Motyvas

Šiluma dvelkiantis vasaros vakaras neleido Laurai užmigti. Ji vartėsi lovoje vis nerasdama patogios vietos ir dar labiau prasižadindama. Kambary buvo tvanku, karšta ir pernelyg šviesu. Iki galo atidarytas langas vidun įleisdavo dar daugiau karščio. Rodės oras pritvinkęs tos gaivališkos vasaros energijos, kuri verčia šokti iš lovos ir ką nors nuveikti. Ant komodos stovinčio laikrodžio tiksėjimas priminė plaktuko smūgius į sieną.
Paskutinį kartą apsivertusi į kitą pusę, ji neištvėrė ir išlipo iš lovos. Šviesos nejungė, galėjo matyti daiktus aiškiai kaip dieną. Kadangi Lauros kambarys buvo pirmame aukšte, ji tiesiog išsiropštė pro langą ant didžiulės komposto dėžės ir be vargo nusileido ant žemės. Rodės net ji tąnakt alsavo karščiu. Lauke nebuvo vėjo, o pakibęs virš šulinio švietė beveik pilnas mėnulis. Buvo taip karšta, kad galėjai įsivaizduoti, jog tai saulė. Visu garsumu savo smuikus brazgino svirpliai.
Vos atsidūrus lauke, ji pasuko link vartelių į mišką, nors prieš tai nebuvo nusprendusi, kur eis. Pievoje tarp miško ir namo lingavo gėlės. Šioje vietoje dvelkė švelnus vėjelis. Laurai tik to ir tereikėjo. Šiek tiek vėsos.
Ji išsitiesė žolėje ir į visus plaučius įkvėpė to šviežio žolės kvapo. Jai buvo taip ramu ir gera. Danguje viršuj spindėjo žvaigždės. Mažos, bet kartu tokios nuostabios, kad buvo galima apsiverkt. Nepaisant alinančio karščio, tai buvo pati nuostabiausia vasaros naktis Lauros gyvenime, žinoma visiškai netinkama miegojimui. Ir jai rodės, kad ji gali lengvai tapti tos nakties ir perregimos tamsos dalimi. Tačiau to padaryti ji nespėjo.
Tamsa aplinkui merginą ėmė mirgėti, vis pereidama į žybsinčius šviesos ruoželius ir vis labiau ir labiau sklaidydamasi. Laurai atrodė, kad aplink ją šoka tūkstančiai šviečiančių jonvabalių. Ji atsirėmė rankomis į žemę ir atsisėdo. Tamsa ir toliau mirguliavo, virsdama žėrinčia šviesa. Netrukus žėrėjimas ėmė telktis į švytinčią ištisą sieną penkių metrų spinduliu apie merginą.
Mirgėjimui pasibaigus ir likus tik pratisam švytėjimui, Laura atsistojo. Siena nebuvo aukšta, gal trijų, keturių metrų. Virš galvos turėjo matytis dangus, tačiau jame nebuvo žvaigždžių, tik tiršta juoduma. Ji suprato atsidūrusi kažkokio milžiniško ritinio viduje. Ritinys nebuvo per daug mažas, tačiau išėjimo nesimatė. Ir vis dėl to Laura baimės nejautė. Su kažkokiu smalsumu ji laukė, kas bus toliau.
Pamažu akys priprato prie šviesos, o gal ji ėmė gesti, nes jau buvo galima įžiūrėti metalines ritinio sienas ir apvalias lemputes įtaisytas jose.
Nuo ne itin malonaus girgždančio metalo garso ji krūptelėjo. Lemputės sienose visai prigeso, liko tik maži žiburėliai, panašūs į dideles žvaigždes. Viena metalinė plokštė, iš kurių buvo padarytas ritinys atsivėrė ir pro ją į vidų įžengė du žmonės. Aukšta, vidutinio amžiaus moteris, baltais į aukštą kuodą surištais plaukais ir jaunas, gal tik kiek už Laurą vyresnis vyras. Rankose jis turėjo kažkokį keistai žybsintį kompiuterį. Keletą akimirkų stebėjęs kompiuterio ekraną, jis kažką pasakė moteriai. Ji linktelėjo ir jis išėjo.
- Užeik į mūsų laivą, - tuomet moteris kreipėsi į merginą, - jei nebijai.
Laura akimirką dvejojo. Baimės ji vis dar nejautė, tačiau nebuvo kvaila. Ar bent jau negalėjo iki galo pasitikėti nepažįstamais žmonėmis apsireiškusiais jai kažkokio keisto ritinio viduje.
