Aš

Kartais susimąstau apie egoizmą. Turbūt tai, kad apie jį iš viso mąstau, leidžia teigti, jį manyje esant. Kita vertus, galbūt tai siekis jį analizuoti, idant jis neišvešėtų manyje, idant žinočiau, kaipgi apsisaugoti nuo šio velniūkščio? Bet, bet... Kodėl gi rašau ne į dienoraštį, aplamdytą ir perlenktą kelissyk, betgi čia į pikselių valdomą kompiuterį? Aha, ko gero, tasai egoizmas, kad būsiu išgirsta, kad klausys manęs, reiškiasi, ir jo apraiškos, ko gero, turi žodinį-rašto pavidalą. Būtų galima tai pavadinti paprastu rašančio žmogaus poreikiu – būti išgirstam.  Gal kai kurie netgi rikteltų, kad viskas, kas sukurta, gimę iš egoizmo. Negalėčiau tam prieštarauti, bet šiuo atveju kalbu ne apie tą egoizmą, kuris užveda žmogų ir skatina jį dirbti, užvesti aplinkinius savo užsidegimu ar užsidegimo vaisiais, bet apie tą, kuris bjauriai įleidžia šaknis ir rėkia: pažiūrėkit, čia aš. Nesvarbu, ar tai, ką parašiau verta ko nors, ar ne, bet jūs žiūrėkit į mane ir tegul jūsų pasauliai būna nušviesti (arba apdergti) mano ir tik mano šviesos. Dabar šiek tiek apie vertingumą, kad gerai suvoktume vieni kitus. Nors vertės suvokimas labai subjektyvus dalykas, priklausantis nuo žmogaus aplinkos, laikmečio, formuojančio žmogų, ir apskritai kitimo, supančio ritmo, vis tik esu linkusi manyti, kad vertė egzistuoja. Ir, paprastai tariant, tai būtų visų subjektyvumų visuma, tartum vidurkis. Jeigu daugumos subjektyvių nuomonių vidurkis penkiabalėje skalėje svyruoja apie trejetą, esu linkusi teigti, kad kūrinys vertas. Vertas, kad jį užrašė, juo pasidalino, galų gale, vertas visų tų gimdyvinių kūrinio skausmų ir vėliau švelnių vystymo į knygą ar publikaciją etapų. Dabar, grįžtant prie egoizmo. Baisu vieną dieną suvokti, kad tavyje reiškiasi tasai tamsusis – tave ir kitą griaunantis egoizmas. Egoizmas, verčiantis nebepaisyti savo pačios nusistatytų taisyklių, supratimo apie supantį pasaulį ir, galų gale, vertę. Rašai ir dzin, ką pasakys kitas. Ir tai blogiau negu blogai. Imi apdaudinėti save, kad visa, ką parašei, tobula, tampi neatidžiu savo tekstams. Kritikas-rašytojas tampa rašytoju-kritiku arba tik rašytoju, o gal išvis tuščia dėme. Koks gi rašytojas, jeigu rašo, vedinas grynai noro būti išgirstas, nepaisydamas to, ar kūrinys bus vertingas. Jeigu rašo be polėkio, bet grynai iš instinkto, kartais, atrodo, fizinio poreikio. Svaigsta, sukasi galva, negera kaip norisi rašyti, iš pradžių, bari save, liepi laukti, teigdamas, kad ateis, ateis tasai įkvėpimas ir žodžiai patys susirikiuos, bet galop palūžti ir rašai tiesiog taip. Tarsi sėdėdamas viršum tualeto ir stebėdamas, kaip visa, kas buvo viduje, be jokio polėkio grimzta skylėje, tavo pačio padedami. Panašiai būna ir su tokiais išgimdytais kūriniais – mėnesis, du, daugiausiai pusė metų ir jie virsta miruoliais, kūrybinio unitazo lankytojais. Tada atslenka sąžinės graužatis ir visa puokštė svarstymų. Kaži, kas moka už to kūrybinio unitazo kuopimą, už atminties ir sąžinės graužatį dėl tekstų gimdymo? Ar ne tas pats rašytojėlis, gimdęs kūrinį? Ar ne jis dieną-naktį nemiega? Ak ak, kokia skaudi ir vis dėlto ironiška ta dalia. Grandinėlė atrodytų taip:
1. Padarai
2. Nuleidi.
3. Kenti, nes darei.
4. Tada kenti, nes vėl nori daryti.
5. Spjauni, tikėdamasis, kad bus kitaip.
6. Vėl darai.
Ir tada grandinėlė sukasi iš naujo. Niekada nebus kitaip – viltis, kad bus sėja tik kančias. Šitas suvokimas dažniausiai ateina itin vėlai ir arba pritrėškia rašytoją kaip pliaukštė prie sienos arba leidžia iškuopti tai, kas buvo ir pradėti švariai (tai itin retas reiškinys, reikia pasakyti). Arba neateina iš viso. Gal net geriau šitaip? Pakenti, žinoma, dėl tų tekstų, bet taip ir nesuvoki, kad nebuvo vilties, jog bus kitaip. O sužinojus, suvokus, kad visos viltys – betikslės – sunku išsilaikyti nesugriuvus, net jeigu pasitaikytų palaikanti ranka.
Savaime suprantama, kad čia kalbėjau apie egoizmą iš rašytojo pozicijų. Galbūt biržos makleriams ar prasilobusiams žemės gyventojams tamsusis egoizmas tik į naudą? Galbūt jie net neskirsto egoizmo į rūšis ir visada įžvelgia jame tik teigiamas puses?
Velniai jų nematė, reikia pasakyti. Dabar papriekabiausiu prie savęs. Sakau: velniai jų nematė. Velniai, kaip žinia, suvokiami tarsi didžiausias blogis, nesvarbu, tikintis ar agnostikas ar ateistas esi. Jeigu velniai nematė tų maklerių – užsimerkė, nenorėdami matyti ir tiesiog spjovė į juos – vadinasi, ir mes. Juk jeigu didžiausias blogis nusisuka nuo jų, kaipgi galime būti atsisukę mes? Akis ir ausis išdegtume. Bet čia vėl esti kabliukas. Išbūna atsisukę tik tie, kuriuos veda tamsusis egoizmas. Jie atsisuka ir vėliau spokso, vedami mąstymo, kad va aš juos išgelbėsiu, tada visi atsisuks į mane ir man dėkos. Atrodytų, viskas tvarkingai – padėti nori, bet esmė gi glūdi norėjime būti pastebėtu. Tai tik priedanga, žinoma, bet viena gudriausių, reikia pasakyti. Jeigu išvesi tą nelaimėlį iš nedoros kelio – niekam net nekils mintis, kad esi vedinas paskatos, idant visi kalbėtų apie tave. Juk tokiu atveju būtum pasalūnas ir blogietis. Kaipgi blogietis tokį gerą darbą atliktų?
Tokios tokelės, žmonės. Stebit sukčiautojus, maklerius, prasilobusius piliečius ir neišdega akys, neapkursta ausys nuo tų pačių kalbų? Vis su malonumu klausotės, kaip kas ką už kiek pardavė? Patys tikriausi egoistai esat, kaip ir aš. Jeigu ne, jau seniai būtumėt spjovę į visa tai ir gyvenę toliau, betgi ne: kaso subinę noras kažką pakeisti, kažką padaryti – priversti kitų pasaulius suktis apie jūsiškį.
P. S. Šiandien mačiau, kaip ginčyjosi du berniukai. Bėda ta, kad abu negirdėjo, ką sakė kitas – po neva įvykusio susitarimo vienas ėjo pirmyn, kitas atgal. Tada abu susižvalgė, nesuprato, ką daro kitas, ir nuėjo kas sau. Tokie maži, o jau egoistai: negirdėjai, vadinasi, elgsies kaip aš.

P. P. S. Atsiprašau visų, kurie egoizmo sąvoką apibrėžia kažkaip kitaip. Tai yra mano ir tik mano nuomonė. Vienas tų subjektyvumų, kuris kuria vertę. Šiuo atveju, paties egoizmo. Nors ne, ko gero, ne atsiprašau – veikiau taip rašau, norėdama įtikti kiekvienam jūsų. Geriau spjaukit į tai, kas parašyta ir neskaitykit. Bet jeigu jau esat šio vietoj, vadinasi, perskaitėt, vadinasi, man ir vėl pavyko jus įtikinti, smagiai patampyti jus už uodegos (juk turit tokią). Šokoladinis medalis man ir fanfaros, fanfaros, fanfaros...