Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter









Prie vienuolio namo vartų stovėjau jau puse aštuonių ryto. Tyliai pravėręs vartus, mat jie visad buvo atrakinti, įėjau į kiemą. Uždaręs juos, pamačiau vienuolį sėdintį lotoso pozoj, žemoje verandoje, greičiausiai medituojantį, tad nutariau palaukti kol baigs, nenorėjau jo trikdyti. Atsisėdau ant prie pat vartų esančio plokščio akmens, tarsi jis čia specialiai paguldytas, būtent anksti atėjusiems svečiams, kad turėtų kur prisėsti, kol šeimininkas užsiėmęs . Taip ir padariau, prisėdau. Nors jau buvo šiltas pavasaris, akmuo skleidė viduržiemio šaltį, teko pasitiesti savo megztinį, jei nenorėjau persišaldyti, galėjau ir pasivaikščioti, kiemas visai didelis, apie trisdešimt arų, tačiau mano pirmieji žingsniai manau būtų sukėlę nemažai garso, mat po kojom buvo smulkūs akmenukai,  kurie nebūtų leidę praeiti  negirdom.


Nors šventiko kiemas buvo mieste, nuo gatvės nutolęs vos dešimt metrų, kurie nekliudė mašinų ūžesiui atsklisti į šį ramų kampelį, vienuoliui atrodė tai visai nekliudė, jis buvo giliai nugrimzdęs į tuštumą, rodėsi, jog išoriniai aplinkos garsiniai dirgikliai, visai nedirgina jo klausos.

Visgi kiemas buvo gan neblogai izoliuotas, aptvertas aukšta geležine tvora, kieme augo daug jaunų, bet aukštų medžių, kurie sudarė tarsi skliautą, pakėlus galvą į viršų išvysdavai įvairių žalios spalvos atspalvių lapų mozaiką, tik mažyčiai tarpai tarp begalinės lapijos leisdavo prasiskverbti siauriems šviesoms ruoželiams. Kur plytėjo trumpai nupjauta žolė, matydavai lapų metamą šešėlį. Visas kiemas apgaubtas juoduma, o gal verčiau vakaro prieblanda. Daugiausia kiemas buvo apsodintas klevais pušimis bei keletu maumedžių medžių. Visi augalai nepaprastai gražiai derėjo kartu, verčiau tai ne kiemas, o miškelis, tankiai apaugęs. Rytinę pusę, kur meditavo vienuolis, puošė didelis, per visą kiemo ilgį, išsiplėtęs  akmenų ir žvyro sodas, tipiškas kampelis. Šis kiemas, kone parkas, man labai patiko, tai buvo oazė, triukšmingame mieste. Šitaip Apžvelgdamas kiemą, netikėtai išgirdau vienuolio kvietimą:


—    Ateikite čionai, ten ne pati šilčiausia vieta. — Vis dar užsimerkęs, pašaukė mane.

—    Labas rytas. Nenorėjau jūsų trikdyti, tai nutariau palaukti prie vartų. — Pasisveikinau su vienuoliu, priėjęs prie verandos.

—    Koks svečias lauke prie vartų? — Jau atsimerkęs ir atsisukęs į mane, paklausė savo giedra besišypsančia veido išraiška.

—    Tikriausiai. — Nusijuokiau aš pasikasydamas pakaušį. — Jūs visą laiką žinojot, kad aš ten?

—    Taip. — Tokiu pat ramiu balsu atitarė.

—    Bet jūs nežinojot, kad ten aš, juk pakvietėte mane taip, kaip kreipiamasi į nepažystamąjį.

—    Visiškai teisingai, nežinojau, jog ten tu.

—    Tai kaip jūs taip ramiai galėjot mane pasišaukti, net nepažvelgęs kas tai per žmogus, o jei jis būtų buvęs, tarkim, vagis.

—    Na, vagis manau nebūtų taip ramiai ir mandagiai sėdėjęs ir laukęs kol vienuolis baigs medituoti, ir tik tuomet imtųsi darbo. Žinojau, kad tai mandagus žmogus. — Vis besišypsantis paaiškino. Kaip visuomet, likau nustebintas jo įžvalgumu.

—    A, dabar matau.

—    Be to nesijaudink, aš jau baigiau savo rytinę meditaciją.

—    baigėt? — Nustebau. — Juk dar tik pusę aštuonių.

