***

Nesustok. Pratęsk tą mūsų ėjimą. Iš laimės paliečiau šiltą akmenį gatvėje;  buvo saulėta, švelniai vėjuota diena. Ankstyvą rytą ėjau vienas, o Vilnius atrodė tarsi iš vaikystės prisiminimų: žalias, šiltas ir nerūpestingas. Tąkart skubėjau į Antakalnį; turėjau specialią misiją, apie kurią buvau įpareigotas neprasitarti.

Nuostabios, paslaptingos medinės durys iš lėto vėrėsi, o mano ranka, nedrąsiai liesdama varinę rankeną juto prabėgusių šimtmečių dvasias. Tai turėjo būti mūsų namai: išpuošti deginto molio statūlėlėmis, girgždančiais trupančių baltų dažų langais ir didžiule senovine knygų lentyna antrojo kambario kampe. Akį patraukė išmėtyti daiktai ir sulūžusios pasidabruotos žvakidės. Jų čia buvo begalė: nuo plonyčių, gamintų dar Varšuvoje iki stambių ir didelių, išlankstytų vietinių meistrų. Dabar visą tai gaubė amžinas dulkių sluoksnis ir jau nebeįžiūrimi savininkų inicialai žvakidžių apačioje. Ieškojau žvakės. Norėjau daugiau šviesos šiuose namuose. Mėgau ne tik žvakių skleidžiamą šviesą bei šilumą, bet ir skleidžiamą kvapą. Kvapą, nunešantį mintis ir žvilgsnį į tuštumą, ar iškeliantį praeities įvykius. Nesinorėjo išeiti iš šių namų. Namų, kurie turėjo tapti mūsų namais.