Lūžio taškas 8 dalis

- Ką tu darai? – klausia manęs visur esantis, bekūnis balsas.
Neatsiliepiu, abiem rankomis įsikibusi į šviesolaidžius. Jis ir taip mato, ką aš darau.
Pasiūbavusi apsiverčiu, kojomis įsiremdama į lubas. Kai kurie laidai neišlaikę trūksta pusiau, tačiau šviesolaidžiai vis dar puikiai laiko. Daugiau nei tuzinas jų, kas sekundę pumpuojančių duomenis iš vieno serverio į kitą.
Kybodama žemyn galva tvirčiau suimu laidus ir imu tiesti kojas, nujausdama, kad man geruoju tai nesibaigs. Laidai braška, keistai cypia, priešindamiesi mano svoriui, kol galop kažkur šachtoje neišlaiko sujungimai – jie ima trūkinėti garsiai pokšėdami, o aš, kaip ir tikėjausi, staigiai smingu žemyn.
Tik ne kakta į grindis, o į sieną, pakibusi ant nutraukiotų šviesolaidžių.
Verneris, net  jeigu ir mato visa tai, dabar tyli. Tačiau aš abejoju, ar jis ką nors mato . Sugadintos durys neleis jam palikti patalpos, o nutraukti duomenų kabeliai neleis pasinaudoti stebėjimo įranga. Jis kalės ten tol, kol kas nors ateis su sprogmenimis išlaisvinti.
Pasilypėjusi  laidais pasiekiu šach...

- - -

... tos kraštą ir įsirangau vidun.
Siauras, nepatogus tunelis kiek toliau vėl prasiveria į man dar nematytą koridorių. Pirma įsiklausau, o nieko neišgirdusi atsargiai kyšteliu galvą.
Tuščia.
Tiktai koridorius įrengtas gana neįprastai – metalinės sienos įrėmintos plačiais, tamsaus medžio apvadais.  Nedidelės švieselės plieskia į grindis, sumontuotos beveik pažeme, pasieniais. O grindys – iš gludinto akmens, atspindinčio šviesas ir dalį sienų. Kai kur pastebiu duris, panašias į iki šiol matytas – metalines, slankiojančias, su elektroninėmis spynomis.
Išsirangau iš tunelio ir pakimbu ant krašto. Nusileidžiu ant akmens beveik nesukeldama garso savo minkštintais padais, tik automatas barkšteli į sieną.
Vis dar nieko. Apsidairau kokio nors pakabinto evakuacijos plano, ketindama nors truputį pažinti savo aplinką, tačiau ir tokio nepamatau. O koridoriaus gale sušmėžuoja vienišas siluetas, išgirstu moteriškų batelių kaukšėjimą į akmenį.
Jų savininkė žingsniuoja gana sparčiai, žiūrėdama į kažkokius popierius savo rankose. Gerai neįžiūriu jos veido, tačiau esu tikra, kad šios dar nebuvau sutikęs. Nematyta laikysena, šukuosena...
Kai tarp mūsų lieka kiek mažiau nei dvidešimt žingsnių, ji pakelia akis ir vos akimirkai nustebusi stabteli. Pažvelgia man į veidą, į ginklą, vėl į veidą, o tada šypteli ir linkteli man:
- Labas vakaras, tamsta, - sako laibu balsu ir kiek sutrikusi žengia toliau savo reikalais, tarsi aš būčiau įprastas reginys jos kasdienybėje.

Tamsta?
Taip į mane dar niekas nesikreipė. Arba kodas, arba vardas, bet tamsta dar nevadino. Greičiausiai ji mane su kažkuo supainiojo. Gal tie maži akinukai visai nepagerina merginos regėjimo.
Dingteli mintis sulaikyti ją ir paklausti, kur aš ir kaip man pasiekti išėjimą, tačiau susilaikau. Dar netyčia atsipeikės, supras, kas aš. Nesinorėtų jai daryti ką nors bloga.
Bateliai nukaukši tolyn. Jų savininkė pasuka prie vienų iš durų, dar trumpai žvilgteli į mane, lyg ją kankintų įkyri mintis ir netrukus pranyksta man iš akių.
Kiek padvejojusi prisiartinu prie pačių artimiausių durų, ant kurių kabo nedidelė lentelė,  skelbianti, jog už jų – operacinė. Pavadinimas žinomas, nejučia prisimenu Kleibnerį ir kalnus adatų, kuriomis jis mane kruopščiai vaišino. Dar apsidairau, ar aš tikrai koridoriuje viena, tada pabandau panaudoti Vinco kortelę.
Užraktas abejingai mirkteli raudona akimi, tarsi kažką galvodamas. Net garso neišleidžia, kad kažkas ne taip. Jau ketinu brūkštelėti dar kartą, tačiau tada susiprantu – juk aš nuroviau duomenų kabelius. Visa informacija šioje vietoje pirmiausiai eina per stebėjimo centro serverį, o šiuo metu jis nepasiekiamas.
Pabandau stumtelėti duris ir – stebuklas – jos lengvai atsidaro. Nukreipiu į tarpdurį automato vamzdį, koja praveriu duris plačiau. Patalpa skendi tamsoje. Neišgirdusi jokio blogo garso, šmurkšteliu vidun ir uždarau duris, vildamasi, kad niekam čionai ko nors neprireiks kurį laiką.
Šviesos jungiklis silpnai švyti tamsoje savo geltonu apvadu. 
Pirmiausiai sušvinta neryškios kryptinės lempos, tvieskiančios į baltas sienas. Kai mano akys baigia apsiprasti, vidury operacinės įsižiebia akinantis spindulys, nukreiptas žemyn į didelį stalą.  Balta šviesa, regis, panaikina visus įmanomus šešėlius. Stoviu markstydamasi, žiūrėdama sau po kojomis ir nerasdama saviškio.
Ši operacinė ne tokia, kokioje man tekdavo būti. Pusė patalpos tarsi paversta į palatą, kur už užuolaidos stovi patogi, didelė lova, šaldytuvas ir keli masyvūs krėslai, apsupę mažą staliuką.
