Svajonė

Net ir šiandien mėgstu pasvajoti. Po dienos darbų nusikeliu mintimis į mažytį svajonių kraštą. Atrodo, jog daugiau nieko nereikia. Svajoji – gyveni. Ten, toje mažytėje erdvėje, visada kvepia garuojančiom virtom bulvėm, o viskas atrodo persmelkta paprasčiausio rūgpienio aromatu. Rodos, nieko netrūksta: motinos klumpės styro savo vietoj. Ir žodžiai liejais taip iš širdies į širdį: „Ko reikia, kad žmonės būtų laimingi? Tiek daug ir tiek nedaug. Vilties, glūdinčios pasakose – ten, kur trečias brolis randa paslaptingą raktą į laimės širdį; ten, kur niekada nevysta ledinės gėlės; ten, kur gyvena septyni nykštukai ir karalienė... “
Kažkaip ši svajonė atgyja žiemą. Galbūt todėl, kad tai mažų vilčių išsipildymo metas. O maniškė, vis dėlto, kvepia rūgpieniu... tuomet mąstau, ar daug trūksta, kad aš pats kitiems žmonėms ant delno atneššiau pasaką? Tai, man rodos, įmanoma. Ir ne vien tik žiemą. Šurmulys, kad ir koks jis bebūtų, turi būti skirtas žmogui. Tai mažai dievo svajonei, apdovanotai daugybe galimybių...