Arbata

Mano būstas tamsus, pasiklydęs miškuos... Kažkur Vilniuje, kažkur į pusę Nemenčinės, kur šešiolikaaukščius studentų namus kasdien lieja rytiniai ir vakariniai saulės spinduliai. Saulėtekis? Nežinau. Man saulėlydis. Kas vakarą stebėti paskutinius saulės spindulius pamažu ropojant mediniais roletais, glostančius vienišos petunijos žiedus... Myluojančius šiluma ir atitraukiančius nuo kompiuterių.  O bežiūrint į tą žaismingumu spinduliuojančią vakaro saulę...
Iš visų prakeiktų tave vieną renkuos... Taip taip prakeiktų. Taip taip, tave tave. Neklausk kodėl. Pats įskiepijai širdin pamesti kelią dėl takelio (o gal takelį kelio dėlei?).  Todėl mielai prakeikiu mus abu, prakeikiu nuodėmei ir  nuoširdumui.
Šaltą šviesą lange liūdnas vėjas užpūs; kol mes vartysimės kažkur pataluose ir klausysim jo bestūgaujančio. Ir šviesa sušils. Vėjo pralinksminti neprižadu, bet, niekas neišdrįs nuteisti, jeigu pabandysim. Galiausiai, tegu tik vėjas pridengia nuogumą, užpučia žvakes, kurių mes niekada neuždegėm, pranoksta muziką, ir palydi lietaus ošimą. Lietus man visada reikš tave, daugiau ar mažiau, o kas dėl stūgavimo...
Staugia vilkas tankmėj vienišesnis už mus.. Ir tegu staugia, savo geležinėm letenėlėm braukydamas Gedimino bokšto kalno papėdę. Tegu pamiršta ką reiškia būti kartu su kažkuo. Tegu klykauja į pilnatis atsisukęs, kaip KARTU būti vienam. Ir taip išauklėję ilgesį, mes, kaip ir jis, paliksim  geležies tvirtumo širdimis, ir jas pripildę vakarai skambės galingais katedros varpais.
O namuos židinys, atvirtęs iš senos orkaitės, svilins (o gal ir ne) improvizacinius pyragus. Juk taip be galo smagu, drauge suktis virtuvėje. Išmiltuoti tau nosį ir gintis nuo taškymosi vandeniu beplaunant indus. Stebėti, su kokiu tobulu rimtumu maišai produktus ir tiki sugalvoto recepto sėkme., kaip rangiai arba ne itin meistrauji skanumynus...
Virduly arbata... kiekvienąkart, kiekvieną... aplaistanti visus be išlygų susitikimus. Kartais prastovėdama puodelyje parą, kartais geriama nežmoniškais kiekiais. Karšta ir šalta. Dažniausiai juoda. Kartais su cukrum, arba  su pienu tau, bet nebūtinai. Ir kuo stipresnė, tik tuo labiau užliedama visas audras, tūnančias už puodelio ribų.
Mylimasis, kuždėk man šią naktį.. taip kaip kuždėdavai pačioje pradžioje. Vadindamas Gražuole. Tavo. Ir kas, kad Višta. Taip, kaip nežinia ar iš tikrųjų, ar tik susapnuotai, aš girdėjau „myliu“. Jei  tuo tiki, priversi patikėti ir mane. Ir man nesvarbu, kad likus vos kelioms valandoms iki man iškrendant, užmigai, praktiškai mano rankose. Galėčiau supykti, jei būčiau kitokia. Bet labiau esu linkusi teisinti žmones, taigi tik pasijausiu puikiau vien nuo to, kad pasitiki manim  ir kad apvyniotas mano galūnėmis leidi sau pasinert į sunkiąą mieguistą ramybę.
O paskui bus aušra, tiktai mūsų nebus... nepaisant to, kad ir šiaip dažniausiai pabundu keliom valandom anksčiau už tave, dabar pabusiu dar anksčiau. Ir auš blankūs migloti rytai man. Tau – tingūs ir tikiuosi saulėti. Auš atskirai, auš nebe MUMS. Bet tikiuosi, kad bent retkarčiais pabudęs norėsi vėl susiraizgyti mano plaukuose, o aš tąryt susapnuosiu mistiškai juose pakibusias tavo kvepalų užuomenas.
Mes išeisim tamsoj, ir uždegsim namus. Mintimis braižysim netikėčiausias brėkštančios saulės spindulių trajektorijas, kurios suves tavo saulę su manąją, mano (nors ir trumpalaikius) naujus namus, ir tavo senus ir būsimus. Brėžiniai suliepsnos ir tik šilumą krūtinėje pajutę suprasim, kad visai nesvarbu, kur esi, ar kur esu aš.
O paskui bus aušra, tiktai mūsų nebus. Mes jau seniai bebūsime nuo jos pabėgę. Seniai išaušę patys. Sapnuos ir realybėj. Kartu ar atskirai.
Ei visi prakeikti, pasimelskit už mus. Nes be proto sunku bus tiek rytų iš eilės nematyti tos išdykėlės saulės, tavo akių gelmėse žadinančios savo zuikučių. Nes be galo sunku, bus susitaikyti su tuo. Be galo sunku bus negalvoti.

Esi gražiausia beprotybė tryliktam mano paso puslapy.