- Atsiprašau, - tarė ji kiek virpančiu balsu. – Bet...
- Nereikia atsiprašinėti, - tarė moteris taip pat maloniai. – Pati nuspręsk, ką turi daryti. Mes ilgai nelauksim,
Moteris dingo atsivėrusioje ertmėje ir ji liko viena. Turėjo vos kelias akimirkas pagalvoti, tačiau viskas, ką ji suvokė, tik tai, kad protu to niekaip neišmąstys. Kad ir koks būtų viso to tikslas ar priežastis, ji turėtų tai pajusti, o ne suvokti. Tada ji staiga prisiminė tą trumpą epizodą, nutikusį prieš savaitę prie ežero. Kai ji maudėsi tvenkiny su mažesniuoju broliuku ir visą laiką žiūrėjo, kad jis nenueitų per toli. Lukas neturėjo vandens baimės ir nuolat veržėsi gilyn. Jis nesuvokė, kad ten jo gali laukti mirtis, nors daug kartų jam tas buvo aiškinta. Jis žengė drąsiai, nes nebijojo. Nebijojo tengi tamsaus vandens ir tos nežinomybės, kuri gąsdina net gi kai kuriuos suaugusius, kai negali matyti dugno. Ir tą akimirką, kai ji nusisuko norėdama tiesiog nuskinti smilgą ir parodyti broliukui, jis panėrė. Viskas, ką ji tuo metu suvokė, tai tik, kad jis negali būti toli. Todėl nemąstydama įkišo rankas į vandenį ir iš karto užčiuopė mažą rankytę. Visa laimė vandens jis buvo gurktelėjęs nedaug ir greit atsigavo. Dabar jis net nežiūri ežero pusėn.
Vadinasi išmoko savo pamoką. O kas ištrauks ją pačią, jei kartais netyčia prigers? Vis dėl to smalsumas, o gal suvokimas, kad viskas bus gerai, nugalėjo. O gal tai, kad lemputės staiga ėmė mirksėti, tarsi pranešdamos, kad laikas baigiasi. Ji pasileido link išėjimo ir atsidūrė laive. O ten jos laukė tie patys moteris ir vyras. Iš pažiūros jie buvo visai kaip ji, tačiau kažkas juose sakė, kad tai ne žemiškos kilmės būtybės.
- Sveika atvykusi į mūsų mažą laivą, - tarė moteris tolygiu ramiu balsu plačiai šypsodamasi. – Mes jį vadiname Gerundijum. Aš esu Sailora, arba tiesiog Lora, o čia Dinešas, - parodė ji vairininko kėdėje patogiai įsitaisiusį savo bendrakeleivį.
- Dinas, - pataisė jis kiek niūresniu balsu, bet iš esmės gana palankiai žiūrėdamas į atvykėlę.
- Kaip dinozauras, - netyčia išsprūdo Laurai.
Dinas kiek ironiškai kilstelėjo dešinįjį antakį ir tarė Lorai:
- O ji manau ne iš tų, kurie turi daug draugų.
Lora nusijuokė:
- Aš ir taip sakau... tau turbūt vertėtų pasikeisti vardą.
- Aš atsiprašau, - susizgribo Laura, tačiau greit nesugalvojo tinkamo pasiteisinimo.
- Na gerai, bet kuriuo atveju jauskis kaip namie... Prašau sėsk, truputį šnektelsim. Dini, padaryk arbatos... būk geras.
Laura įsitaisė ant nedidelės smėlio spalvos sofos, kuri nors ir atrodė kaip paprasčiausia sofa, buvo neįtikėtinai patogi. Ji pajuto, kaip pamažu atsipalaiduoja visi raumenys. Lora atsisėdo ant kėdės priešais ją, juodvi skyrė tamsaus, keistomis geltonomis rievėmis išmarginto medžio staliukas. Aplinka priminė labai jaukaus kosminio laivo vidų. Vyravo šiltos žemės spalvos, dešinėj kampe matėsi virtuvė, kairėje durys į kitus kambarius. Laurai už nugaros stūksojo laivo valdymo įranga, tačiau net ir tas kampelis atrodė pakankamai jaukus.
- Na ką... – Lora suglaudė delnus, jos pirštai buvo ilgi ir kaulėti ir priminė Laurai filosofijos dėstytojos rankas, tik šį kart jų nedarkė pernelyg ilgi nagai. – Visų pirma norėčiau pasakyti, kad labai džiaugiuosi. Tu žengei pirmąjį, gal net patį svarbiausią žingsnį. Naujų narių priėmimas visada yra didelis įvykis mūsų laive. Ir viskas kaip žinia prasideda nuo tavo pasirinkimo. Tu dar nežinai, kas tavęs laukia ir ko iš tavęs bus prašoma, tačiau tai, kad nusprendei priimti mūsų kvietimą, rodo, kad be abejonės esi tinkama šiai misijai. Pirmiausia norėčiau sužinoti, gal jau turi kokių klausimų, kol dar visko nepaaiškinau?
Laura mąstė gal kiek per ilgai, kūnas tiek atsipalaidavo, kad pamažu atsijungė ir smegenų funkcijos. Matydama kantriai laukiančios Loros veidą, ji ėmė nervintis. Tada pašoko nuo sofos.
- Ar galėčiau gauti kėdę?
- Žinoma, gali keistis vietomis su manimi. Aš jau pripratau prie šitos sofos įmantrybių.
Kėdė, skirtingai nei sofa, buvo siaubingai nepatogi. Ji niekaip negalėjo įsitaisyti, todėl galų gale pasidavė ir atsistojo.
- Manau pirma norėčiau išklausyti, ką turite man pasakyti.
- Na gerai... o štai ir arbata. Ačiū Dini. Gali sėstis ir tu, mergaitė užleidžia tau vietą.
Atsisėdęs jis lyg niekur nieko užmetė koją ant kojos, tarsi tai būtų pati paprasčiausia kėdė, nekelianti didžiulio raumenų skausmo vos tik padėjus ant jos sėdynę. Tada išsitraukė iš kišenės kortas su paveiksliukais ir ėmė dėlioti ant stalo. Lora dėmesingai stebėjo, ką jis daro. Pirmoji korta rodė visai mažą vaiką, sėdintį ant medžio šakos ir grojantį dūdele. Iš dūdelės ėjo į natas panašūs ženklai, o melodijos klausėsi daugybė aplink muzikantą sutūpusių paukštelių.
Padėjęs pirmąją kortą, jis sustojo. Tada Lora pakėlė galvą į merginą.
- Tai vadinama pokalbio taisykle. Noriu visą informaciją tau išdėstyti taip, kad kuo geriau suprastum, todėl Dinas dėlioja kortas ir taip padeda man susidėti pagrindinius akcentus galvoje.
Laura linktelėjo. Ji nutylėjo, kad šis metodas jai atrodo juokingas.
- Berniukas, grojantis dūdele reiškia, kad labiau mėgsti klausytis, negu šnekėti. Tai, manau gerai, nes tokie žmonės paprastai apgalvoja tai, ką išgirdę ir nedaro skubotų sprendimų. Ar aš klystu?
- Tiesą sakant, ne.
Laura paėmė ryškiai oranžinį puoduką ir siurbtelėjo karšto skysčio. Dinas padėjo antrą kortą. Visas jos paviršius buvo nudažytas tokia pat spalva, kaip ir Lauros puodelis. Ji net žioptelėjo. Tačiau Lorai tai rodos įspūdžio nepadarė. Ji tik mostelėjo ranka:
- Trauk kitą, ji tik išsidirbinėja.
Trečiojoje kortoje nebuvo beveik nieko. Tik juodas mažas taškelis baltam fone.
- Na ką gi, atrodo pokalbis bus trumpas. Rodos tau patinka eiti iš kart prie esmės. – Kortos reikšmę paaiškino Lora.
- Turbūt taip bus geriausia. Jaučiu kaip pradeda imti miegas, - su lig tais žodžiais ji nejučia nusižiovavo. – Atsiprašau.
- Viskas gerai, - gūžtelėjo pečiais Lora. – Nors prisiekiu visu nedalomu kosmosu, kad dar neteko čia priimti tokio visai šitu reikalu nesidominčio žmogaus.
- Gal taip kaip tik geriau, - paprieštaravo jai Dinas. – Vien smalsumo vedamas susidomėjimas labai greitai praeina.
Laura kiek įsižeidė, tačiau suprato, kad jos elgesys turbūt nežavėjo Loros, ketinančios jai papasakoti kažką svarbaus. Tiesą sakant, ji jau seniai nesistebėjo niekuo. Ir net iš niekur išdygęs laivas, su turbūt ateiviškos kilmės jo gyventojais jos nenustebino. Visus savo gyvenimo įvykius ji priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką. Ir tai nepatiko ne tik Lorai. Dėl to ji nuolatos pykosi su mama ir vyresne seserim.
Tačiau, kaip pati Lora sakė, ji juk pasirinko čia ateiti. Vadinasi dar nėra visiškai žlugusi. Juk smalsumas ją čia ir atvedė. O gal dar kažkas, ko ji tuo metu nebūtų galėjusi įvardinti. Vis dėl to jai rodės, kad moteris delsia, tarsi dar nebūtų iki galo apsisprendus, ar verta tai pasakoti.
- Laura, ar tau patinka šitas laivas? – netikėtai paklausė ji.
Laura krūptelėjo, juk ji neminėjo savo vardo.
- Jis man atrodo jaukus.
- Kaip manai, ar norėtum jame pagyventi?
- Jūs man siūlote apsigyventi savo laive?
- Ne tik apsigyventi, bet ir keliauti su mumis. Štai kam tave čia pakvietėme. Tu turi visas galimybes keliauti šiuo laivu į kosmosą ir kitas planetas, pažinti naujus pasaulius ir naujus žmones. Ir žinoma kažko išmokti... tiek, kiek tu pati norėsi. Tačiau yra keletas sąlygų, kurių turėsi laikytis. Tai labai ilga kelionė ir tau teks nutraukti visus ryšius su savo šeima. Todėl turi rinktis. Mes prašome gana didelės aukos. Ar sutinki tiek paaukoti?
Akimirką ji stebėjo Loros veidą, norėdama įsitikinti, ar ji nejuokauja. Tai buvo pasiūlymas, savo netikėtumu prilygstantis užsižioplinusio paukščio atsitrenkimui į langą, o savo rimtumu – visam Lauros gyvenimui. Ir dar, ji ėmė abejoti, ar nesapnuoja.
- Kodėl jūs pasirinkote mane? – tai buvo pirmasis klausimas šovęs jai į galvą.
- Tave pasirinko Gerundijus. Tai jis tau pasirodė šioje pievoje, mes nieko nedarėme. Taip vyksta visada. Mes tik einame kryptimi, kurią jis mums nurodo.
- Juk jūs ne žemės gyventojai, tiesa?
- Tikrai ne, - Lora ėmė juoktis. – Žemė atsirado mūsų žemėlapyje visai neseniai. Tu tesi antroji iš žemės, pabuvusi šiame laime.
- Tuomet, kaip mes susišnekame? Jei jūs...
- Tu matai judant mūsų lūpas, tačiau mes šnekame mintimis. Tai galima sakyti tarpgalaktinis bendravimo būdas. Mintys yra vienokia ar kitokia energija. Kai jos neišreiškiamos žodžiais ir garsais, tu gali mus suprasti. – Paskutinį sakinį Lora ištarė sučiaupus lūpas, nors Laura aiškiai girdėjo žodžius.
- O kaip aš galiu girdėti, kaip jūs šnekatės tarpusavyje? Juk tai nebūna skirta man, tiesa?
- Na štai sulaukėm ir smalsumo, - suplojo delnais moteris. – Atleisk mieloji, kartais būnu tikrai bjauri, bet prie to priprantama... Taip yra, nes mes norime, kad tu tai  girdėtum. Nemandagu būnant kambaryje su kitu žmogumi, neleisti jam išgirsti mūsų pokalbio. Juk žemėje taip pat galioja mandagumo taisyklės?
- O jūsų išvaizda? Jei nesate iš žemės, neturėtumėte būti žali ir su antenomis galvose?
Dinas nusijuokė.
- Juk tu supranti, kad tai kino filmų sukurtas stereotipas?
- Na taip... tai tik pavyzdys.
- Matai mane tokią, kokią sukūrė Dievas, - Lora gūžtelėjo pečiais. – Matyt evoliucija visose planetose kažkuo panaši. Nors manau tu gali jausti, kad mes ne iš čia, tiesa? Kažkas yra, kas mus skiria. Kažkoks planetos paliekamas antspaudas.
Laura staiga pajuto nuovargį ir atsisėdo ant žemės tiesiog ten, kur stovi.
- Kokia viso to prasmė?
- Turi omeny mūsų keliones?
- Taip, kodėl jūs negalite mokytis savo planetose, kaip visi kiti?
- Dini, išmetei blogą kortą. Ji nukrypo nuo esmės, - juokais subarė jį Lora.
- O ar tai ne esminis klausimas? Juk viskas turi priežastį, tiesa? Tai, kad Gerundijus pasirinko mane irgi nėra be priežasties, bet turbūt šito turėčiau jo ir paklausti.
- Tavo klausimas labai logiškas ir suprantamas. Tačiau teisingo atsakymo deja nėra. Kiekvieno čia apsilankiusio individo kelionės priežastis yra vis kitokia. Mes sakome, kad esame čia, kad kažko išmoktume. Tačiau teisingiau būtų sakyti, kad mums skirtos pamokos neišmoksi gimtoje planetoje, todėl mes turime ją palikti. Tokių laivų kaip mūsų, nėra daug. O ir tų individų mažai. Juo labiau, kad dauguma nedrįsta aukoti savo gyvenimo ir nesiryžta kelionei.
- Ir visada ateina momentas, kai pradedi abejoti net ir tada, kai pasirenki išvykti, - pridūrė Dinas. – Bet kuriuo atveju, teisingo atsakymo turi ieškoti savo viduje. Nes niekas tau negali pasakyti, kas tau tinka labiausiai. Tik tu pati.
- Dabar aš abejoju viskuo, - Laura susiėmė už galvos. – Juk jūs duosite man laiko? Su savo vidum taip gerai nesutariu, kad nuspręsčiau iš karto.
- Žinoma laiko gausi. Vieną savaitę. Tačiau Dinas eis su tavimi, nes kitaip iš karto pamirši mūsų pokalbį ir, kad čia buvai.
Dinas ištiesė jai ranką ir padėjo atsistoji.
- Jau seniai negyvenau kitur išskyrus kosminį laivą. Be to žemės planeta be galo graži, norėsiu, kad man ją aprodytum. – Padrąsinamai nusišypsojo jis.
- Kad aš pati buvau tik mažoje jos dalyje.
- Tuomet užteks jei pamatysiu tavąją planetos dalį.
- O kaip kitas žmogus, buvęs šiame laive? Su juo neteko pakeliauti?
- Jai nereikėjo tiek laiko apsispręsti, todėl taip greit ir sulaukei savo eilės.
Laura netvirtomis kojomis išsvirduliavo paskui Diną į Gerundijaus cilindro vidų. Pajutus po kojomis rasotą žolę ją apėmė maloni šiluma, tarsi visas kūnas nujaustų, kad gali nebe ilgai tuo mėgautis.
- Vaikai, gerai elkitės, - su plačia šypsena išlydėjo juos Lora. – Susitiksim po savaitės šitoj pievoj.
Cilindro siena girgždėdama užsidarė. Iš lempučių sklindanti šviesa ėmė ryškėti vėl susiliedama į ištisą šviesos juostą. Kažkas laivo viduje dusliai trakštelėjo ir šviesa suraibuliavusi vos porą akimirkų išnyko. Liko tik ta pati iki skausmo pažįstama pieva, kurioje Laura žaisdavo su seserimi kamuoliu arba laidydavo aitvarus su mama ir tėčiu. Užlieta mėnesienos, kvepianti ir gyva, kaip pati vasara, pieva dabar atrodė tikresnė už kosminį laivą ir viską, kad jame vyko. Tačiau šalia stovintis Dinas taip pat buvo tikras ir apčiuopiamas. Ir tai buvo vienintelis siūlas, rišantis ją su Gerundijum.
Laura ėmė drebėti, nors naktis buvo gal tik šiek tiek atvėsusi prieš rytą. Dinas davė jai savo tamsiai žalios spalvos netikros odos švarką. Ji susisupo į jį, tačiau drebėjimas nesiliovė. Palikti namus ir artimus žmones? Juk tai tikra beprotybė.
Jis apkabino ją ir ėmė raminančiai glostyti nugarą. Tai padėjo, kylanti panika pamažu nuslopo.
- Žinau, kaip tai sunku, - tarė jis vos girdimai šnibždėdamas. – Bet tai ir neturi būti lengva. Visada gauni tik tuos išbandymus, kuriuos gali pakelti. Ir niekada daugiau.
- T-turbūt turiu apsiprasti su mintimi. Nes dabar man tai primena sapną... ir ne visai malonų.
Jis nusijuokė.
- Aš negaliu garantuoti, bet kartais yra galimybė grįžti. Jei esi pakankamai geras mokinys. Tačiau tada jau nebelieka poreikio.
- Kaip gali nebelikti poreikio grįžti į šeimą?
- Tada, kai visko, ko reikia, randi savo viduje.
Ji akimirką iš visai arti stebėjo savo naujojo pažįstamo veidą apgaubtą ryto prieblandos. Tamsiai mėlynas akis, nedidelį randelį virš kairiojo antakio, draugiškoje šypsenėlėje sustingusias lūpas ir poros dienų tamsių plaukų barzdelę.
- Manau, reikėtų eiti.
- Tu teisi. Negaiškime laiko, kai reikia pamatyti visą pasaulį.
- Viso nespėsim, per ilgai užtruks.
- Tai tu taip manai, - jis mįslingai nusišypsojo.