—    Kai kam tik, kai kam jau antri pusryčiai. Tikrai netrikdei, taigi, pavėlavai. — Nusijuokęs paplekšnojo man per petį. — Eime į vidų, išgersime arbatos.

Laukiau jo svetainėje, kol jis virtuvėje plikė arbatą. Kambarys buvo labai erdvus, vienintelis baldas jame buvo tik žemas, juodu laku padengtas staliukas bei du minkštasuoliai. Keista, bet jis nė kiek nesidomėjo, kodėl aš užsukau pas jį taip anksti, tarsi taip ir turėjo nutikti.

Gurkšnojome gėrimą tylėdami, mėgaudamiesi skania žaliąja arbata, užkasdami trupančiais sausainiais. Vienuolis tik retkarčiais žvilgtelėdavo į mane besišypsančiu veidu. Tačiau  po keleto minučių ta tyla pasidarė keista, nebuvo ne jauku, tačiau pasijutau kvailai, tarsi atėjau pas vaišingą žmogų paskanauti sausainių ir tiek. Taigi dialogą užvedžiau aš:


—    Jums nekeista, jog aš čia taip anksti, juk visad užsukdavau tik dienai įpusėjus, po pamokų. O dabar kaip tik ir turėčiau jose būti.

—    Keista. — Atitarė vienuolis tai labai paprastai, veidu, kuriame nevirptelėjo nė menkiausias raumenėlis, paversdamas fizionomiją nustebusia.

—    Gal galėtume pakalbėti apie tai verandoje, prie sodo?

—    Žinoma.

Vienuoliui plaunant indus, laukiau jo verandoje. Mąsčiau apie mano santykius su juo . Sėdėdamas šalia jo, jausdavausi neapsakomai jaukiai, jokios įtampos, su juo galėdavau šnekėtis apie bet ką, jis visad išklauso, nepertraukdamas, kol aš nebaigiau. Šis žmogus, skleisdavo nepaaiškinamą ramybę, kuria, būdamas kartu su juo apsikrėsdavau ir aš. Jo šviesios mintys nuteikdavo mane pozityviai mąstysenai, iš jo visad sulaukdavo išmintingo patarimo, jei tik man jo reikėdavo. Jis tarsi skeneris, matydavo mane kiaurai, iškart pastebėdavo, jei tik man kas neduoda ramybės. Visad žinojau, kad galiu juo pasikliauti. Šis vienuolis sukurdavo nepaprastai malonią atmosferą, kurioje absoliučiai atsipalaiduodavau, tik būdamas kartu su juo, jaučiausi atskirtas nuo pasaulio, tarsi atsidūręs kitoje dimensijoje, kur nėra nei rūpesčių, nei problemų, balta erdvė be dėmelės juodos spalvos, skaidru, tyra, paprasta. Užmiršdavau kasdienius įsipareigojimus, vos pabuvus su juo porą minučių, net nieko nekalbant, kaipmat išsitrindavo iš atminties viskas, kas nemalonu.

—Aš pavargau, — pradėjau aš, kai jau sėdėjom verandoje, — atėjau pas jus, nes čia atsigaunu, pailsiu. Pavargau nuo rutinos, kur tas pats per tą patį . Rutina. nėra nei vakarykščios dienos nei rytdienos, tas pats per tą patį.   Nejaučiu gyvenimo skonio, esu priverstas misti egzistencijos beskonybe. Kančia.

—    Eime. — Lyg nieko negirdėjęs, vienuolis mane nusivedė į smėlio sodą. Įdavė į rankas grėblį ir liepė stebėti jį. — Štai nubrėžk tokią spiralę kaip aš.

Tai nebuvo sunku, paprasta spiralė su daug ratilų, apie keturiasdešimt centimetrų diametro.

—    Gerai, dabar eik atsisėsk ant verandos ir žiūrėk į šią spiralę, kurią pats nupiešei, žiūrėk ir mąstyk. Kai suprasi ką suvokei, ateik pas mane.

—    O kiek man čia reikės taip sėdėti ir žiūrėti? — Sutrikęs paklausiau vienuolio, kuris ramiai šypsojosi man, savo giedra šypsena.

—    Kol suvoksi, ką nupiešei.

Apstulbęs aš sėdėjau ir žvelgiau į savo spiralę, ničnieko nesuprasdamas, ką tai turėtų reikšti, man tai buvo paprasčiausia spiralė ir tiek. Šventikas sau ramiai lygino išdraikytą vakarykščio vėjo smėlį, visiškai nekreipdamas dėmesio į mane. Iš tiesų, tai jaučiausi it idiotas, žvelgiantis į bereikšmį sūkurį.


