Kaita

Stebuklingame žaliame slėnyje, apsuptame neįkopiamų kalnų,  mažoje šiaudinėje trobelėje gyveno maža mergaitė, vardu Nežinau.  Dienų dienas ji verpė savo minčių giją ir audė iš jos nepabaigiamą audinį. Nežinau tėvelis Pastovumas ir motulė Ramybė saugojo savo vienturtę dukrelę nuo grėsmingo pasaulio anapus trobelės sienų. Mylėjo ir lepino ją kiek įmanydami. Mažoji nieko nestokojo. Leido ji laimingas, nerūpestingas, džiugias dienas apsupta artimųjų globa ir rūpesčiu. Vieną dieną Pastovumas ir Ramybė turėjo netikėtai išvykti. Primokė jie savo dukrelę nieko vidun neįsileisti ir kantriai laukti jų sugrįžtančių. Paklusniai linksėdama išlydėjo Nežinau savo tėvelius. Dienos slinko, o Pastovumas ir Ramybė vis negrįžo. Nusiminė mažoji, susigūžė visai, dar labiau palinkdama prie savo audinio.
Vieną ankstyvą rytą pasigirdo tylus beldimas į duris. Mažoji sukluso, nusigando ir pasislėpė po savo minčių gijos rateliu. Bet beldimas nesiliovė, priešingai, tik stiprėjo ir stiprėjo. Nebeištvėrus Nežinau atvėrė duris. Ant slenksčio stovėjo nuostabi moteris. Vėjuje plevenančios jos garbanos kone siekė kelius. Jose žaidė margasparniai drugiai, žydėjo gėlės, čia pat vysdamos ir brandindamos sėklas. Prie jos kojų nukritę sėklos akimirksniu dygo ir stiebėsi nauji daigai. Šakelės augo, apsipynė žiedais ir vėl vyto...
- Kas tu, - neatsistebėdama paklausė Nežinau.
- Aš tavo tėvelio sesuo Kaita. Atėjau tavęs aplankyti, mažoji Nežinau, - meiliai nusišypsojo nepažįstamoji.
Nematyta viešnia buvo tokia žavinti, paslaptinga ir viliojanti, kad Nežinau užmiršus tėvams duotą pažadą, įsileido ją vidun.
Vos tik nekviesta viešnia įžengė pro duris, nuvyto visos gėlės vazose. Bet iš jų pažiro sėklos ir prasikalė nauji daigeliai. Visos trobelės grindys paskendo žieduose. Akimirksniu nušvito saulė, paskui apniuko, prapliupo liūtis ir vėl nušvito. Mažoji mergaitė išaugo į dailią jauną merginą, o jos širdį užliejo iki tol nepažintas ilgesys. Toks nenumaldomas troškimas kažko nepatirto, nepažinto. Skausmingas atodūsis išsiveržė jai iš krūtinės ir Nežinau gailiai pravirko.
Tetulė kaita priglaudė ją savo glėby ir sukuždėjo:
- Nebijok, aš visada būsiu šalia, kad ir kas nutiktų.
Taip ramu, jauku ir šilta nuo tų žodžių pasidarė. Pramerkė Nežinau akis ir pamatė sugrįžusius Pastovumą ir Ramybę.
- Visada žinojom, kad taip nutiks, tik bandėm atitolinti tą akimirką, - susigraudino Pastovumas, apglėbdamas suaugusią savo dukterį.