Į laisvę

Padaras lėtai pramerkė vieną akį, apsidairydamas po tamsą. Bet ką nors įžiūrėti reikėjo bent kruopelės šviesos. Tik po žeme, kur jis gulėjo, neprasimušė net menkiausias saulės spindulėlis ar žvaigždės mirgėjimas. Be šviesos jis galėjo užsimerkti ir toliau sau miegoti, tačiau vietoj to pramerkė ir kitą akį. Atėjo laikas keltis.
Kurį laiką dar pagulėjęs nejudėdamas klausėsi. Nieko neišgirdęs pirmiausia plačiai nusižiovavo. Taip plačiai, jog tarp dantų eilių stačias galėjo išsitekti žmogus. Tas paprastas judesys uždegė pirmuosius žiburėlius aukštuose rūsio skliautuose. Tai vienur, tai kitur sužibo vienišos žvaigždelės. Nežinantį vis ryškiau įsideganti šviesa galėjo išgąsdinti. Bet pabaisa nebijojo. Žinojo apie buveinės kerus, kurie, jam arba jo šeimininko tarnams sujudėjus, viduje uždegdavo šviesą.
Bet ne vis ryškiau įsišviečiantys kerai patraukė bundančiojo dėmesį.
Aplinkui dunksojo kalnai aukso. O tarp jo netrūko ir kitokių lobių: deimantų, smaragdų, rubinų, o taip pat senų artefaktų. Tokių galingų ir baisių, jog net Lordai, šių turtų savininkai, nedrįso pasinaudoti jais.
Turtai jau ne pirmą sykį sublizgėjo rubinus primenančiose akyse. Grožėdamasis auksu sargybinis rąžydamasis išskleidė milžiniškus sparnus, bemaž apglėbdamas artimiausią krūvą geltonojo metalo. Taip seniai jis kilo į dangų ir jautė švilpiantį vėją. Taip seniai matė dangų, leido saulei glostyti juodus, dabar dulkėmis apneštus žvynus. Suskliaudęs sparnus, drakonas atsistojo, jau visu ryškumu šviečiant skliautui.
Drakonas nusipurtė lyg šlapias šuo nukrėsdamas dulkes, sugulusias ant jo per metų metus. Metaliniu blizgesiu sužibėjo galingasis padaras. Ilgas miegas, galėjęs trukti ir dienas, ir metus, ir net amžius, neatėmė jo jėgų. Žengtelėjęs kelis žingsnius, prisiminė, kaip juda kūnas, dar kiek sustingęs nuo poilsio. Atsigauti jam nereikėjo daug laiko, ir svetimo turto sargas galėjo vėl lėkti į mūšius.
O galėjo taip pat lengvai vėl užmigti.
Tik pats sau neleido užmigti. Nes kažkas turėjo jį pažadinti. Šviesa užsidegė tik nuo jo judesio, o tai reiškė, jog į lobyną įslinko kažkas svetimas, nuo ko drakonas privalėjo sergėti turtus. Pasukęs galvą į vartus, iš vidaus nesiskiriančius nuo aplinkinių sienų, sargas nepastebėjo, jog šiuos kas būtų atvėręs. Visiškai sandariai uždaryti kaip ir prieš užmiegant. O kitų kelių vidun nebuvo. Bent jau žinomų.
Pakėlęs aukštyn galvą sargybinis apsidairė, bet ne ką tematė. Lobiai, vieni skryniose, kiti, bet kaip suversti, sudarė ištisą labirintą, kuriame žaisti slėpynių buvo galima kad ir amžinai. Jei tik besislapstantis pats dydžiu neprilygo kalnui.
Vagis privalėjo būti nedidelis. Sargas pajudėjo į artimiausią tarpą tarp turtų. Nepaisant dydžio jis slinko tyliai. Nė sykio neužkliudydamas net menkiausios krūvelės ir nenumesdamas kokio niekniekio, galėjusio sukelti pragarišką triukšmą. Ieškodamas vagies, drakonas pasijautė lyg vėl medžiotų. Kaip kadaise medžiojo žvėris giriose ir kalnuose, o paskui žmones.