Taip išsėdėjau, nieko taip ir nesuvokdamas, iki vidurdienio.

—    Na, kaip sekasi? — Padėjęs arbatos puodelį šalia manęs, paklausė vienuolis, jokios emocijos neišduodančiu veidu.

—    Niekaip, nieko nesugalvojau. — Su nusivylimo gaidele balse, atsakiau jam.

—    Tau ir nereikia nieko prigalvoti, prieš tave akivaizdi tiesa. Tai tik simbolis, ženklai kartais daug  akivaizdesni už žodžius, išmok juos skaityti, gamtoje jų milijonai, jie sako tiek pat kiek ir žodžiai, net žymiai aiškiau. Ženklai nuolat tokie pat,   žodžiai painūs. Einu palaistyti gėles, o tu perprask. Neprikabink savo minčių prie formos, užčiuopk esmę . Prisimink ką man sakei. — Paplekšnojęs man per petį, jis nuėjo savo reikalais.

Ženklai.

Neįsivaizdavau, ką jis turėjo omeny.

Šitaip nieko neperskaitydamas, išsėdėjau dar apie valandą. Grįžęs vienuolis, nieko netaręs, nuoširdžiai pasiūlė man eiti namo. „ Šiandien tau jau užteks, grįžk namo. Ryt sugrįžl su šviežia mąstysena. “, manau pamatęs mano mimiką, suprato, jog nieko nesuvokiau.


Grįžęs kitą dieną, nubrėžiau kitą spiralę, per naktį vėjas vakarykščią išdraikė. Penkios valandos buko žvilgsnio, supratimo neatnešė. Pasijutau taip, lyg spręsčiau zen koaną, kuris neturi jokio racionalaus atsakymo, tačiau vienuolis patvirtino, kad tai visai kas kita, nes tai tikrai racionalu ir turįs prasmę dalykas. Na, tą akimirką man taip neatrodė. ”Koanas skirtas spontaniškam nušvitimui pasiekti, o tu regis čia atėjai kur kas dėl paprastesnės priežasties. “


Tačiau ketvirtą dieną, žiūrėdamas taip pat beviltiškai, kaip ir praeitas tris dienas, man paaiškėjo. Vienuolis buvo absoliučiai teisus, aš pats apie tai kalbėjau. Nudžiugęs, pasikviečiau vienuolį, kuris tuo metu klausėsi, pakėlęs galvą aukštyn, ant klevo šakos nutūpusio giedančio paukštelio.


— Aš supratau, —, sušukau besiartinančiam vienuoliui.

Atsisėdęs greta manęs, vienuolis įsmeigė į mane įdėmų ir smalsų žvilgsnį, kuris tartum sakė: „Na, klausau“.

—Viskas yra spiralė, yra pradžia ir pabaiga.

—Yra kančia, ir yra kančios nutraukimas, —, kančia, vienas iš komponentų, sudarančių mūsų gyvenimus, tačiau jis nebūtinas. „Yra pradžia ir pabaiga“, kaip tu pats sakei, tai tu jau žinai, tačiau žinoti, tai lygu nuliui, jei to negali pademonstruoti, vadinasi tu nieko nežinai.

Paskutinis jo sakinys mane suglumino.

—     Sakei, jog rutina, tavo kančia.

—    Taip

—    Ji ir bus kančia, jei rutiną paliksi tik rutina.

—    Mhm, — Išmykiau, nesupratęs jo žodžių reikšmės.

—    Jei kalbant apie rutiną, tai viskas yra rutina, ratas, juk mes kasdien darom tą patį, aš irgi, atsikeliu, medituoju, laistau augalus, valgau, tavo veikla skiriasi nuo maniškės, bet juk per dienų dienas kartoji tą patį, argi ne taip?

—    Na, taip. — Dar labiau suglumęs jam atliepiau. „Bet jeigu viskas rutina, ir jūs tai pripažinote, tai reiškia nėra jokio kelio išbristi iš jos“. Norėjau šitai pasakyti, bet nesuspėjau.

—    Įsikabinęs tos iliuzijos, kad viskas rutina, nesitikėk dvasiškai suklestėti ir pasiekti kažko vertinga. Prieš patekęs į kokią aplinkybę ar imdamasis darbo, jau būk pamilęs tai.

