Civilizuotas veido valymo būdas

(Tęsinys. VII dalis.
                    Malonaus skaitymo:))




    Už lango dar arba jau bandė karkti varnos, bet staiga:
    - Pyp pyp pyp... em vienas!!! - įsijungė žadintuvas lygiai dešimtą, o su juo kartu ir Edvardas Utyra, tfu, radijas, - Labas rytas, čia Edvardas Utyra... - ir čia aš vėl nugrimzdau į miegą, tad žinių reikės dieną paklausyti. Kai vėl pabudau iš sapnų, kurių niekada neatsimenu, išgirdau kažkokį radijo testą, kažkurios kūno ar smegenų dalies naudingumui nustatyti. O buvo taip, fone grojant muzikikei DJ‘ėjus paklausė:
    - Kas yra meilė?
    Keturi kandidatai į pratestuotuosius rungėsi tarpusavyje atsakynėdami ir demonstruodami kažkokios kūno ar smegenų dalies naudingumo koeficientą, žinoma, jie bendravo ne telepatiniu ryšiu, kas norėjo susisiekė „Omnitel“, kas norėjo – „TELE2“, kas netingėjo – „Telekomo“ pagalba, žodžiu, jokių anomalijų.
    Pirmasis pasisakė taip:
    - Meilė – tai vienas iš tūkstančių tūkstančių pavyzdžių, ką su žmogumi gali padaryti negailestingieji atomai, šokantys savo nežinomą šokį mūsų nervų sistemose. Meilė – tai tik tam tikrų cheminių reakcijų pasekmė, - kalbėjo solidaus amžiaus vyriškis.
    - Meilė, - prabilo antrasis, paliegusia greitakalbe varantis jaunuolis, - tai du durniai, norintys padaryti trečią.
    Trečiasis argumentavo:
    - Pyp pyp pyp... - jis buvo bailys, o gal pagalvojo, kad konkurentai jo neverti, o gal priešingai, sužinojo, ko net nenumanė.
    Ketvirtas buvo jau pradėjęs šnekėt nesulaukęs eterio sekretorei apie meilę, bet daugiau iš fizinės pusės, o tik prijungtas prie visos Lietuvos prabilo daugiau iš cheminės dvasinės, kaip pasakytų pirmasis pašnekovas, pusės:
    - Meilė – tai prisirišimas, toks stiprus, kad net nebelikus ankstesniojo geismo ir kibirkšties, liekame su žmogumi vien dėl to, kad baiminamės palikti tą, kuris žino mūsų paslaptis, kurias patys naiviai patikėjome įsikibę į glostančią ranką, kai dar tikėjome, kad ta, kažkokia, ne šio pasaulio palaima niekada nebepraeis. Iš tiesų baiminamės palikti savo paslaptis, ne tik tą žmogų, nors jo ranka jau ir nebeglosto, kartais net muša, juk tik mūsų paslaptys mus išskiria iš minios, visi mes vienodi, tik per jąsias galime save identifikuoti, kaip bebūtų gaila, tad logiška, kas neturi paslapčių, tasai priklauso miniai, o žmogus išdrįsęs jas atskleist tam, kurio tikisi būt suprastas, baiminasi... Baiminasi visko, baiminasi, jei paliksiu, jei kitą susirasiu, ar bebus patikėta manimi, ar bebus atleista darkart mano paslaptims. Ir liekam taip būt su vienu žmogumi, kuris gerbia tavo paslaptis ir tai jau netgi atleido.
    Testo rezultatai turėjo paaiškėti po poros dainų ir reklamos, tad laukti tikrai nesiruošiu, nors niekur ir neskubu, tik norėjau į modernių senovių dušą, o dar ir „pachmieliukas“ po vakar, kabutėse, nes čia ne koks „pachmieliukas“, o jau visas pachmielas. Taigi, susiruošiau į dušą. Iš pradžių veidrodyje pasirodžiau sau labai graži, net atšokau, kol nepamačiau drembančios pudros, pasisukau kitu šonu, o, ačiū dievui, nepasikeičiau, vis dar spuoguota ir su didžiuoju spuogu priešaky, tai yra, ant nosies. Po vakarykštės nesekmės ir šiandieninio galvos skausmo spuogus nutariau naikinti kitaip, civilizuotai: dar padalinsiu perpus stipendijos pusę ir nueisiu į žavesio saloną, kur visus spuogus nuginkluos, tai yra, ištraiškys. Taip ir padariau: iš dušo į džinsus ir į troleibusų stotelę.