Sargybinis niekaip nepajėgė surasti to, kas drįso įlįsti į jo saugomą lobyną. Nepadėjo nei aštri rega, nei uoslė, nei klausa. Rodėsi, be jo viduje daugiau nieko nebuvo. Tik auksas, kurį jis privalėjo saugoti.
Drakonas nagu iš vienos krūvos iškrapštė geltonojo metalo skrituliuką. Gal žmonių darbo, o gal kitų tautų meistrų kūrinį. Kvapas per amžius seniai išsivadėjo. Pažvelgęs į monetoje iškaltą atvaizdą, taip pat negalėjo pasakyti, iš kur ši atvyko. Bet tai iš tiesų nebuvo svarbu, nei vienas iš čia esančių daiktų nepriklausė jų kūrėjams.
Išpūtęs dūmų debesėlį, sargas paliko monetą. Ji nepriklausė ir jam.
„O kodėl? “- toptelėjo.
- Kodėl? – balsu mintį pakartojo drakonas.
Žodis atsimušė nuo sienų ir sugrįžo aidu. Juodasis klausėsi to nelemto klausimo, kol jis nutilo, o paskui žodį ištarė darsyk. Ir vėl klausėsi savo balso aido. Tarsi užkerėtas ėmė stebėtis ta mintimi. Ir, neleisdamas išsisklaidyti garsui, vis jį tardavo iš naujo. „Kodėl?.. kodėl?.. kodėl?.. “
Nuolatos skambantis garsas užpildė visą aplinkinę erdvę, ir drakonas ėmė galvoti apie sudėtingesnį klausimą: „Kodėl ne mano? “
Sargas aprėpė žvilgsniu lobyną ir, letena užkliudęs metalą, stebėjo, kaip virsta tas menkas kalnas. O auksas krisdamas skambėjo it nuostabiausia muzika. Atsimušusi nuo brangaus paviršiaus, šviesa taip gundomai sužibdavo. Drakonas neatsispyrė pagundai ir užkliudė kitą krūvą. Ši virto su dar didesniu garsu.
- O kodėl ne mano? – paklausė padaras savęs. O sienos jam atsiliepė vieninteliu žodžiu: „mano. “
Drakonas su dar didesniu malonumu klausėsi šio žodžio. Ir netrukus pradėjo tuo tikėti. Tiek metų pragulėjus saugant šį lobyną, bent dalelė turėjo priklausyti ir jam. Tačiau tik ne šiame svetimame rūsyje. Lobis, jo lobis, gulės ne čia – nusprendė sargybinis.
Kai pajudėjo link durų, drakonas jau nė trupučio neabejojo. Neabejojo ir žvelgdamas į milžiniškus vartus iš tokios pat uolos kaip ir visas rūsys. Juos atverti reikėjo milžiniškos jėgos. Drakonas atminė, kaip šimtai, o gal ir tūkstančiai vergų įsiręžę uždarė senų senovėje jį su tuo auksu. O juk buvo toks pat vergas.
Vienas sau žvelgdamas į kliūtį, padaras jau tvirtai žinojo nesąs vergas ar tarnas. Dar net uždarytas drakonas pasijuto laisvas, toks kaip jaunystėje, kai nežinojo, kas yra įsakymas. Tam, kad taptų išties laisvas, reikėjo sunaikinti kliūtį, pastatytą begalės rankų.
Drakonas neskubėjo. Atsargiai ilgais nagais įsikirto į uolą ir pamėgino šią išplėšti. Pirmu mėginimu to padaryti nepavyko. Tik maži akmenėliai pabiro nuo lubų. Antrą sykį gavosi ne ką geriau, bet vartai sudrebėjo. Trečią kartą drakonas įtempė visus raumenis. Riaumodamas iš įniršio, vartus privertė pajudėti per gerą pėdą. Bet to dar buvo maža. Kitu mėginimu sargas įsikirto tik į vieną vartų pusę, ir ši drebėdama galop išlūžo. Sunkus uolos luitas dunkstelėjo į grindis, po savimi palaidodamas nemaža aukso. Antra vartų pusė sulaukė tokio pat likimo.
Tamsus tunelis į paviršių vedė tiesiai kaip strėlė. Troškus, priplėkęs oras plūstelėjo į rūsį kartu su dar didesniais dulkių debesimis. Bet taip drakonui kvepėjo nevaržoma laisvė. Ir jis nemanė ilgiau užsibūti uždaroje erdvėje. Prarandamas laikas nebuvo jo sąjungininkas.
Tunelyje drakonui erdvės buvo mažai. Jis vos galėjo pro jį išsirangyti. Ne taip, kaip kad tada, kai leidosi žemyn. Priglaudęs sparnus iš niūraus rūsio padaras slinko pilvu braukdamas per grublėtas urvo grindis. Tai nesukliudė, yris po yrio juodasis sargas veržėsi vis aukštyn.
O viršuje laukė naktis. Vėsi ir gaivi. Su miriadais tikrų žvaigždžių, spingsinčių padangėje, lyg stebinčių, ką žemai veikia mažyčiai padarėliai. Lyg visų dangaus žiburiukų valdovas, beveik pačiame zenite kruvinu raudoniu švietė ir vienišas mėnulis.
Drakonas į paviršių išsiveržė su trenksmu. Su didžiausiu malonumu jis pažvelgė į padangę ir, užvertęs galvą, sustugo it vilkas prieš pilnatį. Jo balsas suvirpino žmonių ir ne tik žmonių širdis. Visi, kurie viršuje lyg skruzdės lakstė ruošdamiesi sutikti sprunkantį sargą, sustingo abejodami. Buvo tame būryje ir tokių, kurie atminė, kaip užvėrė lobyno vartus. Pabaisa šių atmintyje išliko gerokai mažesnė.
Abejodami ar ne, kariai pamėgino stoti skersai kelio vėju besimėgaujančiam padarui. O šis be vargo šalin nubloškė negausius puolėjus. Dar daugybė tų, kurie turėjo mėginti kautis su bėgliu, užsimiegoję ieškojo ginklų. Žmonės ir ne tik žmonės stvėrė ginklus ir viską, ką galėjo panaudoti kaip ginklus.
Mažiukai padarėliai bergždžiai mėgino ką nors padaryti į laisvę iššliaužusiam padarui. Kelios nevieningos atakos ištiško it bangos į uolas. Drakonas bet kurį žmogaus dydžio padarą paprasčiausiai pritrėkšdavo tarsi įkyrų mašalą. Ir visai nebuvo svarbu kas ten toks: žmogus ar kas kitas.
Galop, kai visi suprato, niekuo nepakenksią bėgliui, ryžtas aukotis dingo. Galinga tvirtovė, turėjusi saugoti įėjimą į lobių pilną rūsį, nesulaikė sargo, kurį laikė pačiu patikimiausiu iš visų. Likę gyvieji skubinosi slėptis tvirtovės kertėse, kur vylėsi, kad siaubūnas jų neras. Drakonui jie menkai terūpėjo. Šnerves kuteno pralieto kraujo kvapas.
Žuvusieji netrukus sudomino drakoną. Vieną po kito jis surijo lavonus, nekreipdamas dėmesio į drabužius ar retkarčiais pasitaikančius šarvus. Metalas kartais strigdavo tarp dantų, bet malonumas vėl ėsti nė kiek nesumažėjo. Amžius trukęs badas baigėsi. Nebūtų jam sutrukdę ir didesnės bėdos.
Tik paėdęs drakonas vėl atsiminė auksą, likusį apačioje. Ten jo buvo tiek daug, kad vienas jis niekaip negalėjo jo iškelti greičiau nei atvyks kas nors, galintis mesti tikrą iššūkį. O tokių, be abejo, turės pasirodyti. Padaras tą žinojo, šeimininkai skriaudas visada prisimindavo. Tačiau iki tol, kol kas nors atvyks, dar buvo laiko. Ir laikas neturėjo praeiti veltui.