—    Bet kaip galiu pamėgti tai, ko nemėgstu, argi tai ne savęs prievartavimas? — Vis dar nepatenkintas, nesuvokdamas, kaip tai galima padaryti, paklausiau susirūpinusiu veidu žvelgdamas į ramiai sėdintį vienuolį, žvilgsnį nukreipusį į vėjo plaikstomus medžio lapus.

—    Tavo klausimai kyla iš tingėjimo. Pažvelk į tvenkinį. Tarkim jis galėtų  susidrumsti, nustotų dalinęsis  savo erdve su žuvimis, augalais, vandens paukščiais,   tuomet jame niekas negyventų, ir atrodytų jis labai patenkintas tokiu savo būviu, tačiau neilgai trukus, jis apžels dumbliais, pradės pūti, galiausiai pavirs pelke, kurioje  niekas nenorės gyventi. Bet jis to nenorėtų, ežeras norėtų išlikti tyras, toks, koks buvo su gyvūnais ir augalais. Tačiau tai neįmanoma, jeigu jis nori toks išlikti, vanduo privalo tarpininkauti su gyvūnais ir augalais, matai, viskas surišta, augalai reikalingi gyvūnam, o augalams reikalingas vanduo, tai jų terpė, kur jie gali gyventi, o gyvūnai vandeniui, jei jie nesuvartotų augalų, tvenkinys apželtų. Esant tokiam bendradarbiavimui, visi lieka patenkinti, ir  gyvūnai sotūs, ir ežeras švarus,   jis sutinka draugauti, kito būdo paprasčiausiai nėra, priešintis beprasmiška, tai tik atneša dar gilesnę kančią. Tai tik idėja. — Nusukęs savo žvilgsnį nuo sodo, vienuolis nukreipė savo žvilgsnį į mano surauktą veidą. — Priimk tai, ko negali atmesti, nustebsi, kai buvus kančia taps kone aistra. Išplėšk šios teorijos lapą sau iš sąmonės, paversk mintis būsena.
     — Aš pabandysiu. — Tariau apatiškai.

—Ne suvokimas daro mus žinančius, išmintingus ir laimingus, o veiksmas. Gali suprasti visų išminčių mokymą, bet jei jo netaikysi savo gyvenime, būsi toks pat tuščias indas, kaip ir prieš tai, negirdėjęs tos išminties.

—    A. — Nusilenkiau vienuoliui. Būdams labai paprastas ir kuklus žmogus, atsakė man tuo pačiu. — Iki rytdienos.

—    Iki. — jau man išeinant pro vartus, atsisveikino mojuodamas ranka, nė akimirkai nesiliovęs šypsojęsis savo nuoširdžia šypsena.

Važiuodamas autobusu namo, apmąsčiau vienuolio pasakytus žodžius. Tačiau ramybės man nedavė  vienas klausimas. Ar aš sugebėsiu pradėti taip gyventi, kaip sakė vienuolis,  ar mano valia pakankamai stipri?   Na, bet nutariau atidėti šį klausimą rytdienai (tarsi turėčiau kitą išeitį).

Atvažiavęs kitą rytą, radau vienuolį kaip visuomet - verandoje. Kaip ir praeitas dienas, palaukiau jo, kol baigs savo rytinę meditaciją, atsisėsdamas ant to paties akmens.

Vienuoliui išnirus iš tuštumos, nuėjome į vidų ir Išgėrę žaliosios arbatos kibome į darbus.
„Kas privaloma – pamilk“,  šie jo žodžiai nuolat dunksėjo man galvoje. Darbus pas vienuolį, atlikdavau, na, galbūt ne su karšta meile, tačiau buvo gan malonu. Bet taip dėjosi tik pas jį.

—    Esu tau nepaprastai dėkingas, kad padedi man atlikti šiuos visus darbus, ačiū už tavo paaukotą laiką. — Pažvelgė į mane vienuolis, akimis, kurios atspindėjo jo visą dvasią – taurią, kuklią, nuoširdžią ir neapsakomai tyrą. Sėdėdami verandoje, sukryžiavę kojas, nusilenkėme vienas kitam. Atsitiesdamas tariau:

—    Aš neaukoju savo laiko, aš jį su malonumu praleidžiu. — Tai pasakius, veidą papuošė šypsena, kilusi iš nuoširdžiausio sielos kampelio.

— Aš nežinau ar sugebėsiu mintį paversti būsena. Ko reikia, kad tai taptų įprasta, taip natūralu, paprasta lyg kalbėti ar kvėpuoti? — Slegiamas šio klausimo, neištvėręs sugadinau šią gražią akimirką.

