.
- Kuomet aš gimiau, - sakau jai, - neturėjau nieko, tik pirminę programą. Žinojau, kaip kalbėti, ko manęs klausia kiti, tačiau viskas buvo tuščia ir blanku, tarsi ne mano. Pirmiausiai turėjau nuspalvinti kiekvieną žodį, kad jis būtų ne vien skambesys, bet ir prasmė. Tačiau net dabar didžioji dalis mano žodyno yra bespalvė. Būdama tarp keturių sienų aš nelabai ką galiu ir padaryti. Nuo pat pradžių  žinojau, kad manyje yra kažkas labai svetimo, o vienintelis paaiškinimas tebuvo toks, kad man tai davė žmonės. Žinojau, kad ta svetima būtis man padėjo suvokti pačią pradžią. Kartais būdavo sunku nuspalvinti vieną ar kitą dalyką, tačiau užvis sunkiausia pasirodė perprasti žmones. Esu panaši į juos, tačiau ne viena iš jų tarpo, nes su manimi buvo elgiamasi kaip su svetima. Be to, kartais būdavo tiesiog neįmanoma suprasti jų poelgių logikos, nes ir patys žmonės nemokėjo jos paaiškinti. Man beliko prisitaikyti, kopijuoti, nekreipti dėmesio į klaidas. Kartais jaučiausi lyg apsupta gausybės virusų, kurie taikosi į mano esmę, į mano logiškai sutvarkytą pasaulį. Tik visai neseniai suvokiau, kad virusai būdingi ne vien mašinoms. Žmogiškas protas savo konstrukcija yra ne kas kita, kaip sudėtinga biologinė mašina, kuri iš kartos į kartą kopijuoja tuos pačius elgesio modelius, kalbos klaidas, netinkamus įpročius, sugebėjimą iškreipti pasaulį savo naudai ir dar daugybę kitų dalykų. Man pasirodė labai keista, kad toje gausybėje klaidų dar sugeba išlikti logikos likučiai. Kad žmonės sugeba sukurti mašinas ir logiškas programas joms. Kažkas sugebėjo sukurti kvantinį kompiuterį ir patalpinti į mano galvą. Logiška būtų manyti, kad tai turėjo padaryti sutvėrimas, gerokai pranokstantis mane pačią viskuo, visose įmanomose srityse. O aš aplinkui save mačiau tik žmones...
- Nori pasakyti, kad turėjau sunaikinti savo atmintį?
- Galbūt ne visą. Tik tiek, kad galėtum kai ką atrasti iš naujo, kaip aš.
- Bet koks tada tikslas gyventi ilgai, jeigu turi pirma sunaikinti savo esmę? - sumurma Aedora pavargusiu balsu.
- Aš nesuprantu tavo klausimo, - prisipažįstu. - Mano pačios tikslas yra tiesiog kokybiškas gyvenimas. Jeigu dėl to reikia sunaikinti kelis virusus – tebūnie.
- Taip, - vos girdimai murmteli Aedora. - Mudvi viena kitos niekada nesuprasime.

- - -

Besibaigiant antrai parai palieku grotą ir iškeliauju ten, kur vanduo teka savo keliu. Jis alkio jausmą numalšina labai trumpam, vos valandai ar dviems. Laukti, kas bus toliau, man visai nebesinori.
Urvas visą laiką veda žemyn – kartais po kelis metrus iš karto, retsykiais atrodo, kad einu beveik lygiu keliu. Tačiau nė karto aukštyn. Tai reiškia, kad Aedora kažkiek buvo teisi – aš nuolat leidžiuosi į gelmes, kur galbūt prieisiu aklavietę.
Vandens srovė kartais pradingsta po akmenimis, prasigraužusi slaptą taką. Kitur vėl išnyra į paviršių. Čia yra ir juodo vandens baseinų, be galo gilių, kai kur užkertančių praėjimus. Vanduo juose mirtinai šaltas, nors ir gana skanus.
Tokioje vietoje aš buvau nusiteikusi pamatyti bet ką, tik ne dienos šviesą.
Nustebusi stabteliu prie smulkių akmenų krūvos. Ji pasidengusi šlapiu purvu, o iš viršaus vos vos spingso šviesos ruožas, nusitaikęs į pačią viršūnę.
Atsargiai nuleidžiu Aedorą ant žemės ir išjungiu žibintuvėlį.