Įsiklausęs padaras girdėjo, kaip pilyje krebžda gyvieji, ieškodami kur pasislėpti. Jų dar buvo nemažai. Drakonas su pasimėgavimu įtraukė baimės kvapą. O tada prabilo balsu, kurį išgirdo visi aplinkui:
- Aš galiu sugriauti visus šiuos statinius ir užmušti visus gyvus. Arba padėkite man, arba mirkite. Pasirinkimas toks: jūs iškeliate mano lobius ir gyvenate arba jūs liekate kur esate ir mirštate.
Ir tie, kurie norėjo gyventi, pakluso. Vienas po kito lindo iš savo slėptuvių. Vengdami drakono rūstybės, vos pavilkdami kojas, slinko link rūsio, kur juos prarijo tamsa. Siaubūnas tik stebėjo, kaip neryžtingai jo norą vykdo žmogeliai.
Drakonas su pasimėgavimu žiūrėjo, kaip į paviršių iškyla pirmieji lobiai. Svetimi tarnai jam po kojomis krovė viską, ką tik sugebėjo rasti požemiuose: skrynias su monetomis, taures, inkrustuotas brangakmeniais, senus ginklus, nemažiau vertingus už auksą. Šimtmečius su drakonu pragulėjęs turtas vėl išniro pamatyti nakties dangų.
Žmonės dirbo, o padaras netrukus suprato, jog dar daugybė vargo lauks viską pergabenant iš svetimos tvirtovės. Naktis jau slinko į pabaigą, ir drakonas nežinojo, kiek laiko jis dar turi. Gal visą dieną, o gal ir ne. Įsiklausęs į nakties garsus, laukė bene išgirs orą skrodžiant savąjį brolį, bet girdėjo tik skambantį auksą, kurio tebuvo iškelta vos kruopelė, bet ir jos drakonas vienu kartu nepajėgė paimti.
Jis laukė, kol saulė pasirodė ties horizontu. Dar daugybė lobių liko rūsyje, bet apgailestaudamas padaras turėjo juos palikti ir paliepė savo vergams:
- Išneškite tik skrynias.
Pats jis nebelaukė, kol jo įsakymą įvykdys. Stvėrė ką pajėgia ir šovė į dangų. Skrido jis netoli, kol tamsiose aplinkinėse giriose surado nedidelį užakusį ežerėlį. Ten suvertė savo turtus. O paskui grįžo pasiimti daugiau. Ir taip vis gabeno pavogtą lobį į miško glūdumą, kur jo nematė svetimos akys.
Tamsus vanduo priglaudė juodojo drakono turtus. O vakarėjant jis į tvirtovę grįžo paskutinį sykį. Tam, kad nepaliktų nė vieno gyvo, o paskui kaitria liepsna sunaikintų nemažą lobyno dalį. Auksas jo akyse išsilydė, dauguma skliauto įgriuvo. Taip dingo įrodymai, kiek turto jis pagrobė. Užvertė ir tunelį, palikdamas tiems, kurie panorės išsiaiškinti vagystės mastą, darbo daugeliui metų. Paskui sugriovė ir tvirtovę, nepalikdamas akmens ant akmens. Kai visą tą padarė, pasiėmė paskutinę lobio dalelę, kurią galėjo paimti ir nuskrido toli toli, kur įsiutęs šeimininkas negalėjo jo persekioti.
Tik po kelerių metų jis grįžo prie niekam neįdomaus juodo bedugnio ežerėlio ir po saujelę paslapčia iškėlė savo turtus. Šį kartą išgabeno juos į vietą, kur pats galėjo saugoti, apgobęs juodais it naktis sparnais, ir sapnuoti, žinodamas, kad tokio kvailo vagies, kuris sudrumstų jo ramybę, nėra. Kad vienintelis vagis, pažadinęs jį tada, tebuvo jis pats.