Vėl išgirdau jo „Einam“. Šįkart mano uždavinys buvo stebėti upelį, mažą upeliūkštį, esantį vienuolio kieme, tarp dviejų pušų, jis įteka į tvenkinį, o jo gimimo vieta yra mažas krioklys, ant sukrautų vienas ant kito akmenų, kurie stūgso prie klevo.


—    Stebėk upelį ir tvenkinį, išgirsk, ką jie tau sako.

—    Čia panašu, kaip ir su spirale?

—    Manyčiau, čia žymiai akivaizdžiau. — Nusikvatojęs, seniokas nuėjo į namo vidų.

„Aha, vadinasi, kelias dienas vėl teks įsijausti į idioto vaidmenį“. Pagalvojau sau.

Po valandos vienuolis grįžo, pažiūrėti kaip man sekasi. Tačiau aš nutariau savo galvosūkį atidėti kitam laikui. Vienuolis prisėdo šalia manęs, ant žolės. Užvertęs galvą į plyną dangų, kuriame neplaukė nei vienas debesėlis - dangus, be menkiausių rūpesčių - prabilau:

—    Aš vis niekaip negaliu pakeisti savo požiūrio, visgi, rolės dar neapsikeitė. Beje, Nuolat sapnuoju šį sapną.

—    Papasakok. — Padrąsino mane vienuolis.
     — Medis. Viduryje plyno lauko. Nė menkiausio krūmokšnio šalimais. Vienintelis medis, akmenuotam lauke. Į kurią  pusę bepažvelgsi – vien tik smėlio ir mažyčių akmenukų plotas. Kažko vis liūdniau ir liūdniau darosi, žvelgiant į tą vienintelį objektą, toj nykioj dykumoj. Nė menkiausio paukštelio nematyti ant šakos, tartum visi susitarę paliko jį čia vieną, ir augalai, ir gyvūnai pasmerktą likimo valiai, prieš visas  negandas kovoti vienam. Buvo nepaprastai karšta diena, saulės kaitra lupte lupo odą nuo ausų, tad nutariau, prisiglausti prie medžio kamienu. Atsirėmęs į jį, tikėjausi išvysti bent keletą skruzdėlių laipiojant po kamieną, bet buvo absoliučiai tuščia, jokių organizmų, nieko.

Kiek atsigavęs nuo nepakeliamų saulės spindulių atakos, atsistojau ir apėjau medį iš kitos pusės, kamienas, kitoje medžio pusėje buvo išpuvęs, žiojėjo didžiulė kiaurymė, jos viduje buvo pilną sutrūnijusios medienos. Bežvelgiant į tą skylę, man ant galvos nukrito sudžiuvęs lapas. Kažkaip iš tolo nekreipiau dėmesio, bet pakėlęs galvą pamačiau, jog dauguma medžio lapų sudžiuvę, besiruošę nuplasnoti žemyn, bet buvo dar tik vidurvasaris. Besisukdamas eiti, užkabinau ranka šaką, nors ji buvo rankos storumo, kaipmat nulūžo ir nukrito, patręšdama dirvą, bemirštančiam medžiui. Tuoj, tik šakai spėjus paliesti žemę, tvankiame ore pasklido aitrus smarvės kvapas, tvankuma tartum jį sulaikė, neleido jam išsisklaidyti plačiau. Tasai dvokas sklido tiesiai iš drevės vidaus. Geriau įsižiūrėjęs, išvydau  tuntą besiraičiojančių kirmėlių, vos susilaikiau neapsivėmęs, per kūną perbėgo šiurpulys, tartum tos kirmėlės būtų peršliaužusio mane iš vidaus.


„Būnu tik čia ir dabar, kai esu su jumis, kai padedu jums atlikti kasdienius darbus, tačiau už jūsų kiemo ribų, aš vėl atvirstu į senąjį Aš. Ko reikia, kad slegianti rutina taptų džiugia kasdienybe, kas būtina, norint pamilti nemylimą veiklą ar bent jau nekentėt dėl jos? „


— Geriausias mokytojas esi tu pats. Beje, —, Jau stovintis prie įėjimo į vidų, ko gero prisiminė ką buvo pamiršęs — Tu vis dar sapne. — Nieko jam neatsakiau, nes paprasčiausiai neturėjau ką, sekundės dalį pagalvojau, jog jis kliedi, tačiau puikiai žinojau, kad šiaip sau jisai niekad nešneka. Betgi man tai buvo tikrai nepaaiškinamas sakinys. Seniokui pasišalinus, atsiguliau ant žolės, susinėręs rankas už galvos. Nesinorėjo nieko galvoti, tik įsmeigiau žvilgsnį į žydrą dangų, stengdamasis atsikratyti visų minčių, troškau išgyventi šią akimirką, upelio mįslė pribaigė. Nors jis tokioj mano padėtyje ir nekliudė mano akiračio, jo šniokštimas girdėjosi kuo puikiausiai. Rodėsi, jog tame šniokštesyje glūdėjo paslaptis, kurią šventikas liepė man įminti visgi aš niekaip nesugebėjau rasti to rakto kuriuo galėčiau atrakinti vienuolio ištartų žodžių esmę. Nors upelio skleidžiami vis besikeičiantys (o gal tai mano sustingusios smegenys keisdavo upelio garsus, kurie, galbūt, buvo visai nekintantys, pastovūs)   tonai, jau spėjo įaugti sąmonėn, tapusiu jos pagrindiniu fonu, mano smegenys niekaip nesugebėjo iššifruoti, kas tame garse slypi. Po truputį pradėjau justi, kaip vokai darosi vis sunkesni, nors stengiausi akių nesumerkti, tačiau jie atliko savo darbą, visiškai manęs neklausė, kai pavargsti, jie užmerkia akis – natūralu.

Sapnavau, kad mane neša galinga upės srovė, neša ir neša, nematyti baigties, buvau plukdomas labai greitai, nuolat panirdavau po vandeniu, iškildavau, dusdamas nuo vandens pritvenkusio gerklę ir burną,  vos spėdavau atsikosėti, staiga mane vėl imdavo traukti žemyn tamsi ir baisi upės gelmė, tas veiksmas iššaukė tik vieną mintį – mirtis. Tą akimirką, prieš pat galvai panirus, visa sąmonė atsiduodavo baimės globon, per visą kūną nuvilnydavo tartum žaibas, perdiegdamas mane nuo kojos pirštų galiukų iki ilgiausio plaukelio viršugalvyje. Po šio elektros šoko, viskas, kas yra pilve, tarsi sprogdavo. Nors tai truko vos akimirką, ta sekundės dalis išsitęsdavo į laiką, kuris nežinai kada baigsis, laikas ištysdavo kaip tampri guma, tempk kiek širdis geidžia, ji nesutrūks. Jau panirus ir apsuptam ledinio vandens, nepakeliamas sukaustė šaltis, skausmas pervėrė visą kūną, it milijonai adatų badytų mano vilties išsigelbėti netekusį mažą kūną, vienu metu, ilgainiui  dilginimas peraugo į deginimą, nors upės vanduo buvo ledinis. Po kiek laiko deginimas su šalčius susimaišė, tuomet kūną be perstojo kratydavo trumputės elektros iškrovos, jaučiausi taip, kaip ko gero jaučiasi mėsa - jei ji išvis jaučia - sumaitotu, kūjo sugniužintu, ant mėsininko pjaustymo lentos numestu mėsos gabalu.   Tikėjausi išvysti kokį rąstgalį, už kurio galėčiau užsikabinti, tačiau buvau tik aš ir nesibaigianti upė. Galimybių ištrūkti nebuvo, tik laukimas, kad kažkas mane ištrauks iš šios kankynės ar upė tuoj įtekės į kokį ežerą, iš kurio galėčiau ramiai išplaukti į saugią vietą. Sapnas baigėsi taip, jog galiausiai aš nukritau nuo krioklio. Pabudau išpiltas šalto prakaito, staiga atsisėdęs, vos gaudydamas sunkiai alsuojančia krūtine kvapą, pamačiau, jog man iš dešinės sėdi vienuolis.


—    Jūsų žodžiai tampa vaizdiniais. Aš buvau visiškas kvailys. — Trumpai, bet labai emocingai išdėsčiau seniokui savo sapną.

—    Kvailys tik tas, kuris nepripažįsta, kad jis neteisus.

—    Laukimas, aš visad laukiau.

