Citleris

Na štai trumpa pasakėlė :))) Žinau, kad nieko gero, bet visgi stengiuos :))))

Tolimoje šalyje, už jūrų marių, Kiaurajame Kalne gyveno nykštukas. Mažiukas, su barzdele, kuri po paskutinio mažųjų giminaičių apsilankymo buvo gerokai nupešiota, kvaila kepurėlė kėksojo ant pusplikės galvos, drabužiai atsidavė požemiais ir niūriais rūsiais. Danguje aukštai šviečianti saulė maloniai nuteikdavo mažąjį nykštuką kiekvieną dieną, kai jis išeidavo į girią malkų pasirinkti...
Viskas, baigėsi pasaka, prasideda tikras gyvenimas...
Tokį jį matė aplinkui besišlaistantys įtartini tipeliai, kurie Senajam Magui Parumagui padėdavo pervežti kontrabandines burtų lazdeles per Drakonų Muitinę. Būtent dėl šios priežasties laikė tą nykštuką trenktu ir šiek tiek nesveiku...
Gal mažasis nykštukas ir būtų nugyvenęs visą savo nesveiką gyvenimėlį su mulkio aureole, jei ne Žaltys. (Kuo čia dėtas žaltys, paklaus mažieji skaitytojai. O gi niekuo).
Mažasis nykštukas (jei jau Dievai vadino jį Mulkiu, tai vadinsime ir mes) anksti rytą išsiruošė į mišką, aplankyti savo meilužės driadės. Gausiai pasipurškęs dezodorantu dar nuo Krono laikų, paėmė žmonos auksinę apyrankę, kurią ketino dovanoti meilužei, ir tyliai išsliūkino iš namų.
Kaip elgiasi šuo, kai ant jo užrėplioja nykštukas, sveriantis panašiai, kaip jaunas delfinas? Iš pradžių kanda, o paskui loja. Bet šis buvo ypatingas, tad priedo dar ir savo draugelį pasikvietė. Jie abu įkando Mulkiui į koją, paskui palojo ir galų gale sudaužė mažąjį nykštuką.
Mažasis nykštukas paverkęs išsitraukė didįjį senelio šautuvą, užtaisomą kumščio dydžio šratais ir pasiuntė abu šunis į dausas. Žmona prabudusi labai supyko. O paskui pamatė, kad dingo ir auksinė apyrankė, tad ji iškeliavo paskui šunis.
Patenkintas nykštukas papsėjo pypkutę po dideliu kaštonu. Apvalūs kamuoliai kilo į viršų, nuodydami lapus. Keli pageltę jau nukrito, švelniai uždengdami pypkutę. Nykštukas pajutęs artėjantį įsiūtį pagriebė kirvį „Husgnevarna“ ir nukirto klevą. Kadangi pajuto, kad patiria pasitenkinimą tai darydamas, paguldė ir likusius sodo medžius, o vėliau iš jų sukūrė didelį laužą.
Dūmai su pelenais pakilo aukštai, ligi paties žydrojo dangaus. Kur buvę, kur nebuvę prisistatė Gamtos Apsaugos Inspektoriai elfai. Pasakę ilgą kalbą apie aplinkos žalojimą ir galimas to pasekmes, paspjaudė ant baudų lapelių ir prilipdė juos nykštukui ant kaktos...
Linksmai pleškėjo laužas, smagiai čirškėjo elfai, pamauti ant iešmų. Sultingas kvapas pasklido po visą šalį, dailiai apskrudusi mėsytė traukė kiekvieną žvėrį, kiekvieną žmogų. Bet nykštukas buvo savanaudis ir niekam nieko nedavė. Išsitraukęs apvalainą buteliuką klevinės, paglostė lygius ir drėgnus jo šonus. Atkimšus ąžuolinį kamštį pasklido ne ką blogesni kvapai, nei mėsos: taip gali kvepėti tik iš kontrabandininkų atimti vyno butelaičiai, iš  kurių gėrė dar milžinai.
Gerai tą vakarą šventė mažasis nykštukas. Tris dienas, tris naktis gaivus midus varvėjo jo putlia barzda, tris paras sultingi kepsniai grimzdo jo burnoje. Ir staiga jį užpuolė depresija, pradėji graužti sąžinė. Nykštukas suprato padaręs didelę klaidą, kurią labai sunku ištaisyti, kuri gali slėgti visą jo amžių. Kaip jis galėjo pamiršti driadę - savąją meilužę? Kad ištaisytų šią nedovanotiną klaidą, jis skubiai nubėgo į mišką. Tačiau nieko senojoje vietoje neberado. Ji buvo jau iškeliavusi.
Skaudžiai pravirko nykštukas. Juk ji kartu išsinešė ir jo durklą, kurį už 2 auksinius ir 44 sidabrinius pirko iš Kentauro Kreivakojo.
Supykęs atgal grįžo viską niokodamas. Ir paskelbė mažasis nykštukas visiems, kurie turi smailas ausytes, karą. Kiekvieną pagautą sudegindavo, arba nuodydavo dujomis, kurių per ilgą laiką prikaupė bačkutėje.
Sukilo ir likusieji Miško gyventojai. Prasidėjo antrasis Miškinis karas. Pirmasis gi buvo, kada  burtininkas netyčiukais pritvojo mylimiausią hado šuniuką - Cerberį. Baisus buvo karas: nykštukas neteko barzdos ir dalies ūsų, liko tik nedidelis šepetėlis po nosimi, o ir plaukai išdegė, kiti patyrė dar didesnius nuostolius - nukirptos uodegos, išvogti vyno rūsiai. Karui baigiantis žuvo 452134 vyno statinaitė, 236972 elio ir 4744454 kefyro. Didelius nuostolius patyre tiek nykštukas, tiek visi likusieji. Tačiau jis nepalūžo ir iki pat to momento, kada vienu ypu išgėrė kelis litrus galonus, šiurpino visus savo būdu ir baisiu vardu, kurio niekas nesuprato – Citleris. Tik kur kas vėliau didieji mokslininkai išaiškino šio baisaus vardo prasmę - „Cit lerva... “