Ar tai daug pasako

Visada maniau, jog esu pradžia. Atskaitos taškas naujai meilei, susižavėjimui, nuostabai, draugystei. Ėjau prie kitų pradžių ir ieškojau sau tinkamos, nes mes kartu turėjome surasti pabaigą. Tokią nenuspėjamą ir neįžvelgiamą. Nuolatos besikeičiančią.
Taip ir judėjau tarp besisiūbuojančių pradžių, pagaudama netinkančias, tik praplaukiančias pro šalį, arba pati jausdamasi lyg būčiau pagauta. Taip niekas ir netiko. Vis kažko trūksta.
Gruodžio 15 - mano gimtadienis. Pūsdama žvakutes sugalvojau norą: „Šaudyti taikliai, bet teisingai“. Pati gerai nesuprantu ko panorėjau. Turėčiau ieškoti kitų pradžių, kad surasčiau savo pabaigą. Bet dar niekada nesu ko nors taip nesėkmingai ieškojus. Manoji pabaiga tiesiog nenori būti rasta.
Ir tada aš supratau. Negaliu surasti to, ką jau radau. Nebuvau pradžia, kaip visąlaik maniau. Buvau pabaiga. Ne man buvo skirta ieškoti. Turėjau tik laukti, kol manosios pradžios susitiks ir suras mane.