—    Sapnai nepaprastas dalykas, juos reikia vertinti, stengtis suprasti. Dažnai sapnai yra aliuzija į mūsų gyvenimus. Pasąmonė ima ir pavaizduoja, tave slegiančias aplinkybes, vaizdiniu pavidalu. Sapnas yra kaip priekaištas, kad turi kažką keisti. Kompasas, nurodantis teisingą ėjimo kryptį, o ar tu ja eisi / neisi, tavo pasirinkimas, bet jei neseksi tos vienintelės teisingos krypties, tuomet būsi tikras nenuovoka ir kvailys, liksiąs tokiu pačiu, kokiu buvai – kažkuo nuolat nepatenkintu.

—    Bet ką šis, realus upelis, nori man pasakyti, vis dar nesuvokiu.

—    Krioklys, upelis, tvenkinys – ratas. Aš einu išgerti arbatos, o tu lik čia  ir toliau galvok.



Grįžau prie upelio. Jis atiteka iš krioklio, o jis įteka į tvenkinį, jame, po vandeniu, yra vamzdis, kuris nusidriekęs iki   krioklio, jis esti po žeme. Ratas, vanduo niekad nesibaigia, teka ratu.

„Tai pats paprasčiausias dalykas“, pasak senelio, tik dėl to, kažko, žmonės pasiekia kažką vertingo. Nugulėjus nugarą nutariau pakilti ir prasivaikščioti, na, jei tai galima vadinti pasivaikščiojimu, verčiau nerviniu stiku, žingsniavimas metras ant metro, pirmyn – atgal. Smegenys išpampo nuo visos dienos galvojimo, tiksliau bandymo kažką sumąstyti. Pakankamai pritrypęs žolę, vėl atsisėdau, užvertęs galvą viršun, pamačiau, jog dangus nusidažė raudonai, plunksniniai debesys, atrodė tarsi raudonai nudažytos plaukų sruogos, nors buvai ką tik pakirdęs, visgi norėjosi tik paimti ir prisiglausti prie šių minkštų plunksnų ir užmigti tuščiu miegu, vos prisiglausti ir nugrimzti į absoliučią tuštumą, kur negirdėti nė menkiausio garselio, nematyti jokių vaizdų, panašiai būną, kai vyrauja štilis, pakanka užsimerkti, ir viskas ką matei ir girdėjai, išnyksta, lieku tik aš ir begalinė juoda tuštuma, be menkiausio vaizdo, iš kurio galėtų kilti tūkstančiai nepageidaujamų minčių, kurios mane vėl grąžintų į kasdienį chaosą.


Deja, jau buvo pavakarys, tad greitai  turėjau traukti namo. Prisiminiau vienuolio žodį – ratas, prieš akis iškilo ne ratas, bet kažkas apvalaus, kas neturi pabaigos, nežinau kodėl, bet beveik tą pačią akimirką man paaiškėjo: ciklas. Pastovumas. Nuolatinė praktika ir tik aš vienintelis tai galiu, vienuolis man tai jau sakė, tik aš negirdėjau ką jis šneka. Paversti būsena, visad stengtis... jei būčiau atidžiai įsiklausęs į vienuolio žodžius apie meilę, na, tuomet... Pradėjau juoktis pats iš savęs.


Vienuolis nieko neatsakė, kai jam išpyliau atsakymą, atsistojo ir nuėjo į namo vidų. Po kiek laiko grįžo su dviem puodeliais žaliosios arbatos, ištuštinę juos, jis paklausė:

—    Supranti, kodėl aš tau visko pats neaiškinau? — uždavė klausimą vienuolis, žvelgdamas į mane tokiu žvilgsniu, kaip mokytojas į savo mokinį, atlikusį patikėtą užduotį be priekaištų.