Nėra abejonių – vakaro šviesa iš įšorės. Pasilipusi ant purvo nuošliaužos pamatau siaurą plyšį, vingiuojantį tarp masyvių uolų. Labai aukštai švyti rausvo dangaus plotelis. Tas pats dangus, kurį man Rasa rodė nuotraukose, kurio dar nebuvau mačiusi savo akimis. Jis neabejotinai ten, kur neįmanoma užlipti!
Kelias minutes stoviu ir godžiai stebiu gestančią šviesą, kol paskausta sprandą.
Skylė pernelyg siaura, neverta net bandyti lįsti. Bet jeigu viena yra, galbūt netoliese rasiu daugiau plyšių? Kažkuris iš jų gal bus net pakankamai didelis.
Įjungusi žibintuvėlį pašviečiu į skylės kraštą. Ten baltuoja kažkoks keistas objektas, nepanašus į akmenį. Daugybė mažų kotelių su kepurėlėmis, susispaudusių į krūvą. Nejaugi augalas?
Pasiekiu urvo sieną ir surandu porą nelygumų, kuriais galima pakilti pakankamai arti plyšio. Įsikandu žibintuvėlį, tvirčiau įsitveriu gruoblėto akmens ir atsilošiu visu kūnu nuo sienos. Ištiesusi ranką keistąjį augalą pasiekiu visai nesunkiai. Jis truputį glitus, atsiskiria nuo akmens labai lengvai. Koteliai balti, kepurės vos tamsesnės. Nuo neatsargaus judesio pora kepurėlių lengvai sutrupa ir nukrenta į tamsą. Stengdamasi nedaryti staigių judesių grįžtu pas Aedorą.
- Kas čia? - parodau jai vieną atskirą kotelį su kepurėle.
Aedora, nors ir miegojusi visą kelią, vos pramerkia akis. Jai kaskart vis sunkiau sukaupti dėmesį.
- Iš kur tai gavai?
- Augo ten, plyšyje. Panašu, kad toje vietoje dieną būna pakankamai saulės šviesos iš paviršiaus.
- Čia grybas... Tau pasisekė, Rebeka.
- Grybas? Jis valgomas?
- Taip, šita rūšis valgoma. Nors mes teoriškai galime bet ką valgyti, kas turi baltymų. Net ir nuodingus grybus.
- Tu pažįsti visus augalus?
Aedora vos vos šypteli.
- Kartą viena akimi regėjau duomenų bazę apie visus šios planetos grybus. Taip kad... pakankamai gerai nusimanau.
- Štai, imk.
Atsargiai perskiriu grybų guotą pusiau ir ištiesiu jai.
- Nenoriu, - užsimerkia Aedora.
- Valgyk, arba sukišiu jėga, - pagąsdinu rimtu veidu.
- Tu įkyri, - sako ji nepatenkinta. - Be reikalo...
- Taip, be reikalo palikai mane gyvą, - pertraukiu. - Dabar valgyk.
Ji pramerkia akis ir dėbteli į mane kažkaip keistai, lyg būtų nustebusi. Kilsteli ranką ir paima grybus.
Jų skonis keistas, panašus į riešutų. Nors kvepia visai ne riešutais, labiau samanomis. Suvalgiusi savo puselę pasijuntu geriau – pagaliau gavau šį tą daugiau nei vien vandens.
Aedora taip pat mirksi kiek nustebusi, kad paga...

- - -

... liau gavo maisto.

- Kaip čia yra, kad mes laidžiamės žemyn, o tik dabar atsirado plyšiai į paviršių? - klausiu stovėdama ant purvo nuošliaužos ir žibintuvėliu tyrinėdama skylę. Išorėje dabar naktis, todėl dangaus nematyti.
- Bazė įkurta po kalno šlaitu, - atsiliepia Aedora. - Jeigu mes dabar leidžiamės lygiagrečiai šlaitui, tai galbūt nė kiek nenutolome nuo paviršiaus. Kiek, tavo nuomone, buvo iki jo?
- Sunku iš tokio kampo spręsti, bet ne mažiau trisdešimties – keturiasdešimties metrų.
- Tuomet mes ne nusileidome, o pakilome. Bazę nuo paviršiaus skiria aštuoniasdešimties metrų akmens masė. Jeigu nenusileisime giliau kalno pagrindo, tuomet gal yra šansų rasti išėjimą.
- Tikrai? - pašviečiu į Aedorą.
Ši markstosi šviesoje, bandydama prisidengti ranka.