Operacinis stalas gerokai didesnis bei storesnis už bet kokį iki šiol matytą, o iš jo šonų į šalis styro daugybė plonų manipuliatorių, kiekvienas mažiausiai su penkiais sąnariais ir kiekvienas su vis kitokiu antgaliu. Skalpeliai, automatiniai švirkštai, vamzdeliai, kažkokie man dar nematyti įrenginiai. Kiek tolėliau stovi bent dvi filmavimo kameros, apmiręs kompiuteris, sujungtas su kameromis laidais.
O dar įdomiau atrodo durys iš vidaus. Jos pastorintos, apkaustytos papildoma armatūra ir netgi turi kelis papildomus užraktus – kad kažkas galėtų užsirakinti nuo išorinio pasaulio. Tačiau kam – to mano vaizduotė nepajėgi atspėti.  Visas tas papildomas saugumas rodo, kad čia netgi vietiniams nėra taip saugu, kaip jiems norėtųsi.
Kitoje patalpos pusėje pastebiu nuleistas žaliuzes, tarsi nedidelį langą. Prisiartinu prie jo ir atsargiai žvilgteliu pro tarpą tarp dviejų juostelių.
Už stiklo – didžiulė atvira erdvė, nušviesta neryškia šviesa. Iš pradžių pamanau išvydusi tai, ką Kleibneris vadino „paviršiumi“. Kad visi mano vargai pasibaigė, belieka išmušti stiklą ir kraustytis į kitą pusę.
Tik išvydusi atviras akmenų atodangas ir metalo sijų prilaikomas aukštas lubas, suprantu, kad tai viso labo didelis urvas, iškirsta grota. Joje netgi yra žalios augmenijos, į kurią ir nukreipti šviesos šaltiniai.
Grotos centre stovi trys stiklo konstrukcijos, trys sferos, kurių viduje galima įžiūrėti baldus ir šiaip įvairius daiktus. Dvi iš sferų skendi prietemoje, o viena itin ryškiai nušviesta iš vidaus. Joje netgi kažkas juda.
Negaliu tiksliai įžiūrėti smulkmenų, tačiau man pasivaidena, kad tas krutantis žmogutis man kažkur labai matytas. Tai juodaplaukė mergina, vilkinti aptemptą rūbą, panašų į mano. Tik kitos spalvos.
Kad tai mergina, nesunkiai nustatau iš plaukų ilgio ir figūros. Bet daugiau smulkmenų neįžiūriu, kad ir kaip stengiuosi. Ji ten tingiai žingsniuoja po stiklo patalpą, apžiūrinėdama daiktą, laikomą rankoje. Gal knygą...
Grotos grindys nėra lygios – tai daugiau grubiai iškirstas akmuo, kurio niekas nebandė išlyginti. Visos trys sferos pastatytos ant neaukštų pamatų, prie kiekvienos veda nedideli laipteliai. O išėjimo iš tos vietos niekur nematyti.
Sugrįžtu prie durų, kad užrakinčiau jas iš vidaus. Tada persimetu automatą per petį, kilsteliu žaliuzes ir atsivėdėjusi tvoju į stiklą jėgos pirštine. Po to dar ir dar kartą, kol šis neišlaiko ir suby...

- - -

... ra į šimtus smulkių gabalėlių.
Nežinau, ar į mano sukeltą triukšmą kas nors iš viso sureaguoja. Mirtinoje tyloje slysteliu siena ir nusileidžiu ant skaldos krūvos.
Dabar pamatau ir kitą paveikslo pusę – lygią betoninę sieną, kurios viršuje pasilikęs mano išdaužtas langas. Ji tęsiasi per visą grotos plotį, kiek toliau matyti neryškiai nušviestas tunelis, kur tikriausiai yra tikrasis išėjimas. Nepastebiu nė vieno žmogaus.
Išskyrus tą vienintelę, kuri lėtai žingsniuoja po stiklo patalpą.
Įtariai dairydamasi nusileidžiu nelygiu paviršiumi kiek žemiau, stengdamasi nepakliūti į nušviestus plotus. Akmuo drėgnas, kai kur padengtas šiurkščia, smulkia  augmenija, kurią matau pirmą kartą gyvenime. Laboratorijos visada sterilios – ten nėra nieko panašaus. Daugiausiai ką gali pamatyti – tai nedidelę gėlę Rasos kambaryje, atkreipusią vienintelį savo žiedą į šviestuvą.
Kažkur priekyje gaudžia krintantis vanduo, nors jo kol kas nematau. Sėlinu per akmenis, stengdamasi sukelti kuo mažiau triukšmo. Pasiekusi vieną iš aptemdytų sferų įsižiūriu per stiklą, ar ji tikrai jau tokia tuščia, ar netyko viduje kažkas panašus į Vincą. Tik įsitikinusi, jog viskas gerai, apeinu ją.
Apšviestoji sfera kiek paryškina taką. Durų niekur nematyti, o moterį nuo manęs slepia spintos su knygomis. Ką ji čia veikia viena, tokiame stikliniame burbule? Ką iš viso gali reikšti tokios struktūros po žeme?
Nusikabinu nuo peties ginklą. Iš visa ko sprendžiant, pavojaus čia mažai, tačiau tas keistas algoritmas smegenyse zyzia savo, piešdamas nebūtus dalykus.
Dar keli žingsniai ir tiek aš, tiek stiklinio pastato gyventoja išeiname į kiek atviresnę vietą. Ji tingiai supasi ant kulnų, vartydama rankose knygą, aš jau ketinu į ją nusitaikyti, tačiau vietoje to sustingstu, negalėdama nei pajudėti, nei patikėti savo akimis.
Tai dar viena aš. Lygiai tokia pati, lygiai tokia, kokios buvo visos keturios mano pirmtakės. Tik rūbas kitos spalvos, tačiau apsirikti neįmanoma. Veidas, sudėjimas – viskas tas pats.
Godžiai stebiu ją anapus stiklo, nepajėgdama net sukrutėti.
Kuris ji modelis? Juk Kleibneris niekada taip ir neužsiminė apie šeštą mano kopiją. Nebent ir jis man melavo.

„O po to įsakė jus sunaikinti, kai tik buvo atlikti visi nurodyti tyrimai bei išsiųsti rezultatai. Visas išskyrus vieną. “ – prisiminiau Doncą sakant.
- Išskyrus mane... – atsakiau tada profesoriui, tačiau jis taip ir nepatvirtino mano spėjimo. Juk suklydau. Mane irgi įsakė sunaikinti, tiesiog aš nepaklusau.
Vadinasi, tai ji. Ši mergina yra ta, kurios DAR neįsakė sunaikinti.
Susimąsčiusi ji kilsteli akis nuo knygos, žvilgteli pro stiklą kažkur į šalį. Jai pasisekė labiau nei man – aš niekada neturėjau tiek knygų savo kambaryje. Gal ji kažkokia kitokia? Ypatinga?
Droidė kiek pastoviniuoja prie stiklo, suraukia antakius, kažką įnirtingai mąstydama. Vėl nuleidžia akis į knygą.
Tarsi pajutusi mano egzistavimą sustingsta ir staigiai kilsteli galvą. Mudviejų žvilgsniai susiduria ir laikas tarsi sustoja, įelektrindamas viską aplinkui.
Ji akivaizdžiai nustemba. Gal net išsigąsta. Žengia žingsnį atgal, žiūrėdama tai man į akis, tai į rankas ir aš prisimenu tebelaikanti ginklą.
- Ne ne, palauk! – nuleidžiu automatą į samanas ir pripuolu prie stiklo, priglausdama delnus. – Aš tokia pati kaip ir tu! Nepabėk!
Ji žengia dar atgal ir sustoja, laikydama knygą tarp savęs ir manęs, prispaudusi prie krūtinės, lyg kokį skydą.
- Aš tau nieko blogo nepadarysiu...
Galbūt šis stiklas nepraleidžia garso ir ji mato tik mano judančias lūpas? Pakartoju dar kelis kartus, kad manęs nebijotų. Iš jos žvilgsnio sunku suprasti, ar ji ką nors išgirdo. Nejaugi ir aš šitaip žiūrėdavau, susidūrusi su kokiu nors neįprastu reiškiniu?
- Kas tu? – išgirstu nedrąsų klausimą.
- Aš Rebeka, RB nulis penki, - lengviau atsidūstu. Visgi ji viską girdėjo ir suprato. – Aš tokia pati, kaip ir tu. Prašau, ar gali mane įleisti? Mudviem reikia pasikalbėti.
- Iš kur tu čia atsiradai? – nesiskubina niekur eiti mano antrininkė, įdėmiai tyrinėdama mane už stiklo.
- Pasprukau iš laboratorijų, - prisipažįstu. – O tu... kuo tu vardu?
- Aš... – užsikerta ji. – Mano vardas Verena.
- Verena, labai prašau – įleisk mane į vidų. Mudviem iš tiesų reikia pasikalbėti.
Ji kiek pasvyruoja nuo kojos ant kojos, nuleidžia knygą ir dirsteli į šalį. Sutrikusi linkteli ir parodo į dešinę.
- Eik ten, aš atidarysiu duris.
Stiklinė siena tokia lygi, kad durų nesimato nė žymės, kai nežinai, ko ieškoti. Verena praveria jas ir pasitraukia atgal, kuomet žengiu vidun. Oras burbule gerokai sausesnis, prisodrintas maloniais kvapais. Kažkur tarp spintų ir lentynų tyliai groja muzika.
- Tu viena? – klausia droidė, apsidairydama per stiklą po neapšviestą grotos dalį. – Ta prasme, ar nėra daugiau tokių kaip tu ir aš?
- Ne, tik mudvi, - sakau. – Ar seniai tu esi čia?
- Pakankamai, - trūkteli pečiais Verena.
Atsakymas keistas turint galvoje, kad ji PRIVALO žinoti tikslius skaičius iki paskutinės sekundės. Nebent ji manimi nepasitiki. Žinoma, juk mato savo antrininkę pirmą kartą gyvenime.
- Tavo rūbas purvinas, - pastebi ji.
- Taip. Teko daug slapstytis.
- Nuo apsaugos?
- Nuo visų, - grįžteliu į ją, patenkinusi savo smalsumą vidaus interjero detalėmis. – Nuo mokslininkų taip pat. Tavęs dar nebandė sunaikinti, tu nežinai, ką tai reiškia.
- Papasakok apie tai, - prašo ji.
Sudėlioju mintyse skirtingus paveikslus į atitinkamą seką ir nupasakoju Verenai akimirkas slėgio kameroje. Kaip apgavau Doncą ir apsaugą apsimesdama negyva. Kaip bandžiau išsiaiškinti priežastis.
Visą tą laiką ji klausosi be garso, smalsiai apžiūrinėdama mane.
- Ir ką dabar darysi? – klausia ramiu balsu, kai aš nutylu.
O aš suklūstu, apimta keisto jausmo.
Kažkas ne taip šios droidės povyzoje ir balse. Kažkas blogai su jos reakcijomis.
Kuomet pirmą kartą Vereną išvydau, sukilo keistas jaudulys, kad pagaliau sutikau panašią į save. Nieko neišmanančią droidę, pasmerktą sunaikinimui.
Tačiau ji niekuo neparodė, kad ją nors kiek domintų mano pasakojimas. Ją akivaizdžiai dominau aš, bet ne tai, kas nutiko ar gali nutikti.
- Koks tavo numeris? – pasidomiu.
- Neatsakei į mano klausimą, - primena ji.
- Ką aš darysiu dabar? Ieškosiu kelio iš šios vietos. Bėgsiu iš čia kuo toliau.
- Ak...
- Tai koks tavo numeris? – sugrįžtu prie savo klausimo.
- Neturiu jokio numerio, - trūkteli pečiais Verena. – Man nereikia jokio numerio.
- Betgi...
Akies krašteliu pastebiu šviesos žybsnį. Tai prasiveria durys betoninėje sienoje, grotos gale. Skubiai artinasi du vyrai ir jie akivaizdžiai ginkluoti.
- Mums reikia sprukti iš čia, - grįžteliu į Vereną, tačiau ji jau atsitraukusi į šalį ir aš suprantu, kad neverta jos daugiau raginti. Mergina niekur nesiruošia sprukti. Maža to, ji taikosi į mane nedideliu pistoletu – tokio man joks mokslininkas nebūtų davęs. Netgi neužtaisyto.
- Stovėk ir nejudėk, - paprašo Verena be jokių emocijų.
- Ką tu darai? Juk mudvi panašios...
- Ne, - nukerta ji. – Mudvi tikrai nesame panašios.
- Bet tu juk irgi esi biodroidė!
Verena kreivai šypteli.
- Galima ir taip sakyti, - šykščiai burbteli.
Besiartinantys vyrai jau visai čia pat. Vienas iš jų praveria kupolo duris.
- Kodėl aš negaliu pasiekti Armstrongo? – irzliu balsu šūkteli biodroidė. – Kas po galais vyksta bazėje?!
- Ponas Armstrongas šiuo metu ne ryšio zonoje, - sako vyriškis, nutaikydamas į mane savo ginklą. – Mes jo vis dar ieškome. Panašu, jog ši panelė žino, kur jis yra, ponia Aedora.
Aedora?..
- Tikrai panašu, jeigu ji sugebėjo išsikrapštyti iš pirmojo aukšto per visas jūsų niekam tikusias apsaugas, - mano antrininkės žvilgsnis šaltas ir bejausmis. Nepaleidžia manęs nė akimirkai, net kai ji bendrauja su pavaldiniais. – Klarkai, ji turėjo automatą, paliko jį už kupolo. Apžiūrėk, ar dar ko nors nepaliko.
Vienas iš vyrų apsisuka ir netrukus jį pamatau žengiantį anapus stiklo, naršantį pakeles.
- Iš jos jau paėmė visus reikiamus pavyzdžius? – gręžia mane akimis Aedora.
- Aš nežinau, ponia, – suabejoja likęs vyras. – Man sakė tik surasti gyvą ar mirusią. Geriau mirusią.
- Tarkime, kad paėmė, - nukerta mergina. – Nevesime jos į jokias laboratorijas, dar vėl pabėgs. Judinkis!
Paskutinis žodis skirtas man ir sulig juo biodroidė ryžtingai žengia artyn, taikydamasi man tiesiai į kaktą. Kiek į dešinę, taip norėdama, kad aš pasukčiau link durų.
- Kodėl jūs taip darote? – klausiu jausdama, kaip apima keistas silpnumas. – Kodėl jūs visi tokie žiaurūs? Kas...
- Taip taip, vaikučių ašarų metas, - nutraukia Aedora bejausmiu balsu. – Niekas čia neatsakinės į tavo klausimus ir nesiterlios. Eik pro duris!
Už durų nutyla muzika ir pradingsta salsvas aromatas. Pasitinka nerimastingas vandens šniokštimas kažkur tamsoje. Vėl kvėpuoju samanomis ir drėgme. Ir skausmo laukimu. Sąmonės dalis, atsakinga už mažai suprantamus, bereikšmius vaizdinius, dabar įsišėlusi kaip reikiant – kuria scenas, viena už kitą nemalonesnes. Kur daug skausmo, daug įniršio ir jokių atsakymų. Klaikus laukimas, girdint lengvus Aedoros ir jos sargybinių žingsnius už nugaros, darosi nepakenčiamas, verčiantis nervingai virpėti.
- Dabar? – suabejoja vyras.
- O tu ką, nori jai dar serenadų porą sudainuoti?
- Betgi ji žino, kur yra Armstrongas...
- Nenervink manęs, Tomai. Bazė turi baigtinį patalpų skaičių, kiekvieną galima nuodugniai patikrinti, ką jūs ir padarysite. O šitai daugiau jokių šansų. Pabėgiojo ir taškas.
Atsisuku į juodu, kiek pakėlusi rankas. Tomas laiko savo ginklą nukreipęs į mane. Sprendžiant iš vamzdžio angos, jis taikosi maždaug man į galvą.
Aedora savo ginklą nuleidusi, greičiausiai ketina tik pažiūrėti.
Vadinasi, į galvą.
- Jūsų valia, - vyras pakelia automatą prie peties, nebeketindamas gaišti laiko. Pusė sekundės ginklo įtvirtinimui, ranka tvirčiau sugriebia rankeną, pirštas ties gaiduku įsitempia.
Skaudės, velniškai skaudės...
Tikriausiai dėl to nervingo virpulio neįstengiu nieko daugiau sugalvoti, kaip tik pulti pačią Aedorą, stovinčią visai šalia budelio. Nežinau, kodėl. Nežinau, ką tuo ketinu pasiekti, tačiau ta prakeikta sąmonės dalis tarsi nusprendžia už mane.
Ir aš puolu – pajudu tą pačią akimirką, kai nugriaudi pirmas šūvis.
Kaktą nusvilina siaubingas skausmas, negana to, atrodo, kad visą mano Visatą kažkas gerokai trūkteli iš vietos. Tada ta pati deginanti banga paliečia petį, ranką, šonkaulius... Keista – sulig kiekvienu tokiu skausmo pliūpsniu tai atrodo vis mažiau svarbu, lyg būtų kažkas gerokai svarbiau nei tiesiog numirti. Kai per tas pusantros sekundės pasiekiu Aedorą, ji suspėja pakelti savo pistoletą ir paleisti vieną šūvį man į veidą, akimirkai apakindama ir kiek išmušdama iš pusiausvyros. Tačiau net ir užsimerkusi aš žinau, kur ji yra. Net ir kęsdama ugnį savo kūne vis dar tiksliai galiu pasakyti, kur jos fizionomija, tokia panaši į mano.
Kad pataikyčiau į ją dešine ranka, apmauta jėgos pirštine. Kad sugriebčiau kaire ranka, jog prakeiktoji niekur nepaspruktų.
Ir tada šūviai užleidžia vietą priešininkės riksmui.
