Rašyk
Eilės (73346)
Fantastika (2194)
Esė (1496)
Proza (10364)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Spardau pasitaikančius po koja akmenukus ir švilpauju. Žvilgsnis krenta į jūrą – visada taip. Liulantis vanduo verčia žoles siūbuoti išties grėsmingai. Lyg visa neaprėpiamybė norėtų įsitraukti į save, apglėbti ir, susupusi lyg kūdikį į palutę, nešti kažkur tolyn. Galbūt į pradžią, o gal į pabaigą – svarbu, kad tik neštų.
Nusirita banga. Skauda galvą, kūnas nutirpęs. Apsidairau – jūros nematyti. Tiesa, kažkur ties dešine vis blyksteli šviesa. Ji, man pasisukus, išlieka visada toje pačioje galvos pusėje. Taip pat aplinkui girdėti keistas traškesys ir murmesys. Vadinasi, esu ne vienas.
Kažkur šalia suūžia vėjas. Stengiuosi pasijudinti, tačiau niekaip nesuvokiu, kodėl neišeina. Darau juk viską tą patį kaip anksčiau. Vėl suūžia, net trinkteli man į šoną. Na palauk!.... Į šoną?!
Pasimetęs blaškausi, kol suprantu – aš žuvis. Iš tiesų, žuvis – ant šonų išstypę keisti pelekai, visas kūnas pasidengęs šlykščiais gleivėtais žvynais – atsitrenkus į žolę, sekundę matyti paliktas rėžis. Tiesa, tuoj pat vandens banga jį nuplauna. Ir mane, reikia pasakyti, nes valdyti savo kūną – ne tokia lengva užduotis.
Kai, atrodo, susitaikau su tuo, kas vyksta, aplinka ima stipriai purtytis. Mano jau pamėgti žvynai krenta į šalis ir pagauti srovės lekia tolyn. Uodega taip pat palieka kūną – pasirodo, būta auksinės žuvelės. Taip po gabalaitį ištrupu visas ir nebesuprantu, kur aš.
Purtymas sustoja. Aplinkui tamsu, nors į akį durk, tik viršum galvos švysčioja kažkokia lempa. Volframo siūliukas stipriai sutrūkinėjęs.
Priešais mane išsirikiuoja keliasdešimt žmonių. Daugiausia vyrų, nors iš pradžių sunku atskirti – visų jų veidus dengia storas grimo sluoksnis, apranga nyki, atrodo, pati bodisi savimi...
Marionetės! Jau tada, kai buvau visai mažiukas, svajodavau išvysti jas iš taip arti. Mama nenorėdavo manęs vestis – sakydavo, kad nepatiks, kad ten nėra, į ką žiūrėti. „Nebent į save“, – nusijuokdavo.
Aktoriai išsirikiuoja ir tarsi kažko laukia. Įsitempę lyg stygos, jie žiūri į tolį. O aš? Aš vis dar stoviu priešais juos ir stebiu.
Netikėtai viena iš marionečių pakelia koją – sugirgžda išklypusi lenta. Lyg banga nusirita – visi jie atkartoja tą patį. Pasirodymas įgauna pagreitį – marionetės laksto ratais, jų veidai prakaituoti, bet grimas nelaša. Man darosi nejauku žiūrėti į juos ir aš, nusikrapštęs paskutinius žvynus, įsilieju. Lėtai kilsteliu ranką ir nebegaliu sustoti. Nebenoriu.
Mano batai, kelnės, švarkas – aprėdas. Visai kaip jų, o gal jų kaip mano. Palengvėja – pagaliau ne vienas. Lakstau su jais ratais po vos kelių metrų dydžio sceną, kol galop visi stipriai trenkiamės žemyn. Dūsavimas.
Nuleidžiu akis žemyn, nes juk priklauso nusilenkti, jei buvau scenoje. Kai jau ruošiamės paskutiniam reveransui, kvapą užima pasigirdęs krykštavimas. Ne tik jis – kažkur iš už scenos sklinda tylus niūniavimas. Moters balsas. Suprantu, kad ji veikia kažką svarbaus. Taip niūniuodavau, dėliodamas kareivėlius į rikiuotę, mokydamas to, ką pats maniau mokantis. Kartais vienas kitas dingdavo kur po lova, tačiau nuo to rikiuotė neiširdavo. Tik pabaigęs parengiamąjį mūšiui darbą, ramiai atsipūsdavau ir grįždavau prie įprastinės veiklos.
Lempos, švietusios virš galvos, jau vakaruose. Mes vis dar stovime lyg įbesti, nors laikas lenktis. Ant scenos lakstę iki pamišimo, dabar nebežinome, ką daryti. Tasai nuogas vaikiškas balsas, tasai niūniavimas tiesiog išmuša iš vėžių, norisi nusiplėšti kūno paslaptis saugančius drabužius, tačiau jie tiesiog prilipę prie odos. Mes suaugome. Mes visi – viena didelė marionetė.
Krykštavimas garsėja. Garsėja dar labiau. Jau visai suspaudžia smilkinius. Juntu, kad ilgiau to nebeištversiu, tad šįsyk aš žengiu pirmasis. Prisijungia ir kiti. Sunkūs poslinkiai, tačiau lengvesni už stovėjimą vietoje.
Atsargiai praveriu duris. „Eina na... “, – išsprūsta iš lūpų. Ant žemės daug ratu susėdusių mažų vaikų. Jie visiškai ramūs, akyse galima įžvelgti pasitikėjimą. Kraupu tai, kad kiekvieno rankos panašios į pelekus, nugara padengta, nors ir menkai matomais, žvynais. Dar ne žuvis, bet jau panašėja.
Tai vienas, tai kitas vaikas ima ir atsistoja. Sutelkiu žvilgsnį į juodbruvę mergaitę. Ji nors ir svirduliuodama pakyla – panašiai kaip vaikas, mokomas vaikščioti. Lėtai slenka spintelės link. Iš ten išsiima kiek per dideles jos rankutėms žirkles ir... Ne, ji nekerpa sau plaukų – ji atsargiai kerpa plaukus kitoms. Kitoms, sakau! Atlikusi savo darbą, mergaitė vėl sėda į ratą. Tada kitas vaikas eina iki tos pačios spintutės, išsiima šukas ir šukuoja visus sėdinčiuosius...
„Ką jūs čia darote! “ – jau kurį laiką norisi sušukti, bet niekaip neišeina, o melodija vis dar girdisi netoliese ir verčia akis lakstyti, jos ieškant.
Rato vidury turkiškai sėdi moteris it medituodama – tai ji ir niūniuoja – lūpos taisyklingai sudėtos į vamzdelį. Kraupu, kaip tai artima man ir mano kareivukams.
Tai ji tai vienam, tai kitam linkteli galvą. Suprantu, tada jie ir atsistoja. Dažnai ir moteris pakyla iš vietos – vaikui tiesiog neišeina. Tada ji padeda, paaiškina ir dar galvytę paglosto!
Lyg koks Dievas toji moteris, nors iš tiesų tokia kaip ir jie – žmogus. „Kad mus visus perkū... “ – susilaikau.
Ratas beveik apsisuka. Belieka paskutinis – ir jam linkteli galvą, tačiau berniukas tiesiog atsistoja ir išeina. Moteris nepuola iš paskos ir nesiveja. „Tegu. Tai jo gyvenimas“, – paaiškina ji vis dar sėdintiems ratu, o man norisi išvemti save.
”Tik vienų saulė leidžiasi vakaruose, kitų rytuose“, – atitaria dar buvęs prie durų vaikas, o man rodosi, kad visai ne jis. Žvynai nuo nugaros išbyra į šalis, pelekai dingsta.
Kyla tiesiog sumišimas, sėdėję mažieji ima blaškytis, klausinėti, ką tasai neišmanėlis dabar tauzija. Moteris sutrikusi tyli – nebeturi, ką atsakyti – jos veidas ir rūbai pabąla, užgęsta žvilgsnis.
Vėl kratymas visai kaip pradžioje. Vėl spengimas ir tamsa. Sekundę pauzė. Vėl spengimas. Tyla. Spengimas. Krytis ir aš vėl stoviu, žvelgdamas į jūrą.
Sukrykščia kiras ir nuplasnoja tolyn. Į jūrą dar pliumpteli akmenukas, kurį automatiškai paspiriu, sukdamasis eiti jau tikrai namo. Netoliese stovi moteris su kūdikiu, tvirtai įsikandusiu čiulptuką ir bandančiu užsnūsti.
–  Saulė nebūtinai leidžiasi vakaruose... – sušnibždu jam į ausį praeidamas. – Nebūtinai, – pakartoju sau ir paėmęs vieną akmenuką švysteliu jį į sausumą.

