Šiandien norėčiau pabūt tame parkelyje pakeliui pas Bernadetą. Prisėdau kojomis į debesis, bet greitai pajutau nusivylimą. Ne taip tikėjausi. Ir dangus per giedrai užsivėręs... Kai kurie panašiai šastelėję ant drėgnos žemės tik įdumba ir baigta, be nuostolių. Kaip rimtai kiekvienas užsiėmęs savo tragedija. O dažnai tikroji tragedija yra ta, kad tai laikoma tragedija. Ketvirtadienio antiherojus. Ir vėl sau priminiau. Turėjau garbės dalyvauti apytuštėje salėje, kur žmonės vieningai sukūrė nuomonę, kad intelektualūs žmonės nesižudo. Būti taip arti vienoje patalpoje su jais man kėlė norą save nugalabyti... Aš priešais regiu vientisą sceną nuo spalvingų žiedlapių, staigaus pašokimo iki paskutinės šviesų panoramos, poros įtupstų žolės kupstais žemyn. Kas būna, kai atima vaizdą ir garsą? Tu ateini? Buvo taip sakyta: proto ribos, dimensijos, gamtos dėsniai tėra žaidimas; pirminis klausimas - ar gyventi. Mane išmokė skirti kuri pusė bailių, o kuri pavyzdinė. Tik greičiausiai bailiai sukeitė viską vietomis, kad galėtų pasididžiuot. Nes man neišeina. Kažkaip baugščiai plečiu vyzdžius, nematydamas nieko, trypiu, tikrinu - lygtai vis dar ne. Ar aš gerbiu žmogų, kaip gyvą ar negyvą, ar idėją, nesuprastą ir tvirkinamą, bet gerbiu tai visa sąmone. Pagarba sumišusi su apkvaitusia manija, gaudinčiom ausim, dūmais tarp blakstienų ir galimu apsigaudinėjimu. Patardau dar kiek save...
Dabar nuoširdžiai, kas šiuo metu stūkso gerklėj: apskritai, aš džiaugiuosi, praėjo daugiau nei pusė, turėčiau,, tvarkoj“, nebenužiūrinėsiu savęs keistai kitų akimis, tik savomis, be galo, be krašto, nebūsiu padaras, kokio tikimasi, nuleidęs galvą, savaime nutildantis, kai prašneku, neačiū 2010, maldauju muzikinės energijos ir kad sustingčiau, nežinodamas, ką daryt užbaigęs skaityti, ir neįveikiamumo, kaip seniai užrašytos, neseniai iš naujo atrastos filmo idėjos: ateityje technologijos leidžia prikelt žmones iš palaikų, bet procedūra įvykdoma tik labiausiai nusipelniusioms asmenybėms, tad subjektas visą gyvenimą stengiasi pasižymėti, idant pasiektų nemirtingumą, o kaip baigsis, nespėjau užmanyt, nors viskas aišku, kad galas tokiems užsilenkia stačiai, o dar galvoju, jog nieko naujo nesugalvojau, bet vaidinu šitame filme vis tiek.