Berže, neverk

Linksta beržas nuo vėjo gūsio,
Nespėja žemės laistyti sula.
Širdis iš naujo skausmą kelia,
Nežino ji, kas ir už ką.

Dar tik svajonės piešė mėlį,
Pavasaris žadėjo atgimimą.
Kažkas sugriovė jau ne tik likimą.
Matyt, reikėjo žaisti bailųjį žaidimą.

Bet širdį drasko ne žaizda.
Juodoji fėja burtus gimdo.
Tiktai gimimas turi būt pradžia.
Pradžia lyg sielos atgimimas.

Sustokit fėjos, vėjo gūsiuose paklydę
Ir pažabokit nesveikas aistras.
Gyvenimas ir jums tik kartą duotas,
Ar prisimins jus dar kažkas?

O berže, žirginiais apkibęs, neverk.
Linguok ir vėjo gūsį atlaikyk.
Norėčiau susitikt su tavimi,
Kai žalią skraistę dovanosi man darsyk.