2012-12-28 00:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-16 17:42
Lengvai
Tas akmenukas, švystelėtas į sausumą - gerai, visa kita - ne.

Tam, kad būtų sąmonės srautas, ar psichodelika - per daug blaškančių detalių, reikia visk sutirštinti tiek, kad skaitytojas vos atskiras spalvas beįžiūrėtų. Skaitydama jaučiau, kad tekstasdirbtinai sukaltas, nežinau, kaip buvo su autore,bet man taip stipriai pasirodė. Nesiriša vaizdniai: jūra, žuvis, marionetės, vaikai su pelekais, vaikai su rankutėmis ir žirklėmis (o kurgi dingo pelekai???), po to vėl jūra. Gal autorei visi šie įvaizdžiai ir turi kokią prasmę, bet skaitytojui sunku juos kartu sujunti.

Norėtųsi patarti paimti vieną istoriją su keliais veikėjais ir ją parašyti, nes rašyt juk mokat. Bet ką čia patarinėt, pati atrasit, kas jums geriau.

2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-02 17:51
Marquise
Per smarkiai užmaskavote tai, ką norėjote pasakyti. Gavosi padrikų vaizdų ir begalės simbolių mišrainė, kurios nelabai įmanoma iššifruoti.
Paslapties reikia, bet norėtųsi ir kažkokio "rakto" viskam atrakinti.

II
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-28 00:24
dailiulia
Atsiprašau. Jame nėra keiksmažodžių ir pan. Netyčia spustelėjau tą varnelę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą