Pradžia (1)

Viskas prasidėjo tada kai pirmą kartą išvydau šį pasaulį. Ruduo... Tikriausiai niekas negalėtų patikėti, kad aš jau turiu pakankamai sveiko proto ir supratimo aprašyti įvykius, kurie nutiko senai, senai ir, kurie tęsiasi iki šių dienų.
Sėdžiu prie rašomojo stalo, tyliai leidžiasi snaigės už lango, o aš vis galvoju: kokia mano lemtis? Kodėl aš taip elgiuosi? Kodėl iki šiol negaliu sukontroliuoti savęs? Aš turiu rimtų problemų ir jos prasidėjo labai senai, nors niekada nedrįsau to pripažinti. Nervai. Jie manę kontroliuoja. Aš kartais negaliu nieko padaryti ar pasakyti, nes jie manę blokuoja. Jei nutinka kažkas blogo, visas mano kūnas tiesiog „atsijunge“, bet aš stengiuosi to nepripažinti, o nervų „užtemimai“ manę aplanko vis dažniau.
Mano visa šeima yra tikrai nereikšmingi gyventojai: jie tik moka mokesčius, eina į rinkimų balsavimus ir dalyvauja panašiuose renginiuose. Kyla klausimas: kodėl aš esu kažkuo kitokia nei kiti? Pradžioje mokėjau nuspėti tik kai kuriuos sekančius žmonių veiksmus, dabar aš galiu nuspėti keliolika minučių į priekį, vieno žmogaus veiksmus.  Čia ne mistika ar koks kitas velnias, tai tiesa. Ir jei jūs manę pažinotumėte, puikiai žinotumėte, kad galiu užbaigti jūsų sakinius, praktiškai, jums dar net jo neištarus. Pradžioje buvo sunku ir aš niekada nesuprasdavau kas vyksta. Aptemsta sąmonė. Kartais noriu sužinoti ar aš tokia viena šioje žemėje... Norėčiau nesijausti tokia vieniša, tiesiog norėčiau turėti sielos draugą, kuris žinotų ką man teko patirti...