***

Pasiilgau tavęs. Nors ir nestaugsiu per pilnatį su vilkais. Tačiau turėtum žinoti, jog su jais tikrai būsiu.

Tavo kvapo kiekvienoj mano rūbų klostėj, tavo prisilietimų – pilnos mano siūlės...

Girdėsiu tave ateinant. Ir degs vėl mano akys ta neapsakoma ir nevaldoma liepsna, kurią įkurdavai, o išeidamas pasiimdavai su savimi. Palikdavai mane aklą, bejausmę, besielę... Viduramžiška žiema įsigaudavo širdin nepermaldaujamai užgrobdama ir visą kūną. Ji trukdavo iki kolei mano protas manęs pagailėdavo ir suteikdamas malonę leisdavo tave primiršti.
Lūždavo upių ledas - jos vėl laisvai tekėdavo. Tirpo varvekliai po savęs palikdami baisias vandens balas. Tada jau pasirodydavo saulė ir išmyluodavo savo vasariškais pirštais... Tačiau galiausiai, kad ir kaip ten bebūtų, imdavo kelti sparnus pirmieji paukščiai. Išmėtydavo savo plunksnas lyg paguodą, lyg susitarimą vėl susitikti kitąmet. Kiekvienas skaudesnis vėjo gūsis žadindavo mano prisnūdusią nuojautą. Barokas, pradėjęs siautėt medžių gilumoj savo spalvotais pieštukais, leisdavo pamatyti jau iš tolo artėjantį tavo siluetą, įsivaizduoti tavo įžūlią šypseną...

Tu mano.
Iki begalybės.
Amžinai.
Iki kol vėl išeisi...

Tai primindavai sulig pirmu savo šiltu prisilietimu, kuris man vėl sugrąžindavo save pačią – visišką beprotę.
Bet žinai, dabar jau lapkritis. Medžių lapai seniai nukrito netekę viso savo grožio ir prasmės. O tu vis nesirodai...