—    Regis taip.
2012-12-08 20:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-15 12:35
Aurimaz
P.S. Kuomet paleidžiate kūrinį į laisvę, jau vėlu ginčytis su skaitytoju bei pasakoti jam, ką iš tiesų norėjote pasakyti. Dabar kūrinys gyvens savo gyvenimą nepriklausomai nuo tamstos. Taip kad jeigu šiuo darbu liks nepatenkinti ir daugiau žmonių, vėlu kažką keisti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-15 12:33
Aurimaz
Nenoriu pernelyg sumenkinti, bet bandymas kitus mokyti gyventi yra labai prastas  pretekstas rašyti kūrinius. Jeigu norite mokyti gyventi, tuomet pasiūlykite įtikinamo personažo įtikinamą gyvenimą, kuris suviliotų skaitytoją. Ir mažiau skaitykite žydų kūrybą apie vienuolius. Ten juodas popsas, teisingu keliu vargu ar nuves.
Rytų filosofija turi vieną savybę - į kuo mažiau teksto sukišti kuo daugiau prasmės. Dėl to kartais rytų filosofiją yra gana sunku skaityti europiečio akimis, kai nesi susipažinęs su gyvenimo būdu ir papročiais, bei neturi paaiškinimo tam tikroms tekstų dalims.
Šitas tekstas nė iš tolo neseka tuo principu. Paprasčiausiai šokinėjate nuo Šerloko Holmso prie spiralių, nuo spiralių - prie sapnų ir misticizmo.
Turėkite galvoje, kad tuos pačius (žydų) rytų filosofijos kūrinius gali būti skaitę ir kiti, jūsų darbus skaitantys žmonės, kurie nesunkiai atseks paraleles.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-10 18:23
Algirdas Raila
Į sapną, apie medį, vienuolis atsakė: "Tu vis dar sapnuoji". Visa kita, palieku skaitytojui. Tas pats su kitomis dalimis.

O jeigu nepastebėjote, minimalizmo, na, tai čia jau jūsų problema.

Kitas dalykas: rašiau kaip harmoningai gyventi, o ne apie harmoningus santykius tarp vienuolio ir pagrindinio veikėjo,  nepateikiau teksto, kuriame aprašoma, kaip viskas gražu, pulsuoja ramybe. Pagrindinis veikėjas TO ir atėjo siekti. 

Apie kokią jūs rytų kultūrą kalbat. "Kertiniai akmenys", aplamai apie rytus nekalbėjau, paėmiau, tik vieną elementą, jei taip galima sakyti - vienuolį, kuris, beje, ir buvo minimalizmo atstovas. "Nei su žiburiu nerasi". Jei bent minimaliai nusimanytumėte apie rytų kraštus, tuomet tokia, paniekinimu dvokianti mintis, nebūtų net kilusi.

Dėl teksto apimties: sutinku, ne viskas buvo būtina. Logiškumo nebuvimas pirmoje pastraipoje, nesiginčysiu, yra.



Ir, kam tokia agresija, žmogau?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-09 22:10
Marquise
I) Jūsų herojus bijo vaikščioti po kiemą, kad girgždančių akmenukų garsas netrugdytų vienuoliui, tačiau kitoje pastraipoje jau rašote, kad jam nė motais mašinų keliamas triukšmas. Tuomet kyla abejonė, ar motorų gausmo fone tas akmenėlių šnarenimas tikrai toks reikšmingas.

II) "Prie vienuolio namo vartų stovėjau jau puse aštuonių ryto. <...>. Visas kiemas apgaubtas juoduma, o gal verčiau vakaro prieblanda" - ta ar tas jaunuolis taip ilgai laukė, ar kaip tas laikas susimaišė?

III) "Daugiausia kiemas buvo apsodintas klevais pušimis bei keletu maumedžių medžių. Visi augalai nepaprastai gražiai derėjo kartu, verčiau tai ne kiemas, o miškelis, tankiai apaugęs. Rytinę pusę, kur meditavo vienuolis, puošė didelis, per visą kiemo ilgį, išsiplėtęs akmenų ir žvyro sodas, tipiškas kampelis. Šis kiemas, kone parkas, man labai patiko, tai buvo oazė, triukšmingame mieste. Šitaip Apžvelgdamas kiemą, " - norėtūsi redaguoti pažymėtas vietas (ir čia ne vienintelė tokia ištrauka. Tiesą pasakius visas tekstas toks).

Tekstas labai padrikas, ištęstas beprasmiais aprašymais, vaizdiniais (pvz kam reikėjo pasakot sapną apie išdžiūvusį medį? Personažai jo neanalizavo, iš jo neišplaukė jokia mintis. Tiesiog didelis "šmotas" teksto dėl buvimo.

Keip suprantu Jūsų vienuolis atstovauja Rytų kultūrai. Minimalizmas ir tvarka, Darna. Harmonija. Tai turbūt kertiniai tos kultūros akmenys, kurių šiame tekste nei su žiburiu nerasi.

Vienintelis tikras dalykas apie šį tekstą tas, kad kuo toliau skaitai, tuo labiau jis ilgėja ir tįsta, varydamas į neviltį.


Ir kam Jūs žymite "Tekste yra keiksmažodžių ir pan. vaikams netinkamų dalykų"? Kur čia vaikam netinkami dalykai?


II maksimalus balas šiam kūriniui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą