Kai medituoja troleibusai

Ir vėl ne ta koja įlipau į troleibusą. Dešinio pusrutulio atstovai viską pradeda dešine savo kūno puse, bet jei netyčiukais užsimiršęs viską pradėsi kaire, tai iškart pargriūsi, suklupsi ar dar kaip nors būsi nubaustas, dėl savo neapgalvoto ir kvailo poelgio. Taip atsitiko šį rytą man. Slystelėjau ir ko ne suklupau ant to vienintelio troleibuso laiptelio, kuris yra tarpininkas tarp stotelėje laukiančių dešiniųjų ir kairiųjų kojų ir kas dešimt, dvidešimt minučių kursuojančio troleibuso.
    Kartais žengti vienintelį žingsnį link savo tikslo būna labai sunku. Prieš tai turi stipriai pasukti galvą visomis kryptimis jos neišnarinant ir nenutraukiant nuo kūno, kai šis tik ir laukia, kada nebus jokių nurodymų, krypčių, įsakymų, kur jam eiti, ką vilkėti ir su kuo leisti laiką. Laimei, Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir mes visi turime galvą.
    Taigi, išsiruošiau į kelionę. Vis mąstau, kokį maršrutą pasirinkti, kad sutaupyčiau laiką ir greičiau atsidurčiau reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku. Pasižiūriu į tvarkaraščių, į maršrutų išklotinę ir studijuoju laiką. Laikas toks nepaklusnus ir įnoringas, pamaniau. Jis visada kažkur eina, niekas nežino kur, bet vis tiksi ir vis eina. Su niekuo nesikalba ir nieko nelaukia. Eina per šviesą, per tamsą, per sniegą, per kaitrą. Jis neturi lygiaverčio konkurento, net mirtis jo nesustabdo. Kai pakratysi kojas, laikas eis toliau, tačiau tada jis bus skaičiuojamas nuo tavo mirties, o ne nuo gimimo datos.
    Išstudijavus laiką pasirinkau maršrutą. Nebuvau dėl jo garantuotas, tačiau turėjau kažką pasirinkti ir galbūt šiek tiek rizikuoti. Šiltai apsirengiau, užsidėjau laikrodį ant rankos ir išėjau pro duris. Stotelėje stoviniavo keletas žmonių. Jų veidai buvo kažkuo panašūs. Jie visi žiūrėjo viena kryptimi, o jei ir nežiūrėjo, tai vis tiek paslapčia žvilgtelėdavo tai į laikrodį, tai į kaimynus esančius šalia jų, kurių elgesys išduodavo apie artėjantį troleibusą. Juos visus siejo laukimas. Mane su jais taip pat. Negalėjau ramiai laukti, vis trypčiojau kojomis ir žvalgiausi į visas puses. Mano troleibusas jau turėjo atvažiuoti, laikrodis rodė dešimt po dvylikos. Sunerimau. Nejaugi pavėlavau arba ne į tą tvarkaraštį pažiūrėjau? Galbūt šiandien šeštadienis, o ne penktadienis? O gal tiesiog be reikalo nerimauju, nes troleibusas paprasčiausiai vėluoja? Neapsikentęs apėmusių abejonių, paklausiau moters su vaiku, ar kartais nematė trylikto troleibuso. Deja, moteris tik patraukė pečiais. Tada to paties paklausiau aukšto, iš pažiūros labai pasiturinčio vyro, kaip iš tiesų viskas yra. Jis patikino, kad tryliktas troleibusas jau nuvažiavo. Nusiminiau. Ech, praleidau progą būti laiku. Dabar mane visi smerks, pamatys, kad esu nepareigingas, nepunktualus ir neorganizuotas. Dėl to praleisto troleibuso, man prilipins neatsakingo žmogaus etiketę. Niekas nesidomės priežastimis, niekam nerūpės pasiteisinimai, visi besąlygiškai mane baus. Ir gerai, kad baus, nes jei visi bus nuolankūs ir žiūrės į mano klaidą pro pirštus, aš žlugsiu, o kartu žlugs ir jie. Tačiau kam tos etiketės ir stereotipai, kuriuos tvirtina prie mano asmenybės?
    Spjoviau per kairį petį ir numojau į visa tai ranka. Tiek to. Šią progą praleidau, matyt, taip turėjo būti. Po penkiolikos minučių įlipau į kitą troleibusą (galbūt tai kita proga! Sekantis šansas!). Atsisėdau prie lango, pačiame gale. Visada atsisėsdavau toje pačioje vietoje, jei tik ji būdavo neužimta. Kodėl? Todėl, kad būtent ten galėdavau matyti, kaip tolstu nuo savo rūpesčių, praeities ir šeimos. Užmerkiau akis ir giliai įkvėpiau. Minčių gijos iškart nutrūko, nėriau su troleibuso variklio gausmu į transą. Tiesa, tik viena mano pusė nėrė, kita tuo metu klausėsi troleibuso garsų, keleivių pokalbių.
    Kairioji mano kūno dalis buvo tarsi paralyžiuota. Užmerktos akys regėjo raudonus, žalius, kartais geltonus blyksnius tamsiame fone. Galvojimo procesas buvo laikinai išjungtas. Įsijungė netikros vizijos, spektaklių pasirodymai. Tai buvo sapnas. Sapnuoju, kaip plaukioju maža valtele link didelės olos. Vanduo nuostabiai žėri smaragdu, safyru ir rubinu. Aukštai ant kalvos stovi idealus žmogaus siluetas. Arčiau priartėjus, supratau, kad tai mergina. Ne tik jos siluetas, bet ir ji pati buvo ideali. Jos plaukai siekė jūrą, šypsena spindėjo it saulė, kūnas skaistus ir glotnus tarsi ką tik bičių suneštas medus. Staiga matau, kaip bėgu į tą merginą. Tik šast! Vaizdas išnyksta. Po minutės vėl atsiranda. Matau save. Tamsus, šiek tiek melsvas fonas ir aš lyg koks taškas vartausi bandydamas surasti lygų pagrindą. Galbūt aš jūroje, pagalvojau. Pabandžiau plaukti. Pavyko. Jaučiuosi stabiliau, bet vis tiek negaliu suprasti, kur aš. Priplaukiau keistą apskritimą, po to dar vieną. Jų buvo labai daug. Kai kurių išdėstymas priminė kažkokias daug kartų matytas schemas. Tyrinėjau, plaukiojau, o į galvą brovėsi mintis, kad tai Grįžulo Ratai. Po penkto apiplaukiojimo apie apskritimus įsitikinau tuo. Suvokiau, kad esu kosmose. Mane apėmė baimė, pradėjau skęsti. Staiga, į mane pradėjo kristi meteoritai ir kometos. Jaučiau neapsakomą sunkumą. Norėjosi įkvėpti gryno oro. Staiga prabudau. Mano dešinioji nosies ertmė užuodė baisų kvapą ir prižadino dvilypį mano kūną. Į troleibusą įlipo senas, ilgu, sutriušusiu paltu apsirengęs vyras. Nuo jo sklido alkoholio ir šlapimo kvapas. Prisidengiau nosį šaliku, nes niekaip nepavyko apgauti savo nosies ir proto, kad ta smarvė, vis dėlto nėra tokia jau siaubinga. Pykau ant to žmogaus. Aš norėjau tik įkvėpti gryno oro, o čia likimas papokštavo ir įmetė šį murzių į troleibusą. Laimei, vyras išlipo po dviejų stotelių. Tačiau jau nebepavyko suimti save į nagą ir toliau medituoti.
Nė pats nepajutau, kaip troleibusas pasiekė paskutinę maršruto stotelę. Nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai. Išsigandau. Jei išlipsiu, vadinasi viskas baigsis, o jei liksiu, tai toliau plaukiosiu paukščių takais, Grįžulo Ratais ir galbūt susipažinsiu su idealia mergina, stovinčia ant kalno viršūnės. Apsispręsti labai sunku. Buvo tik du keliai. Staiga šovė į galvą posakis: „Kur du pešasi – trečias laimi“. Deja, dabar laimės arba vienas, arba kitas, nes trečio pasirinkimo nėra. Stovėjau tarpdury ir mąsčiau. Kol mąsčiau vėl pasinėriau į transą. Vėl plaukiojau valtele, bėgau į merginą, atsidūriau kosmose, o tuo metu troleibusas važiavo įprastą savo maršrutą. Niekaip negalėjau apsispręsti, todėl likau troleibuse gyventi. Vairuoju jį jau dvidešimt penkerius metus, bet su mergina, stovinčia ant kalno, taip ir nesusipažinau, nes visada, kai tik ketinu ją užkalbinti, privažiuoju paskutinę maršruto stotelę ir pabundu iš sapno.