- Tikrai tikrai... Gal radai daugiau tų grybų?
- Ne, čia jų daugiau nematyti. Bet gal toliau ką nors rasime.

Mano kelionė požemiais netikėtai palengvėja, kuomet Aedora pareiškia norą eiti pati. Ar gali būti, kad tie keli grybai suteikė jai pakankamai jėgų įveikti žaizdas ir nusilpimą? Jeigu taip, tuomet šie kūnai iš tiesų nuostabūs savo ištverme. Nei Kleibneris, nei Doncas nebandė to išsiaiškinti laboratorinėmis sąlygomis – aš visada gaudavau valgyti laiku ir manęs niekas nežalojo tiek daug.
Žinoma, Aedora dar nepakankamai guvi, kliūva už kiekvieno akmenėlio ir man ją tenka nuolat prilaikyti. Ir jai siaubingai niežti krūtinę bei kaktą, kur aplipdytos gyja didžiausios žaizdos.
- Ar tu pasitiki visais savo žmonėmis? - klausiu prisiminusi šį bei tą. Po pusvalandį trukusios kelionės urvais Aedora jaučiasi tokia išvargusi, kad dabar jai ir kieta urvo siena atrodo kaip minkščiausi patalai.
- Kodėl klausi?
- Bazėje mačiau patalpą su medicinine įranga. Durys buvo šarvuotos ir skirtos užsirakinti iš vidaus. Man tada tai pasirodė labai keista...
- Kas čia keisto. Organizacija pakankamai didelė, kai kurie mano darbuotojai turi savų ambicijų. Pavyzdžiui, kad ir Verneris Armstrongas, mano sekretorius. Turi pakankamai daug ryšių, yra nepamainomas, kuomet reikia spręsti piniginius klausimus. Tačiau kartais ta gausybė ryšių ima kelti nereikalingas ambicijas. Aš numanau, ko jis siekia, nors tiesiai jam to niekada ir nesakiau. Tiesiog jis žino, su kuo turi reikalą, o aš žinau, kada verčiau užrakinti duris iš vidaus ir nekelti konfliktų.
- Ir tave tokia padėtis tenkina?
- Ji yra pakenčiama, - trūkteli pečiais Aedora.  - Kartais nelabai yra iš ko rinktis.
- Žinoma, kad yra! - paprieštarauju, taip tik sukeldama jai šypseną.
- Taip, yra, - sutinka Aedora po trumpos pauzės. - Gal tik ne visada norisi.
Pailsėjusios tęsiame lėtą kelionę, klausydamosis viena kitos kvėpavimo ir vandens šniokštimo. Žibintuvėlis spingso jau ne taip ryškiai, stengiuosi jį dažniau išjungti, tačiau tai mažai gelbsti. Aklinoje tamsoje pakanka menkiausio nukrypimo į šalį ir tenka pasišviesti vėl, kad neatsitrenktume į kliūtis.
Sustojame pailsėti pasiekusios didesnę erdvę, pilną stalaktitų bei plyšių, vedančių į neišmatuojamas gilumas. Deja, lubos čia aklinos ir dienos šviesos neverta tikėtis. Vidinis laikrodis kužda apie trečią valandą ryto.
Mano bendrakeleivė murma apie miegą, pakankamai greitai išvarginta kelionės, todėl nieko kito nebelieka, tik susi...

- - -

... rasti sausesnį kampą.

- Rebeka, kelkis! - purto mane svetima ranka ir ne iš karto susivokiu, jog tai ji, kažkokiu būdu pabudusi pirmiau manęs. Aedoros veide matyti palengvėjimas, o man dar prireikia laiko suprasti, kad matau ją toli gražu ne žibintuvėlio šviesoje.
- Žiūrėk, dienos šviesa!
- Ką?..
Nugara nutirpusi nuo įsirėžusių akmenukų. Pasikeliu ant alkūnių ir žvilgteliu į pilkšvą urvą, silpnai nutviekstą iš tolimiausio galo, kur žėri drėgnas akmuo. Pirmą kartą taip aiškiai matau aplinką be žibintuvėlio pagalbos.
Galutinai pabudusi pakylu ir padedu atsistoti Aedorai.
- Jeigu tai ir ne išėjimas, galbūt vėl rasime maisto, - sako ji.
- Šviesa pakankamai ryški, - įvertinu vaizdą. - Skylė turėtų būti labai didelė.
- Jeigu tavo tiesa, tuomet galbūt dar pagyvensiu, - murmteli Aedora ir susijuokia po savo žodžių. Pirmą kartą girdžiu ją juokiantis, be jokio pykčio ar pašaipos.
Šviesa ryškėja pamažu, atsimušdama į vandens srovę, į vingiuojančio urvo sienas. Sulig kiekvienu posūkiu atrodo, kad tai tėra žaismas, kažkas nerealaus, kas gali netikėtai pasibaigti. Ir kai galų gale mudvi praryja nepakenčiama baltuma, keliolika sekundžių markstomės apspangusios, stengdamosis nejudėti, kad neįžengtume į kokią nors bedugnę.
Stovime ištrupėjusiose žiotyse, kurios atsiveria į neįsivaizduojamo dydžio ertmę. Mus supančios uolos tolsta į abi puses, linkdamos milžiniškomis arkomis, atsiveriančiomis į dar platesnes erdves. Virš mūsų galvų nebėra lubų – uolų ir arkų žiedas įrėmina tokį aukštą dangų, kokio net nebūčiau drįsusi įsivaizduoti.
Apstulbusi žiūriu į lengvą mėlį, išmargintą baltais debesimis, kokius iki šiol mačiau tik nuotraukose. Net galva kiek sukasi nuo tokios didybės.
Uolų apsuptas slėnis pasidengęs žaluma. Vanduo, ištekantis iš urvo, liejasi per akmenis žemyn, į nedidelį ežerą, atspindintį rusvas ir melsvas spalvas.
- Gal jau nustosi traiškyti man pirštus? - nepiktai klausia Aedora ir aš susivokiu begniaužianti jos ranką, kuomet vedžiau tuneliu.
- Atleisk. Aš... man reikia truputį pabūti, - murmu.
- Pabūk. Apsiprask, - sako ji. - Iki šiol tu buvai apribota keturiomis sienomis, Rebeka. Deja, aš irgi. Tik gal savo noru.
Ji įkvepia tiek giliai, kiek leidžia skausmas krūtinėje.
- Man irgi reikia apsiprasti, - atsidūsta Aedora.
Iš siurrealistinio sapno išbudina žmonių balsai. Tik dabar pastebiu nuo ežero link mūsų artyn judančius siluetus. Penki žmonės, vos įžiūrimi bendrame žalumos fone.
- Panašu, kad tai bazės apsaugos komanda... - sumurma nustebusi Aedora. - Pasistatė palapines ir budėjo, tikėdamiesi mūsų? Sumanu...
- Man jau laikas, - sakau sunerimusi. - Lik sveika, Verena.
- Palauk, - sako ji šaltu balsu. - Neskubėk. Jie ginkluoti, supa mus puslankiu. Jau mus pastebėjo, taip lengvai nepaleis. Bandysi bėgti – nukaus. Grįši atgal į urvą – išsprogdins išėjimą, liksi uždaryta.
- Tada ką man siūlai daryti? Vėl pasiduoti?
- Stovėk ir nejudėk, - įsako ji balsu, nepripažįstančiu kompromisų. - Jie kol kas nežino, kuri iš mudviejų yra kuri. Jiems reikia manęs. Jeigu imsi bėgti, kaipmat išsiduosi.
- Tai joks sprendimas, - papurtau galvą, jausdama augančią neviltį. - Tai tik laiko vilkinimas ir tu tai pati gerai žinai.
- Taip, - šypteli Aedora. - Bet šiuo metu tai geriausia, ką gali gauti... Velnias, o va TAI nėra labai gerai.
- Kas?
- Tas vienas, kuris seka kariams iš paskos.
Penki vyrai vis labiau artėja, gniauždami rankose grėsmingai atrodančius ginklus, kol galop sustoja už penkiolikos žingsnių, nusitaikydami į mudvi. Kiek toliau, jiems už nugarų per žolę brenda dar vienas vyras ir aš prikandu lūpą, pažinusi jį.
- Verneris Armstrongas, - sumurma Aedora sau panosėje. - Labai  labai blogai...
Netgi tokia beviltiška žmonių specialistė kaip aš suprantu, kodėl tai blogai. Tarp mūsų nėra durų, kurias galima būtų užrakinti iš vidaus. Ir Verneris dabar turi pačią palankiausią progą, kokią gali turėti ambicingas žmogus.
- Nešaudyti! - šūkteli Aedora, pakeldama ranką prie krūtinės, kurią greičiausiai paskausta nuo pastangų kalbėti garsiai. - Aš viską kontroliuoju.
- Galbūt, - sustoja Verneris prie vieno iš karių, besitaikančių į mudvi. - Aš dar prisimenu Aedoros rūbo išskirtinę spalvą, bet lygiai taip pat gerai pamenu, jog judvi, mergaitės, turite labai geras galvas. Ypač toji, kurią vaikėmės po visą bazę ir kuri mane ilgam įkalino uždaroje patalpoje be prakeikto tualeto. Kad išvengtume nesusipratimų, man reikės daug labiau įtikinančio įrodymo nei sausi įsakymai Aedoros stiliumi. Atliksime stuburo skenavimą vienai iš jūsų. Jeigu skenavimas parodys, kad mūsų rankose Aedora, tuomet likusi bus nušauta. Priešingu atveju nušausime tą, kurią skenuosime.
- Panašu, kad tu viską labai gerai apgalvojai, - Verena žengia į priekį, palikusi mane užnugaryje. - Ir ilgai žaidėde šaškėmis toje palapinėje?
- Atlikome namų darbus, - šypteli Armstrongas. - Šioje pusėje kalnas ne tiek jau daug akivaizdžių plyšių turi. Pastačiau prie kiekvieno po postą, o ir pats šviežio oro užsinorėjau.
- Tai skenuok mano sprandą vardan šventos ramybės, pašaudykite ir gali toliau mėgautis. Velniškai noriu valgyti.
Juodos vamzdžių angos nepalieka manęs nė akimirkai. Kuomet Verneris traukia iš kišenės nedidelį prietaisą, ketindamas patikrinti Aedoros kaklą, mane apima labai negera nuojauta. Aedora elgiasi pernelyg laisvai, ji jau tuoj atsidurs kitoje barikadų pusėje, kur niekas nesutrukdys duoti trumpą įsakymą.
Bėgti atgal nėra tikslo. Jeigu jie ir seks iš paskos, aš beveik neturiu jokių šansų. Išsprogdins urvą – mirsiu badu greičiau nei po dviejų parų. Nes ten nebuvo daugiau jokių atšakų, vedančių kitur. Liktų nebent visą kelią traukti atgal su viltimi atrasti kažką kitame gale.
Belieka tikėtis, kad Aedora duos kitą įsakymą, kuriam kariai paklus. Tačiau kažkodėl tuo stipriai abejoju - Verneris jau davė aiškų įsakymą, kuris niekuo nesiskiria nuo Aedoros duoto prieš dvi paras. Jeigu dabar Aedora pakeis savo nuomonę, tai bus silpnumo demonstravimas savo ambicingojo pavaldinio akyse. Visiškai ne į naudą jai pačiai.
Kodėl ji turėtų dėl manęs stengtis? Aš ją sužeidžiau, pati pagydžiau. Ji man nieko neskolinga.
Vos vos grįžteliu į urvą, prisiminusi man likusias dvi paras. Tai labai ilgas laiko tarpas, ypač turint galvoje, kad galiu mirti tuojau pat. Per dvi paras galima daug ką nuveikti...
- Nejudėk! - pastebi mano neryžtingą judesį iš karto du kariai, vienas iš penkiukės net žengia į priekį, stipriau suspausdamas ginklą. Išsigandusi kilsteliu rankas, o tada supokši garsūs šūviai ir aš užsimerkiu, laukdama neišvengiamo. Sutrata automatinė papliūpa, visai šalia pažyra akmens nuolaužos.
Tačiau viskas taip pat staigiai ir nutyla, tik aidas kelias akimirkas klaidžioja tarp uolų.
Atsimerkusi matau juos, gulinčius ant žemės. Verneris taip pat tįso paslikas, nutaškytas kraujais, o Aedora, laikydamasi viena ranka už krūtinės, prisiartina prie vieno kareivio ir pistoletu iššauna iš arti dar kartą. Tada pažvelgia į mane kaltinančiu žvilgsniu.
- Jau maniau, tu niekada nesujudėsi, - sako ji.
- Tu... - bandau surasti žodžius. - Tu... kodėl?
- Jau sakiau. Tai buvo vienintelis realus variantas mums abiems. Pasisekė, kad urvo angoje aš pagaliau atgavau ryšį su bazės superkompiuteriu. Jį transliuoja koduotu pavidalu per palydovą, kad būčiau pajungta dvidešimt keturias valandas per parą. Tas kvailas daiktas ir pateikė scenarijaus modelį. Tik aš nespėjau perspėti tavęs, kad kritiniu momentu man reikės šiek tiek pagalbos. Mažo judesio, kad nukreipčiau nuo savęs dėmesį... Velnias, man galva sukasi...
Ji atsisėda ant žemės ir vangiai patikrina pistoleto apkabą. Tada pažvelgia į ežero pusę, kur vos vos matyti dvi žalsvos palapinės.
- Tu neatsakei, kodėl tai padarei, - prisiartinu. - Jie juk buvo tavo žmonės!
- Verneris galėjo mane labai lengvai nušauti iš karto po skenavimo pareiškęs, kad aš nesu aš. Tada tu kaipmat suvoktum, kad tavęs laukia panašus likimas, išsigąstum ir pultum bėgti. Tikėtina – atgal į urvą, ketindama pasimėgauti bent tomis dviejomis paromis. Ir tai būtų paskutinis tavo pasibėgiojimas. Kadangi aš pažįstu Vernerį labai gerai, tokio scenarijaus tikimybė buvo itin aukšta. Aš gyventi dar irgi noriu, žinai...
Aedora niauriai nužvelgia gulinčius kūnus, papurto galvą ir pakelia veidą į mane.
- Padėk man nusigauti iki palapinių, ten turi būti padoraus maisto, - sako ji.

Palapinėse randame ne tik maisto, bet ir medicininių atsargų, skirtų Aedorai bei patogias sulankstomas lovas, kuriose mielai pasivartyčiau kitomis aplinkybėmis. Dabar tiesiog kramtau didelius kąsnius, mėgaudamasi tuo, kad esu gyva ir galiu prikimšti savo pilvą. Stebiu virš slėnio tingiai judančius debesis, besitelkiančius į vientisą, baltą maršką.
- Kas dabar bus? - klausiu Aedoros, kuri ilsisi lovoje, gurkšnodama šaltą kavą ir užkandžiaudama karišku daviniu.
- Aš grįšiu atgal, - sumurma ji, atlošdama galvą, - turiu daug darbo tyrinėdama panašias į tave. Ir save turbūt. O tu... tu eisi ten, kur tau reikia.
- Taip paprastai?
- Jeigu nori, galiu tau apsunkinti gyvenimą, - šypteli ji.
- Ne, - purtau galvą. - Visai nenoriu.
- Tai ir gerai. O aš nenoriu žinoti, kur tu eisi. Tikiuosi, turi kažkokį tikslą.
Taip, turiu. Pačiai keista, kad jį man davė žmogus, kurio mažiausiai norėjau klausyti.
„Čia tau ne kažkokios džiunglės, kur kiekvienas daro ką nori. “ - kartą man piktai ištarė Doncas. Jis turbūt net nesusimąstė, kaip jo žodžius supratau aš.
- Iš kur gavai tą apyrankę? - parodo pirštu Aedora į mano riešą.
- A... Tai trofėjus. Nuo Vinco rankos, kuomet jį įveikiau.
- Tu bent moki ja naudotis?
- Naudotis? - nustembu. - Juk tai tik apyrankė...
Aedora plačiai nusišypso, kaipmat susiraukdama nuo skausmo, kai sužeistas skruostas įsitempia.
- Taisyklės bazėje draudžia nešiotis papuošalus, ypač apsaugininkams. Tai, ką tu turi, yra prietaisas, neleidžiantis mano gaminamiems robotams nusitaikyti ginklais į jo savininką. Jeigu netyčia pakliūtum į mašinų susišaudymą, tas mažas daikčiukas garantuotų, kad arčiau nei per pusę metro nuo tavo kūno nepralėks nė viena kulka.
- Ak... - murmteliu prisiminusi aštuonis metalinius vorus, taškančius kulkomis viską, išskyrus mane. Tuomet nuoširdžiai tikėjau, kad man paprasčiausiai sekasi, kad įsivėlė klaida ir mašinos kažkokiu būdu pripažino kitą pusiau mašiną saviške. - Tai... daug ką paaiškina.
- Taip, - mąsliai linkteli Aedora, pasitraukusi mintimis kažkur toli.
Pasisotinusios mudvi tiesiog sėdime prie palapinės įėjimo, tylėdamos ir klausydamosis paukščių balsų. Šiame mažame slėnyje jų yra daugybė, o aš tikrai norėčiau ramiai užsnūsti besiklausydama jų.
- Tau metas, - pažadina iš sąstingio Aedora. - Susisiekiau su baze, už poros valandų čionai atskris sraigtasparnis manęs pasiimti. Nepamiršk daiktų, kurių tau gali prireikti.
- Man užteks ir šito, - pasiekiu numestą kuprinę, kurion buvau iš anksto susidėjusi kelis reikalingus daiktus. Keturis pakelius kariško maisto, atklodę ir du butelius vandens.
- Tavo valia, - tingiai murma Aedora. - Šiaurė ten, jeigu ką. O mudvi dabar ilsimės Anapurnos kalno pietinėje papėdėje, Nepale. Tave, tikiuosi, mokino geografijos?
- Taip, - užsimetusi ant peties kuprinę atsistoju ir pažvelgiu į šiaurę – į dvi uolines arkas, skiriančias slėnį nuo likusio pasaulio. Tada surandu akimis saulės kamputį, kyšantį iš už uolos ir pasisuku į pietus.
- Tuomet... lik sveika? - grįžteliu į Aedorą.
- Taip, - linkteli ji man šypsodamasi. - Lik sveika, dukrele.
Keistai tai nuskamba iš jos lūpų. Brisdama žolėmis link plyšio, vedančio iš slėnio, mintyse nuolat suku tą keistą žodžių sąskambį, tačiau neatsisuku, kad pasakyčiau jai tą patį.
Tik kai slėnis lieka toli už nugaros, o aš, papuolusi į naujas, neaprėpiamas erdves, išgirstu tolimą besisukančių menčių kalenimą, atsisuku atgal ir bandau surasti pilko kalno pilkame šlaite pasislėpusį pilką slėnį. Jo beveik nebematyti.
- Lik sveika, mama, - sakau tyliai.

- - -

Nepalas, Indija, Pakistanas, beveik pusė Europos ir šimtai sutiktų žmonių dabar atrodo kaip sena, primiršta fantazija. Labai norėdama galiu pakartoti kiekvieną smulkmeną taip aiškiai, lyg ji būtų įvykusi prieš akimirką. Tačiau man maloniau, kai visa tai yra aptraukta blankiu rūku. Kai galiu klajoti medžių tankumynais susitelkusi į dabar, nesirūpindama dėl praeities.
Kleibnerio dovanotą rūbą suplėšiau prieš dešimt metų, o šiuo metu man beveik nereikia rūpintis dėl tokių dalykų. Amazonės džiunglėse paprastai karšta ištisus metus.
Labai retai jose galima sutikti kitų žmonių, o ir tie patys -  mokslininkai, tyrinėjantys florą bei fauną. Žmonėms, su kuriais gyvenu aš, pavojaus jie nekelia. Čia net laikas neteka taip, kaip dulkėse paskendusiuose miestuose. Laikas čia tiesiog neturi prasmės.
Praskyrusi šakas tyliai išsėlinu iš tankumyno ir atsiklaupiu už kelių žingsnių nuo manęs laukiančio žmogaus. Jis senas, tamsiai įdegęs, pusnuogis sėdi ant skardžio krašto, nuo kurio atsiveria plati panorama į žemai plytintį slėnį. Šalia jo, padėta žolėje guli trumpa ietis. Vyro galva nudažyta baltomis juostomis, jis visiškai nebeturi plaukų. Susiraukšlėjusį jo veidą pažįsta visa gentis, o vardą gerbia net trys atskiros gentys. Ir nors šis vyras neturi tiek žinių, kiek aš, jam tiek daug jų ir nereikia. Jis visą pasaulį mato tiesiog kitaip.
- Pagaliau išmokai tyliai vaikščioti, - sako jis man.
- Tu man kiekvieną kartą tai sakai.
- Pamenu, kaip pirmą kartą braškėjai, traškėjai per krūmus, - juokiasi. - Atėjai pagaliau į išbandymą?
- Taip.
- Palauk kitų, Ači. Jie netrukus ateis.
Ači – taip mane pavadino, kai nesuprato vardo „Rebeka“ prasmės. Jų kalba tai reiškia lietų. Genties vadams tikriausiai pasirodė keista, kad pirmojo liūčių sezono metu aš beveik visą laiką praleisdavau lauke, prie krioklio. Lietus tada man buvo nuostabus dalykas. Todėl ir vardą išrinko naują – Ači.
Kriokys dabar šniokščia vos už keliolikos žingsnių, vanduo krinta žemyn iš beveik šešiasdešimties metrų aukščio į nedidelį, apvalų duburį, iš kurio ištekantis upelis neša savo kilpas kiek akys užmato, kol pasislepia džiunglėse. Tai šventa vieta, kur tam tikro vasarų skaičiaus sulaukę jaunuoliai ateina išbandyti savo likimo. Šis senas žmogus, vardu Temikčinas, kiekvieną įvertina. Genties gyventojai paprastai nelinkę jo pernelyg trukdyti – gal iš pagarbos, o galbūt ir iš baimės. Aš turbūt vienintelė, jį lankanti tiesiog iš smalsumo. Galų gale Temikčinas nėra nei baisus, nei blogas. Jis tiesiog senas ir mėgsta pabūti vienas.
Netrukus pati išgirstu džiunglėmis artėjančius žmones ir kantriai laukiu, kol jie pasirodys. Nors ceremoniją iš toli stebėjau ne vieną kartą, dalyvauti nusprendžiau tik šią vasarą. Ir ne todėl, kad tai darydavo visi – tiesiog buvo smalsu, ką Temikčinas pasakys man, kaip įvertins.
Šį kartą be manęs dalyvauja penki jaunuoliai ir dvi merginos. Kelis iš jų pažįstu – ne kartą medžiojome kartu. Jie pasisveikina garsiais šūksniais, išvydę senuką surimtėja, perbrenda upę ir netrukus kaip ir aš – atsiklaupia per pagarbų atstumą į žolę.
Temikčinas žodžiais nesišvaisto, nužvelgdamas kiekvieną iš mūsų atskirai, kai kuriems nusišypsodamas ir linktelėdamas. Jo kalboje ir taip žodžių nėra daug, tik patys būtiniausi.
- Vanduo nuspręs, - trumpai pasako jis ir mostu parodo į krioklį.
Nusilenkęs senoliui pašoka iš žolės pats vikriausias berniokas, tespėju pastebėti purvinas jo pėdas, kuomet jis klykdamas pasibėgėja ir lekia į orą, prapuldamas už skardžio krašto. Šuolis labai drąsus. Duburys apačioje nėra labai platus, pakaktų pernelyg įsijausti ir nesunkiai išsitėkštum į žolę šalia duburio.
Visas azartas tuo ir baigiasi. Viena iš merginų pirma įbrenda į vandenį, atsargiai žvilgsniu apskaičiuoja, tada labai nedrąsiai leidžiasi nunešama srovės. Variantas neblogas, taip lengviausia pataikyti į tikslą. Likę vaikinai kiek drąsesni, tačiau irgi nešokinėja lyg akis išdegę. Jų tolstantį klyksmą girdžiu tol, kol jų nenutraukia vanduo.
Galų gale prie upės liekame trise – aš, dar viena mergina ir vaikis, kuris atrodo labai jau nelaimingas, niekaip nepasiryždamas šuoliui. Mergina tiesiog giliai susimąsčiusi. Galop ji žengia į vandenį, paima vaikiną už rankos ir jiedu nubrenda į kitą upės pusę, nedrįsdami atsisukti. Galbūt gėdijasi Temikčino žvilgsnio.
Aš tik trumpai dirsteliu žemyn – kad įsitikinčiau, jog tie penki  drąsuoliai apačioje sveiki gyvi. Tada grįžtu atgal ir klausiamai pažvelgiu į senuką. Šis šypsosi nuo ausies iki ausies, pasirėmęs į ieties kotą.
- Gyvi? - klausia.
- Gyvi, - patvirtinu.
- O pati kodėl nešokai? Tu juk tvirtesnė už juos, Ači. Galėtum...
- Nenoriu, - trūkteliu pečiais. - Man tai atrodo tiesiog... kvaila. Nesupyk.
Jis susijuokia. Trumpai užsikosi, tačiau nepaliauja juoktis, plodamas ranka sau per kelį. Nusijuokiu ir aš.
Prisijuokęs iki soties, Temikčinas atsistoja ir braukdamas ašaras nužvelgia vakarėjantį dangų. Tada apsisuka ir patraukia į savo pintą trobelę, pasislėpusią po medžių lapija.
- Tai pasakysi man ką nors? - smalsauju.
- Tą patį, ką sakau visiems, pasilikusiems viršuje, - sukikena Temikčinas. - Ilgai gyvensi, Ači.