    Nulekiu grožio salonan ir liepiu imtis priemonių prieš mano spuogus. Mane patogiai paguldė, kad nesispardyčiau, į veidą ėmė spiginti ryški šviesa, kosmetologė mirktelėjo, pakraipė galvą ir tarė:
    - Bijau, kad spuogą ant nosies nelabai galėsiu išgydyti, nes spuogas ant nosies rodo, kad kažkas yra jus įsimylėjęs, - ji kalbėjo labai rimtai, kad aš net pamiršau abejoti, - tad vienintelis dalykas, kuom aš galėčiau būti naudinga, tai pasiūlyti apsilankyti gretimame kabinete.
    - Kiek esu skolinga, - nieko nelaukdama rinkausi daiktus.
    - Dešimt litų.
    -!!! - nebyliai sušukau keikdama kapitalizmą.
    Ant gretimo kabineto durų buvo iškaba „Būrėja Anastazija“. Dar nespėjus man pabelsti, duris atidarė balzakiško amžiaus brunetė. Jos kabinetas nebuvo didelis, po staline lempa šildėsi trispalvis katinas, dar ant stalo buvo stiklo burbulas ir švytėjo kompiuterio monitorius, matyt, ką tik čiatinosi, knygų lentynose – knyga „Kaip plėtoti savo verslą“ ir kortų kaladės. Moteriškė iškart mane pasodino ir aš jai pasipasokojau, jog atėjau dėl veido valymo. Ji  iš arčiau apžiūrėjo mano priešakinį spuogą ir konstatavo:
    - Jus kažkas įsimylėjo.
    Tai buvo mažai tikėtina tiek man, tiek jai, bet visgi faktas yra faktas. Ji sumaišė kortas, leido man jas perkelti, išdėliojo, pažiūrėdama tai į katiną, tai į monitorių, tai į kortas kažką šnibždėjo, kol žmoniškai tarė:
    - Kaltas bugnų bortukas. Ar nujaučiate, kas iš jūsų aplinkos tai galėtų būti? - aš tik papurčiau galvą, - imsimės konkrečių priemonių, dabar užsimerkite ir suplėšikite kortą.
    Kai paliepimą įvykdžiau moteriškaitė atidarė kampe stovintį šaldytuvą, ištraukė puslitrį kefyro ir motiniškai prakalbo į mane:
    - Dabar spuogo kaltininko nebėra, bet kad spuogas greičiau išnyktų, reikia jį patepti rytais ir vakarais kefyru, kad jame esantis alkoholis dezinfekuotų karminį lauką aplink spuogą.
    Stebėtis aš nebedrįsau, tik paklausiau:
    - Kiek esu skolinga?
    - Keturiasdešimt litukų, o kefyrą aš jums dovanoju.
    Atverdama piniginę nurijau seiles, nebeteks jau duonos ir lašininių nė pauostymui nusipirkti, būsiu gyva, tai yra, leisgyvė, tik dovanotu kefyru. Pagaliau patikėjau Anastazijos galiomis, nes kaip paprastas žmogus būtų galėjęs žinoti, kad turiu būtent keturiasdešimt litų.
    Grįždama namo dar pagalvojau, kad niekada nebeisiu į grožio salonus, nors spuogo nebeturiu, tai yra, greit po kefyro terapijos turėčiau nebetekt, bet pinigai ir kažkoks įsimylėjelis irgi kaip į vandenį.
    Dabar žinosiu, kas yra meilė, ir jokios netikėtos radijo laidos manęs neužklups nepasiruošus, meilė – tai spuogas ant nosies.