Aedora plūstasi man dar negirdėtais žodžiais, daužydama mane ginklo rankena. Kai galop praskaidrėja akyse, tematau jos įniršio perkreiptą veidą, ištepliotą kraujais. Žemė pradingsta iš po kojų, mudvi imame grumtis, spardydamos viena kitą keliais. Jaučiu, kaip po manimi slysta gruoblėtas uolos paviršius – kol ant nugaros pasipila ledinis vanduo. Kažkurią akimirką mane sugriebia dar dvi rankos, ketinančios atplėšti nuo Aedoros. Tuo metu kaip tik pavyksta primygti droidę po savimi, tad įnirtingai pavaišinu Tomą jėgos pirštine į koją, kuri kaipmat persikreipia neįtikėtinu kampu, išleisdama kraupų garsą. Surikęs vyras paleidžia mane. Ir kaipmat pradingsta iš akių, lyg būtų buvęs ne realus žmogus, o vaizdo sistemos klaida.
Užsimoju, taikydama į droidės veidą. Tačiau jos ten nebėra - pradingusi juodoje tuštumoje. O mane, nebesuvokiančią nei viršaus, nei apačios ima talžyti ledinio vandens srovė, kuri bent jau nuplauna kraujus nuo mano veido ir akių.
Dar suspėju pamatyti šviesą, išblėstančią kažkur toli.
Aplinkui putodamas šniokščia vanduo ir jis negailestingai neša mane per slidžius akmenis – vis labiau gi...

- - -

... lyn, į tamsą.
Atgavusi sąmonę pirmiausiai pamanau papuolusi į siaubingai šaltą sapną, kuriame esu akla ir kuriame nėra daugiau jokių kitų pojūčių, tik skausmas. Tik sujudėjusi suprantu, kaip visa tai tikra.
Mane supa ledinis vanduo, guliu jame iki pusės, prisišliejusi prie kažko minkšto, tačiau irgi šalto. Kad ir kiek markstyčiausi, nesugebu įžiūrėti jokių detalių – šioje vietoje nėra nė menkiausio šviesos šaltinio. Nė vieno fotono.
Pajudinu ranką – petį perveria skausmas. Apgraibomis bandau suprasti savo aplinką. Akmuo, vanduo, o tas minkštas daiktas panašus į šiurkštų, šlapią rūbą.
Užčiuopusi plaukų kuokštą suprantu, kas tai. Tomo kūnas. Aedoros rūbo medžiaga kitokia.
Dabar jau aišku, kas nutiko grumtynių metu. Tikriausiai pataikiau parversti Aedorą ant šlapio akmens ir mudvi nuslydome prie pat vandens. Trūko visai nedaug, kad abidvi persiverstume per kraštą. Reikėjo visai menko postūmio ir jis pats atbėgo, kad atplėštų mane nuo droidės.
O tada kritau. Matyt, išsijungiau po smūgio kažkur pakeliui. Ir štai...
Apgraibau Tomo veidą. Panašu, kad jis nekvėpuoja, nes išgulėjo nosį įmerkęs į vandenį. Ir vanduo čia vis dar teka, tik labai lėtai.
Pajudinu kojas, ketindama įsitikinti, kad vis dar turiu jas abi. Pėdos tiek atšalusios, kad beveik nebejaučiu. Aštrus skausmas šlaunyje ir šone primena apie gautas kulkas.
Pabandau pakilti, stukteliu kakta į atsikišusį akmenį ir rikteliu. Šioje aklinoje tamsoje labai lengva nusisukti sprandą. Neteisingas žingsnis ir galbūt lėkčiau akmeniu dar tiek pat žemyn.
Skausmui aprimus, grįžtu prie Tomo kūno ir imu naršyti kišenes. Jis su apsaugininko uniforma, ten pilna visokių kišenėlių. Juk turi jis turėti bent menkiausią priemonę pasišviesti. Kad ir žiebtuvėlį.
Tomas prie diržo nešioja pistoletą, yra dvi atsarginės apkabos. Atskiriu jas iš lenktų auselių, prilaikančių šovinius. Kažkoks nedidelis, šaltas, plokščias daiktas, panašus į pakabuką. Grandinėlė, užsibaigianti kišenėje. Trūkteliu už jos – barkšteli raktai.
Staiga visai netoliese išgirstu tylų murmesį ir suklūstu. Prireikia beveik minutės, kol iš neaiškių garsų susivokiu girdinti Aedorą, besitaškančią vandenyje.
- Tu gyvas, Tomai? – sukosti jinai.
Nieko nesakau, tik išlupu iš dėklo pistoletą, kita ranka vis dar tikėdamasi surasti žibintuvėlį. Tegu ji dar paklaidžioja tamsoje, gal kas negero nutiks...
- Tomai?
Kiek paverčiu vyro kūną ir apieškau liemenę. Galop į mano delną papuola daiktas, savo forma primenantis prisegamą žibintuvėlį, kokį jau teko nešioti. Apgraibiusi surandu ir mygtuką, tačiau susilaikau neįjungusi. Netoliese po vandenį taškosi JI, nežinia, ar ginkluota.
- Tomai! – šūkteli garsiai.
Pabandau apgraibomis pašliaužti kiek į šoną, tolyn nuo jos. Šoną ima siaubingai diegti ir tada prisimenu savo išganingąjį švirkštą, kurį paslėpiau rankovėje. Jis ten taip saugiai įsikūręs, kad net beveik nebejaučiu. Tik baisu, kad nuo smūgių nebūčiau jo sulaužiusi. Tada sudie greitas išgijime. Jeigu dar bestija sugalvos patamsyje apsišaudyti...
- Alio, ar girdi mane kas nors? – staiga prabyla Aedora nekantriai, lyg bandydama kažką prisišaukti per raciją. Įtempiu klausą, stengdamasi išgirsti atsakymą per vandens šniokštimą, tačiau įsivaizduoju išgirdusi tik tylų spragtelėjimą. – Armstrongai, Klarkai! Kas nors, atsiliepkite!
Atsargiai apnuoginu švirkšto adatą ir kiek gailėdamasi išstumiu truputį tirpalo lauk, kad nebūtų oro burbulų. Dūrio beveik nepajaučiu. Rankos smarkiai sušalusios, pirštai beveik neklauso.
- Prakeiktos feritinės uolos!  - sušnypščia Aedora ir ima plūstis, kol keiksmus nutraukia aiktelėjimas. Turbūt atsitrenkė galva į akmenį.
- Ei! – staiga šūkteli ji. – Er Bė nulis penki! Tu gyva?!
Palaimingai atlošiu galvą, gniaužydama pirštus, kad išganingasis skystis greičiau išsivaikščiotų po venas. Prireiks dar kelių valandų, kol jis ims veikti pilnu pajėgumu.
- Tu turėtum būti gyva, juk ne iš stiklo tave padarė!
Garsiai taškydamasi Aedora prisiartina ir netoliese suklumpa. Kiek galėdama ramiau pasislenku į šalį, nugara jausdama urvo sieną.
- Velnias... - sumurma ji, tikriausiai aptikusi Tomo kūną. Girdžiu, kaip bando jį paversti ant šono vandenyje, kažko ieškodama. Tikriausiai to paties, kaip ir aš.
Vanduo teka nuo Aedoros į mano pusę. Didžiausia bėda ta, kad nenutuokiu, kas tai per urvas, kokio ji aukščio ir formos. O įjungti žibintuvėlį dabar mažiausiai norisi.
Ji nervingai susikeikia, nerasdama reikalingo daikto Tomo kišenėse. Ir tada urve nugriaudėja šūvis – toks neįprastai garsus, rodos, išjudins uolas aplinkui. Ir viskas ūmai nušvinta. Vos akimirksniui, tačiau man to gana. Pamatau beveik viską – urvo sienas, vandenį, sustingusį akimirkoje, kur pati esu ir kur man reikėtų sprukti.
- Ak tu šlykštyne! - įkandin pirmojo šūvio pokšteli dar du, tačiau aš nebelaukiu sustingusi vietoje – sprunku nuo Aedoros į tamsą kiek sušalusios kojos leidžia. Pakeliui užkliūvu už nematomo nelygumo, išsitiesiu ant pilvo ir kartu su srove čiuožiu kaži kiek į priekį, nebematydama nieko, tik klausydamasi jos prakeiksmų. Daugiau nė vienas šūvis nenugriaudi, tačiau tariuosi pamačiusi pakankamai.
- Ir kur tu pabėgsi?! - rikteli Aedora man iš paskos. - Čia prakeiktas urvas, veda tik žemyn ir niekur kitur! Jeigu aš tavęs nenutversiu, tai prigersi kokioje nors skylėje!
Nematau tikslo aušinti burnos, todėl neatsakau. Atsargiai atsistoju ir brendu į priekį, palenkusi galvą ir sukryžiavusi rankas prieš save.
Už nugaros pokšteli dar vienas šūvis, iš kurio suvokiu du dalykus – Aedora ką tik paleido ketvirtą kulką ir ji dar neseka man iš paskos.
Ištiesiu žibintuvėlį prieš save ir spragteliu jungiklį. Šviesa žybteli vos sekundės dalį, tačiau to visai užtenka įvertinti kelią.
Vanduo teka tiesiai į priekį, urvas pakankamai aukštas, tačiau kiek toliau manęs laukia kažkokia neaiški tuštuma, tarsi urvo pagrindas prasmegtų į dar vieną prarają. Maždaug dešimt žingsnių.
Aklinoje tamsoje įveikiu ką tik matytą atstumą, tada vėl spragteliu jungiklį. Staigus žybsnis apšviečia akmenyje išgraužtas kaskadas, kuriomis vanduo, tarsi laiptais srūva žemyn į tamsą.
Neišgirdusi nieko užnugaryje, atsargiai nusileidžiu žemyn, stengdamasi dar kartą nepaslysti. Ir taip šalta, o dar maudytis...
Trinkteli dar vienas šūvis, tačiau šį kartą gerokai toliau. Panašu, kad Aedora bando traukti prieš srovę, iš kur mudvi atnešė. Nusiraminusi įjungiu šviesą ir prisegu žibintuvėlį prie rūbo, neketindama gaišti laiko. Sparčiu žingsniu įveikiu urvą iki artimiausio posūkio, pasilenkusi nučiuožiu dar keliomis kaskadomis žemyn, kur urvas susiaurėja beveik perpus ir pralįsti galima tik pasilenkus bei iki pusės panirus į vandenį.
Kurį laiką atrodo, kad sumanymas traukti pasroviui niekam tikęs. Tunelis gan ilgą laiką tiesiog vingiuoja, vietomis beveik pasislėpdamas po vandeniu. Baisu, kad kelionė neužsibaigtu stačia skyle žemyn. Tada gyva prapuolusi.
Visgi po kurio laiko lengviau atsikvepiu – urvas praplatėja, vandens lygis gerokai nukrenta, o netrukus netgi gaunu progą išsikapanoti į sausesnę vietą. Čia vanduo teka plačia išgrauža, abipus kurios galiu pėdinti beveik sausa žeme. Urvas pakankamai aukštas, sienos sluoksniuotos skirtingų spalvų mineralais, o kelią nuolat užkerta nuo lubų nutįsę drėgni akmens dariniai. Būtų galima pavadinti visa tai įdomia kelione, jeigu ne skausmas, veriantis šaltis ir sun...

- - -

... kiai pasiduodanti žibintuvėliui tamsa.
Išsirengusi išsunkiu iš savo rūbo vandenį, kiek tik jėgos leidžia. Apdžiuvusi medžiaga netrukus ima dirbti savo darbą – išskiria susikaupusią drėgmę į išorę ir sulaiko pamažu atsirandančią kūno šilumą. Miegoti susiruošiu tik pakankamai sušilusi ir pagaliau suradusi bent kiek patogią vietą. Beveik tuščiu skrandžiu, nes paskutiniai mano pietūs, sprendžiant pagal vidinį laikrodį, įvyko prieš septynias valandas ir kelias minutes. O čia turiu tik ledinio vandens, kurio tikrai netrūksta.
Numigti pasiseka vos porą valandų. Pabundu nuo siaubingo niežulio – tai mano žaizdos pamažu taisosi. Tada tiesiog sėdžiu sau tamsoje, atsirėmusi į akmenį ir klausausi vandens šniokštimo, stengdamasi nejudėti.
Dabar kaip niekada norisi su kažkuo pasikalbėti. Galbūt su Rasa, kurios nebėra gyvos. Nors ji visados mano žodžiuose surasdavo daugiau prasmių, nei pati jų sugalvodavau, visgi Rasa buvo vienintelė, su kuria pasikalbėjusi pasijusdavau geriau. Ne todėl, kad pavykdavo daugiau sužinoti – tiesiog todėl, kad pasipasakodavau ir tiek. Ji tada papasakodavo ką nors savo, ne taip suprasdavo mane, sutrikdavo, pasimesdavo, taip tik sukeldama krūvą klausimų. Bet visgi...
O dabar aplink mane vien akmuo ir vanduo. Ir neišpildomas noras. Ir nors žinau, kad pasikalbėti nėra su kuo, jis nėmaž neblėsta. Tarsi tie žmonės mane būtų užkrėtę kažkokiu virusu, kuris nuolat reikalautų kažko šalia.
Antra vertus, o kodėl gi ne? Viruso pagrindas – tekstinės komandos, kaip ir bet kurios kitos programos. Kalba irgi ne kas kita, kaip garsais išreikštas tekstas, nusėdantis mano atminties archyvuose.
Dalis to teksto galėtų lengvai būti kurios nors rūšies virusai.
Jeigu ir ne programiniai, tai bent ideologiniai.
Atsidususi prisitraukiu kelius, apkabinu juos ir pasistengiu ištuštinti mintis. Dabar mažiausiai reikia, kad mano ramybę drumstų virusai.
Akimirką pasivaidena, kad girdžiu kažką daugiau nei vien vanduo ir širdies plakimas. Suklususi pakreipiu galvą, bandydama tamsoje suvokti, ar aš vis dar viena, ar sulaukiau nežinomų svečių. Juk nieko tikro nežinau apie požemius ir jų gyventojus. Doncas man neskyrė jokių panašių kursų, Kleibneris taip pat daugiau dėmesio teikė fizikai nei speleologijai.
Kuomet nurimusi klausausi, aiškiai išskiriu pašalinius garsus. Tai vandens šniokštimo netolygumas, tarsi kažkas nuolat drumstų srovę, kapanodamasis joje.
Skirtumas pakankamai mažas, kad būtų galima kažką rimčiau nuspręsti. Mažas gyvūnas? Žuvis?
Nuleidžiu ranką prie ginklo ir lengvai suimu rankeną. Atlaužiamo gaiduko garsas pakankamai tykus, kuomet darau tai lėtai.
Driokstelėjus šūviui nejučia krūpteliu – viską nušviečia ryškus žybsnis, o aš akies krašteliu pamatau žmogų šalia išgraužos, ką tik išlipusį iš vandens ir dar tebežėrintį drėgme.
Aedora. Ir tai jau šeštas jos šūvis. Be jokios abejonės, ji pastebėjo mane, visai nesistengusią pasislėpti.
Nieko nelaukdama kilsteliu žibintuvėlį ir nukreipiu ryškų spindulį į jos veidą. Droidės akių vyzdžiai gerokai išsiplėtę nuo ilgo buvimo tamsoje, ji užsimerkia, negalėdama ištverti šviesos ir tada iššaunu aš. Du kartus į jos veidą, vieną kartą į ranką, kuria ji dar bando prisidengti.
Aedora išmeta savo ginklą, paslysta ir trumpai riktelėjusi griūva į vandenį. Ilgai nedelsdama pašoku, įsikandu žibintuvėlį ir pribėgu prie išgraužos, kur ji bando suvokti pasaulį, greičiausiai apsvaigusi nuo kulkų smūgių ir skausmo. Virpančia ranka ištuštinu visą dėtuvę, pati užsimerkdama nuo kiekvieno dunkstelėjimo, kurie urve atrodo neįprastai garsūs. Nušveičiu tuščią ginklą šalin, įšoku į vandenį ir nutveriu Aedorą už peties, pasiruošusi sutrupinti jėgos piršine viską, ką įmanoma jos kūne sutrupinti. Įniršis, tą akimirką užvaldęs mano protą, regis, nustelbia viską aplinkui.
Galbūt tik išvydusi paklaikusias iš skausmo priešininkės akis susilaikau. Ji nebando netgi gintis, nepajėgdama kol kas net suprasti, kokioje padėtyje pati yra. Kakta kruvina, skruostas irgi. Ir krūtinė, kur nesirinkdama suvariau likusias kulkas. Panašu, ji gavo daugiau nei pajėgs artimiausiu metu ištverti.
Išspjaunu į delną žibintuvėlį ir išlipusi iš vandens apsidairau Aedoros ginklo. Paėmusi jį pašviečiu į urvo gilumą ir skubiu žingsniu patraukiu į priekį, kad negirdėčiau, kaip biodroidė iš visų jėgų kovoja dėl savo gyvybės.
Kiek toliau vanduo kruvinomis kaskadomis vėl pasipila žemyn, į žemės gelmes. Ten pat patraukiu ir aš.

- - -

Sustoju kiek prablaivėjus mintims. Kai Aedora pasirodė, kažkodėl pagalvojau, kad ji ne viena. Nes kam sekti, jeigu ji po žeme neturi šviesos ir pakankamai amunicijos, kad mane sumedžiotų?
Tačiau ji buvo viena.
Gal nesurado skylės, pro kurią įkritome? Nesugebėjo prisikviesti pagalbos, todėl nusprendė patraukti į kitą pusę? Galbūt nusprendė, kad aš jau būsiu pakankamai toli ir nepasimaišysiu pakeliui?
Kad ir kaip ten būtų, ji turėjo ginklą ir buvo pasiruošusi žudyti.
Vėl prisegusi žibintuvėlį prie rūbo, patikrinu Aedoros pistoletą.
Tuščias.
Reiškia, ji tik pasišvietė kelią. O visas mano įniršis ir pasisvaidymas kulkomis – veltui.
Kiek pastoviniavusi ir mintyse išsiplūdusi pasuku atgal. Dar pati gerai nežinau, kodėl. Turbūt įsitikinti, kad ji tikrai nusibaigė ir nebeseks man iš paskos. Gal atsiprašyti. Galbūt pribaigti, jeigu pasirodys, kad klydau.
Išgraužoje vanduo jau atgavęs savo spalvą. Tai reiškia, kad Aedorai kažkokiu būdu pavyko išsiropšti į krantą. Paskutinius metrus įveikiu itin atsargiai, saugodamasi pasalos. Pašvietusi iš už kaskados pamatau ją, įsitaisiusią beveik toje pačioje vietoje, kur buvau ir aš. Akmuo aplink Aedorą nudažytas krauju. Ji dar juda, viena ranka bandydama kažką sau padaryti.
Net akių į mane nepakelia, kai prisiartinu, nušviesdama nemalonią sceną.
Tyliai inkšteli, patraukdama ranką nuo savo veido. Ant akių pasipila kraujas, o žeme nurieda suplota kulka. Tik dabar ji žvilgteli į mane keistu žvilgsniu, kuriame nematau jokios neapykantos, tik norą kuo greičiau išvengti skausmo. Atrodo, kad ji žiūri daug arčiau, į tuštumą tarp mūsų, lyg mano egzistencija tebūtų bitas jos sąmonę pasiekiančių duomenų sraute.
Kiek pagulėjusi nejudėdama, ji vėl sujudina sveikąją ranką. Pakelia prie krūtinės, kur drabužis visas suvarpytas. Nykštį ir rodomąjį pirštus panardina į žaizdą, pro sukąstus dantis iššvirkšdama orą. Nemalonu stebėti, tačiau žiūriu nemirksėdama.
Biodroidė sudejuoja iš skausmo ir patraukia nuo krūtinės ranką taip nieko ir nepešusi.
- Atėjai? - sumurma, trumpai dirstelėjusi į mano veidą. - Atėjai...
Kiek padvejojusi vėl kilsteli ranką, tikriausiai ketindama tęsti, tačiau sustoja. Pirštai susigniaužia į kumštį.
Aedora kvėpuoja trumpais gurkšniais, jai sunku giliau įkvėpti.
Taip mudvi ir laukiame nežinia ko, sustingusios kiekviena savo mintyse. Ji dar porą kartų neryžtingai bando kažką padaryti su kulkomis kūne, tačiau skausmas turbūt pernelyg stiprus, o žaizdos pernelyg gilios. Man pasisekė labiau – peršovė kiaurai. Vienintelė kulka, kurią nukrapščiau, buvo visai negiliai, kaktoje.
Turėčiau ją palikti ramybėje ir eiti savo keliais, bet kažkodėl mintyse suprojektuoju save į Aedoros vietą. Ten, kraujo klane, guliu aš pati ir man dabar tikrai nerūpi, ką galvoja ta kita Rebeka, spiginanti žibintuvėliu. Viskas, ko dabar reikia – kad skausmas pagaliau pasitrauktų ir visi mane paliktų ramybėje. Kad viskas užsibaigtų kaip įmanoma greičiau.
Pašviečiu į susiaurėjimą tarp uolų, iš kurio išlindau. Ten, už kelių šimtų žingsnių, vis dar guli Tomo kūnas. Peržengiu Aedoros koją ir brendu vandenin. Ji taip ir nesureaguoja, net kai šviesos visai nebelieka. Manęs nepasiveja joks šūksnis.
Po dešimties minučių pasiekiu vietą, kur atsipeikėjau. Lavonas vis dar plūduriuoja įstrigęs tarp akmenų, tik dabar jis apverstas veidu į viršų. Iškraustau visas kišenes, surankiodama daiktus, kurių nepasisavino Aedora. Dar sužvejoju švirkštą iš vandens, kuriuo gydžiausi pati. Galop nutraukiu nuo lavono švarką ir suplėšiusi nuimu marškinius. Sukraunu į juos visą negausų grobį ir patraukiu atgal.

Dvi pilnos šovinių dėtuvės, iš kurių dabar jokios naudos. Raktai ir grandinėlė su pakabuku. Šlapias cigarečių pakelis, metalinis žiebtuvėlis, kurio korpuse išraižyta neaiški ornamentinė abstrakcija. Apyrankė, panaši į Aedoros. Greičiausiai komunikatorius, kuriuo nežinau kaip naudotis. Sulankstomas kišeninis peilis ir kortelė durų atidarymui – tai viskas, ką Tomas nešiojosi su savimi.
Visus šiuos daiktus iškraunu ant žemės ir pirmiausiai patraukiu į šalį visiškai netinkamus arba sugadintus.
Aedora vis dar skendi savo mažame skausmo pasaulyje, nekreipdama per daug dėmesio į tai, ką veikiu šalia. Tik kai pajudinu ją, kad galėčiau pasiekti žaizdas, išgirstu skausmingą urgztelėjimą ir  į mano riešą įsitveria kibūs pirštai.
- Nebereikia, - šiaip ne taip pralemena Aedora. - Jau viskas...
Nieko nesakydama patraukiu ją nuo akmens ant drėgno Tomo švarko. Surandu užtrauktuką ir prasegu jos rūbą iki pusės.  Nepridengtos, žaizdos atrodo dar bjauriau nei tikėjausi. Nelabai išmanau, kur pataikiau, tačiau regis, kad kai kurias kulkas sulaikė šonkauliai.
Atlenkusi peilį primygiu keliu Aedoros petį ir palinkstu prie žaizdos, kuri atrodo mažiausiai pavojinga.
- Tau skaudės, tačiau pasistenk netrukdyti, - perspėju ją ir suvarau plonus ašmenis į pradedantį krešėti kraują. Iki pat galo, kol jie įsiremia į nedidelį, susiplojųsį svetimkūnį.