Dialogas (gyviems skaitymams)

Veikėjai:

Vaikas 1
Vaikas 2
Vaikas 3
Vaiko 3 mama.

1 veiksmas

1 scena

(Scenos gale, dešinėje, smėlio dėžė. Jos kraštai mediniai – tinkami sėdėjimui. Dėžė apšviesta. Likusi scenos dalis tamsoje. Ant dėžės kraštų, kojas sukišę į smėlį, sėdi trys vaikinai. Drabužiai apdriskę. Vaikas 1 (vyriausias) giliausiai scenoje. Toliausiai nuo žiūrovo, visiškai į jį atsisukęs. Kiti Vaikai sėdi šonu į žiūrovą, arčiau nei Vaikas 1.  Vaikas 2 kairėje dėžės pusėje. Vaikas 3 dešinėje. Visi monotoniškai kapsto kastuvėliais smėlį)
Vaikas 2. K-ką mes čia-čia darom?
Vaikas 3. Kaip ką? Nagi tą patį, ką ir kasdien.
Vaikas 1. Būnam dėžėj. Žaidžiam dėžėj. Gyve...
Vaikas 2. B-bet smėlio vis vis ma-mažiau at-trodo.
Vaikas 3. Iliuzija. Tikrų tikriausia iliuzija, sakau. Ne kitaip.
Vaikas 1. Taip. Smėlio visada yra užtektinai.
Vaikas 3. Tik norėk ir tuoj neturėsi, kur dėti. Tik kad kitiems nei paskolint, nei atiduot gali. Absurdiška.
Vaikas 1. Ne, tai normalu. (Vaikas 3 tyliai sukikena po savimi. Pauzė) Atsimenat, nuo ko viskas prasidėjo?
Vaikas 3. O kaipgi. Turbūt neišeitų užmiršti, tiesa?
Vaikas 2. T-taip. Ne-neišeitų...
Vaikas 1. Spalio dvidešimt septintosios diena...
Vaikas 3. Lygiai keturiolikta valanda...
Vaikas 1. Manyčiau, trylikta.
Vaikas 2. P-p-pusė dviejų.
Vaikas 3. Man tinka.
Vaikas 1. Tinka ir man.
Vaikas 2. Rū-rū-rūsys. T-tamsus rū-rūsys.
Vaikas 1. Ir tada...
Vaikas 3. Bum! Šitas mažas kerėpšla užvirto ant manęs.
Vaikas 2. T-tai tu ne vietoj bu-buvai. Ir aš ne-ne-nekerėpšla. Ne!
Vaikas 1. Jis juokauja. (Pauzė)
Vaikas 3. Visai ne. (Kikena)
Vaikas 1. Nesikabinėk prie jo. Geriau primink, ką ten veikei.
Vaikas 3. Miegojau. Mie-go-jau. Šalta, bjauru, bet geriau nei namie. Tąnakt ten buvo geriau. (Pauzė) Tik žiurkės!
Vaikas 2. O-o ką jos?
Vaikas 3. Nesvietiškai jų daug. Nesvietiškai daug buvo. Miegoti bjaurybės trukdė.
Vaikas 1. Taip, o toliau?
Vaikas 3. Įėjai tu... (Vaikas 3 nusikvatoja, atsistoja. Sekundę kikena. Tuoj pat nutaiso rimtą veido miną. Žiūri kažkur į scenos gilumą. Į Vaiko 2 pusę, bet ne į jį)
Vaikas 2. T-taip atėjai ir-ir nieko nepapasakei. Ti-tik stovėjai. Ir-ir...
Vaikas 3. Mes atsistojom, o jis dar ir nustėro. (Pabrėžia „ė“ raidę ir atsistoja taip, kad dabar žvelgia į tuščią savo vietą. Vaizduoja nustėrusį. Netrukus susvyruoja ir grįžta į savo vietą)
Vaikas 1. O toliau?
Vaikas 2. Ne-ne-nepamenu.
Vaikas 1. O tu? Komediante mūsų, ką tu atsimeni? (Ironiškai)
Vaikas 3. Nieko. Nieko neatmenu. (Kiek suglumęs)
Vaikas 1. Vis neatsimenat, nors tiek sykių pasakojau. Pastovėjot įbesti kurį laiką, o tada nusprendėt sprukti.
Vaikas 2. Ti-ti-tikrai?
Vaikas 1. Taip. Susidūrėt kaktomuša ir kritot ant grindų. Išsigandau, turiu pasakyti, juk buvo ankstus rytas, gatvėje nė vieno žmogaus.
Vaikas 2. Vi-vi-visai nė vieno?
Vaikas 1. Taip. Nė vieno. Uždusęs parbėgau namo, pasakiau apie jus tėčiui. Tada greitoji, ligoninė ir netrukus judu stovėjot mano namuose. Tai viskas.
Vaikas 2. Vi-viskas... (Svajingai)
Vaikas 1. Tada, žinoma, išėjot kas kur. Bet kitą rytą vėl atėjot pas mane.
Vaikas 2. Ir-ir dėžė tada atsirado!
Vaikas 1. Taip. Bet užteks apie tai kalbėti.
Vaikas 2. N-ne. Dar pakalbėkim, pa-pakalbėkim!
Vaikas 1. Ar sugebėsi vėliau apie ją ištylėti tiek, kiek dabar prikalbėsi?
Vaikas 2. Ne-nežinau. B-bet... B-bet... (Pauzė. Vaikas 2 lėtai giliai kvėpuoja ir vis balsiai skaičiuoja: V-viens. D-du. T-trys. V-viens. D-du. T-trys. Taip kelis kartus. Tada pauzė. Tyla)

2 scena

Vaikas 2. Mes vi-visada žiūrim a-apačion. Vi-visada.
Vaikas 1. Taip, kad nežiūrėtume į viršų. Taip susitarėm.
Vaikas 3. Kad girdėtume. (Pauzė)
Vaikas 1. Nors būna, girdim tai, ko nenorim, tiesa?
Vaikas 3. O kaipgi. Įprotis, ne kitaip. Įprotis girdėti. (Pauzė) Nebent kažkas pasikeistų. Labai stipriai pasikeistų ir neišeitų nežiūrėti į tą, kuris pasikeitė. Gal... Gal net būtų būtina žiūrėti.
Vaikas 1. Ir vis tiek girdėtume.
Vaikas 2. T-t-t-taip.
Vaikas 3. Įgudę it velniai!
Vaikas 2. V-velnio žmonės bijo. G-g-gal ir mūsų?
Vaikas 1. Gal. Bet argi tai svarbu? Ar mums tai svarbu?
Vaikas 3. Nė kiek. Nė trupinėlio! (Ironiškai)
Vaikas 1. Tik reikia atsargiai.
Vaikas 2. Apie k-ką tu čia?
Vaikas 1. Apie tą patį. Įgudimą. Reikia su juo atsargiai.
Vaikas 2. K-k-kodėl?
Vaikas 3. Nagi kaip kodėl? Kaip ko...
Vaikas 1. Nelavinami įgūdžiai nyksta. Kitaip nebūna. (Pauzė)

3 scena

(Vaikas 1 atsistoja, niūniuodamas eina dėžės kraštais. Apžiūrinėja ją iš visų pusių)
Vaikas 1. Galėjo būti visai ne dėžė. Visai ne dėžė...
Vaikas 3. O taip. Taip. Galėjo būti laivas, pilis...
Vaikas 2. Na-na-mas me-medy...
Vaikas 3. Bet kas. Visiškai bet kas.
Vaikas 1. Bet kas.
Vaikas 2. Be-be-bet kas.
Vaikas 1. Bet yra dėžė.
Vaikas 2. O g-gal ne ji?
Vaikas 1. Ji. Būk tikras dėl to. (Grįžta į savo vietą. Vėl kapnoja smėlį)
Vaikas 2. Kodė-dė-dėl? K-kaip?
Vaikas 1. Kaip ir kasdien.
Vaikas 2. Na t-t-taip, taip. T-turbūt.
Vaikas 1. Graži sveika smėlio dėžė. Nebent...
Vaikas 3. Kas nebent?
Vaikas 1. Juk žinot.
Vaikas 2. Aš ne visai. Na ne-ne-visai su-su-su tuo suti-ti-tikčiau...
Vaikas 1. Nebent palytų.
Vaikas 3. Tada...
Vaikas 2. Tada į-į-įtrū-ūktų. (Šneka džiaugdamasis, tartum žinodamas atsakymą į mokytojos klausimą) Smė-mėlis byrėtų. Su-su-supūtų ji. Kaip ir. Kaip ir no-no-nosiabroliams nutiktų, t-t-taip?
Vaikas 1. Taip, panašiai, nors dėžė nebūtinai supūna. Nebent neišdžiovinama. (Pauzė) O jei supūna, tai tik iš dalies. Ne iki galo. (Pauzė)
Vaikas 3. Ir vis dėlto juokinga, kai pagalvoji. Smėlio dėžė!
Vaikas 1. Juokinga nebent tai, kad tave ima juokas. (Tyla)

4 scena

(Vaikas 3 pameta kastuvėlį iš rankų)
Vaikas 3. Pamečiau kastuvėlį. Ei, aš jį pamečiau!
Vaikas 1. Surasim. Nurimk.
Vaikas 3. Greičiau! Greičiau! (Visi Vaikai pakyla iš vietų. Kurį laiką tylėdami knisa smėlį sukniubę ant kelių. Tada Vaikas 1 ir Vaikas 2  atsigula. Vaikas 2 priglaudžia prie smėlio ausį – klauso, Vaikas 1 nosį – uosto. Paknisa smėlį, pauosto/paklauso ir taip iriasi iš vienos vietos į kitą. Vaikas 3 vis knisa smėlį sukniubęs ant kelių) Na kaip? Gal radot?
Vaikas 1. Vis ieškom.
Vaikas 2. Ie-ieškom! (Vaikas 1 ir Vaikas 2 apsikeičia vaidmenimis. Vaikas 2 uosto, Vaikas 1 klauso. Vaikas 3 dar įnirtingiau knisasi smėlyje sukniubęs ant kelių)
Vaikas 1. Kol kas negirdėt.
Vaikas 2. K-kol kas nie-nieko. (Kiek išsigandusiu balsu)
Vaikas 3. Juk turi būti. Juk kažkur šalia. Visai šalia išsprūdo! Net nepajutau, kaip paleidau iš rankų...
Vaikas 1. Apibūdink jį. Greičiau. Bus lengviau ieškoti.
Vaikas 3. Raudonas. Toks paprastas raudonas kastuvėlis!
Vaikas 1. Ar žinai, kiek tokių yra? Sakyk dar ką nors!
Vaikas 3. Mmm... Yra skylutė! Skylutė kote! Ir... Ir mažas varpelis pririštas!
Vaikas 1. Mhm. Mhm. (Toliau ieško. Netrukus, Vaikui 1 pasklaisčius  smėlį, pasigirsta skimbtelėjimas. Vaikas 1 jau mato, kad tai Vaiko 3 kastuvėlis, tačiau delsia. Netraukia)
Vaikas 3. Tai maniškis! Tikrai maniškis! Tik kur? Kur?
Vaikas 1. O gal ne tavo? Gal tik panašus?
Vaikas 3. Mano. Tikrai mano!
Vaikas 1. Ištraukčiau, bet... Sakai, tikrai tavo? Tai traukt ar... palikt?
Vaikas 3. Ar tu durnas? Trauk, kol visai nepaskendo! (Vaikas 1 ištiesia kastuvėlį į viršų, pats dar gulėdamas. Ištrauktasis vėl suskamba. Vaikas 3 iškart puola garso link. Vos pamatęs kastuvėlį, čiumpa jį) Ko delsei? Jis galėjo dingti, supranti? Dingti!
Vaikas 1. Aš... (Atsistoja)
Vaikas 3. Mano kastuvėlis būtų kažkur giliai šitos dėžės dugne. Vargšas kastuvėlis... Jis... (Vaikas 3 atsisėda ant dėžės į savo vietą. Glosto kastuvėlį. Kurį laiką žiūri tik į jį)
Vaikas 2. B-bet jis čia. (Nedrąsiai. Vaikas 2 atsisėda į savo vietą. Vėl kapnoja smėlį)
Vaikas 1. Nurimk. Tiesiog norėjau, kad pajustum, kaip baisu būti invalidu. Kad ir trumpai, kad ir akimirksnį. (Vaikas 1 atsisėda į savo vietą. Vėl kapnoja smėlį)
Vaikas 3. Tu apie ką čia? Koks dar invalidas? Nenukrypk nuo temos.
Vaikas 1. Aš visai rimtai tau kalbu. Turėtum suprasti. Nebent užmiršai, kaip vienas nosiabrolių...
Vaikas 3. Neužmiršau.
Vaikas 1. Tada turėtum žinoti, jog vaikas be kastuvėlio rankose – invalidas. Kad sykį paleidęs kastuvėlį, jo nebesusigrąžinsi. Baisiai sunku, kai tai suvoki... (Pauzė) Tiesiog nuo šiol laikyk jį dar arčiau savęs. O jei palytų... (Pauzė) Tada laikyk dar arčiau nei kada nors. Juk dėžė tik taip išdžiūna. Be kastuvėlio... Be kastuvėlio – džiovink nedžiovinęs – nedžius. (Pauzė) Negerai, negerai, kad išsprūdo. (Susijaudinęs. Pauzė)
Vaikas 2. K-kas? K-kaip? K-kažką prapraleidau? (Vaikas 3 ima kapnoti smėlį. Tyla)
Pastaba: Vaikas 3 ieško kastuvėlio ne ten, kur derėtų, žiūri į kitą pusę nei jis yra. Vis užkasa. Kol Vaikas 1 atsiduria ten, kur kastuvėlis.
Kai jis ištraukiamas, Vaikas 3 žiūri tik į rastąjį, jokiu būdu ne į Vaiką 1. Šis, savo ruožtu, žiūri žemyn. Vaikas 2 žiūri į žiūrovus.

5 scena

Vaikas 2. Pa-pa-pasakykit, kad man pa-pa-pasigirdo.
Vaikas 1. Vakare negėrei ir esi blaivas, taip?
Vaikas 3. Tu nekarščiuoji, ane?
Vaikas 2. Vi-viskas gerai. Ne-nesergu. (Pasičiupinėja kaktą)
Vaikas 1. Vadinasi, iš tiesų girdi.
Vaikas 2. Ta-ta-tas g-garsas! Vi-vis ar-artėja! (Į sceną iš kairės pusės ima šliaužti katės. Daugybė jų lėtai slenka smėlio dėžės link. Vaikas 1 ir Vaikas 3 suklūsta, o Vaikas 2 ima skaičiuoti. Visai kaip pradžioje: V-viens. D-du. T-trys. Kelis kartus. Pauzė) Pa-pa-pasakykit, kad girdit. Pa-pasakykit, kad ir jūs gi-girdit. (Ramiau nei prieš tai)
Vaikas 1. Aš girdžiu.
Vaikas 3. Girdim, girdim, būk ramus.
Vaikas 2. K-ką daryt? K-ką?
Vaikas 3. Ką ką daryt. Laukt ir tiek. Eis ir praeis. Visi praeina. (Minia kačių sustoja per metrą nuo dėžės) Sakiau gi, kad praeis. Netiki jis čia manim. Juk nebegarsėja. Ar garsėja?
Vaikas 2. N-ne...
Vaikas 3. Tai va. Tuoj ims ir nutols. Užtils tos nelemtos kniauklės.
Vaikas 2. G-gerai. (Visai ramiu balsu)
Vaikas 1. Esi tikras, kad jos pačios užtyla? Ką išvis apie jas žinai?
Vaikas 3. Spėju, kad pačios. Ką žinau? (Pauzė) Ką aš žinau! Katės yra katės.
Vaikas 1. Kaip ir žmogus yra žmogus, bet ar tai ką nors pasako?
Vaikas 3. Tai visai kas kita!
Vaikas 1. Ne, tai tas pats.
Vaikas 2. B-b-bijau k-ką nors sakyt, b-bet at-trodo, k-kad v-vėl g-garsėja... (Iš minios dėžės link prislenka viena didelė katė. Jos ūsai apsipešioję, baltas kūnelis  purvinas) Ti-tikrai g-garsėja! (Vaikas 2 susigūžia, susispaudžia. Vėl skaičiuoja. Katė prislenka jau visai arti dėžės. Pakelia letenėlę, išskleidžia nagus. Garsiai sumurkia)
Vaikas 3. Štiš iš čia! Štiš! Šalin, gyvate! Čia mūsų dėžė, supranti? Mūsų!
Vaikas 2. T-taip. Štiš! (Katė įtraukia nagus, bet vis dar laiko iškėlusi letenėlę viršum dėžės. Minia vis trinasi netoliese. Arčiau nesislenka)
Vaikas 1. Nuplausiu tave, jei nepasislinksi. Visas letenėles paversiu baltom. Visas iki vienos. (Ironizuoja. Tada pauzė) Tai ar susitarsim gražiuoju? (Katė iškart atsitraukia, pabrukusi uodegą nuslenka į minią ir išsiveda kitas. Į kairę pusę. Garsas tolsta ir greit tylu)
Vaikas 3. Kaip tu?
Vaikas 2. K-k-kaip?
Vaikas 1. Paprasta. Visos katės bijo vandens.

6 scena

Vaikas 2. Ži-žinot ką, m-man at-trodo, jau na-naktis. Vė-vė-vėsu.
Vaikas 1. Teisybę sakai. Iš tiesų, naktis. Graži žvaigždėta naktis. (Pakelia akis į viršų. Šneka svajingai) Kaip nuostabu, kai jomis lyja. Pagauni ar ne – visai nesvarbu. Vien krytis žemyn nuostabą kelia...
Vaikas 3. Absurdas. Visiškas absurdas. Kasdien vis tas pats! O ir tau kas čia susisuko? Poeta bene būsi?
Vaikas 1. O kad ir jis? (Pauzė)
Vaikas 2. Ti-ti-tikrai. Ga-galėtų i-ilgiau ry-rytas būti.
Vaikas 1. Bet nebūna. Yra kaip yra.
Vaikas 3. Ir tai pats tikriausias absurdas! Argi ne?
Vaikas 1. Jie tiesiog atlieka savo vaidmenį.
Vaikas 3. Pamanykit, vaidmenį! Vadinasi, tikri apsimetėliai, artistai?
Vaikas 1. Tiesiog taip sakoma. Turėjau omenyje natūralų vaidmenį – tą, kurį įgavo vos sukurti.
Vaikas 3. O jei taip imtų ir apsimainytų vietom? Tik šast ir rytas už naktį pabūtų, saulė už mėnulį?
Vaikas 1. Va tada būtų artistai, kaip sakai. Būtų juokinga. Ir graudu. (Pauzė) Visai kaip ryte, kai tu...
Vaikas 3. Gerai, supratau. Užteks jau.
Vaikas 1. Neužteks.
Vaikas 3. Užteks.
Vaikas 2. O g-g-gal jau atsisveikinkim? Š-šalta man.
Vaikas 1. Iš tiesų, užteks kvailioti. Šiandien jau užteks. (Visi Vaikai atsistoja. Nusisuka. Žiūri į scenos gilumą)
Vaikas 2. A-aš pradėsiu!
Vaikas 3. Pradėk, pradėk.
Vaikas 2. Ra-ramiai pi-pirmyn. Pa-pasiruošęs...
Vaikas 1. Žengia būrys... (Visi Vaikai kartu trypteli kojomis)
Vaikas 3. Bet pasmaišo didi koja! (Visi Vaikai išlipa iš dėžės)
Vaikas 1. Naktimi pasivadinus.... (Visi Vaikai tarsi atšoka nuo dėžės)
Vaikas 2. Vaba-balai rankelė-lėm moja... (Visi Vaikai sinchroniškai pamojuoja. Lėtai tolsta nuo dėžės. Vaikas 3 tolsta  greičiausiai, Vaikas 1 – lėčiausiai)
Vaikas 3. Į šalis... (Išeina iš scenos į dešinę pusę)
Vaikas 2. Į ša-šalis... (Stabteli ir apsižvalgo. Lyg ieškodamas Vaiko 1)
Vaikas 1. Į šalis rėplioja.... (Vaikas 1 ir Vaikas 2 tuopat metu išeina iš scenos į dešinę pusę)
Pastaba: Vaikams išlipus iš dėžės, jos  apšvietimas lėtai blanksta. Išėjus Vaikui 1 ir Vaikui 2, scenoje tamsu. Trumpa pauzė.

2 veiksmas

1 scena

(Po truputį apšviečiama kairė scenos dalis. Čia stovi atitarnavę stalas ir kėdė. Už jų giliau, scenoje, toje pačioje linijoje kaip ir smėlio dėžė, – apsilaupiusi spinta. Dešiniau stalo ir kėdės – ant strypo pritvirtintas dubuo su vandeniu (šonu į žiūrovą). Ant stalo peleninė, cigarečių pakelis ir stiklinė. Joje pamerktos gėlės. Į sceną iš kairės pusės įeina ryškiai pasidažiusi moteris. 40-45 metų. Plaukai suvelti. Ji tuoj pat atsisėda ant stalo. Kojos mataruoja ore. Prisidega cigaretę, rūko ją. Dabar šioji scenos pusė jau visai apšviesta)
Vaiko 3 mama. Žinau, ką galvojat. (Ironiškai) Kažkokia tipinė autobusų stoties boba. Prasirūkiusi šliundra, pravaryta per visus galus. Sifilio nešiotoja! ŽIV platintoja! (Rėkauja) Akšekit, patrinkit, kad norit! (Kvatoja) Taip ir maniau. Skystablauzdžių armija, ne kitaip. (Pašiepdama. Toliau tęsia jau ramesniu tonu) Bet užteks apie mane. O gal... Gal ir neužteks. Gal dar truputį reikėtų pasakyti? Reikėtų, nereikėtų... Reikėtų ar nereikėtų. (Svarsto pati su savimi. Suka plaukus aplink pirštą) Gerai, reikėtų. Taip. Aš ne žmogus. (Pauzė) Ir ko čia taip bjauriai išsiviepėt? (Žiūrėdama į žiūrovus) Aš tikrai ne žmogus. Katė esu. Taip, taip, atrodau kaip žmogus... Kaip žmogus. Pati žinau. (Nusipurto apimta šleikštulio. Pauzė) Nagi pagalvokit. Ar jūs kaip aš galėtumėt taip drąsiai galąsti nagus į kitus? Taip drąsiai ir begėdiškai meluoti ar net įžeidinėti? (Garsėja balso tonas. Ne per daug. Kalba šypsodamasi) Argi galėtumėt laisvai kelti koją ir myžti ant visų iš eilės? Ant visų, ant kurių norisi myžti, žinoma. (Sukikena. Užsikosi. Pauzė) Taip, esu katė. Tik mums, tik katėms, taip galima, suprantat? Taip, taip... Esu katė, ja ir liksiu. Katė, katė, katytė. (Vėl kikena. Dar įnirtingiau suka plaukus aplink pirštą. Tarsi apimta ekstazės. Tada jau ima tiesiog velti sau plaukus. Tuo pat metu pasigirsta vartų girgžtelėjimas) O! Vadinasi, sūnužis grįžta. Valkatėlė namų pasiilgo? Trinasi ištisą dieną su tais dviem snargliais. Na bet tebūnie. (Pauzė) Visi vaikiščiai mėgsta trintis po miestą. Bet kad šitie vaikiščiai nenormalūs! Ir nereikia čia replikų: kokia tu motina sūnų nenormaliu vadint ir bla bla bla. (Pauzė) Kad žinotumėt, kaip jis elgiasi, suprastumėt. (Atsisėda ant kėdės tokia poza, kokia sėdi žinių pranešėjos) Pradėti reikėtų nuo to, kad... Kad jie visą dieną prasivalkioja mieste. Taip, tą jau minėjau. Bet žinot... Reikalas tas, kad, grįžęs namo, sūnužėlis sapalioja apie dėžę. Nemeluoju. Grįžta ir pasakoja: mama, mama! Šiandien mūsų dėžėj vyko tas ir tas ir dar anas! O. O žinok nelijo šiandien. Nelijo! (Visąlaik ironizuoja. Tada pauzė. Vėl atsisėda ant stalo) Ar tai normalu? Manyčiau, kad ne. Juolab, kai jokios dėžės seniai nėra. Juolab, kai nelyja jau gerą mėnesį! (Pauzė) Kalba apie kažkokius kastuvėlius, apie dar bala žino ką. Kažkokiais nesuvokiamais kodais. Lyg to būtų negana, jis nuolatos nusisukęs. Sako, taip reikia, kitaip nemoku, neišeina. Taip, taip, sakiau, kad baisu. Bet žinot, kas dar baisiau? (Pauzė) Šiandien girdėjau, kaip Ona su Maryte šnekėjo. Spėkit, apie ką? Apie mano bernelį! Taip ir sako: mačiau jos bernelį su tais dviem. Na kaip ten jais. Nesvarbu, ane? Žodžiu, tu primesk, einu aš prie jų, sakau, paklausiu, ką čia veikiat? Ogi šlaistėsi visi kažkur prie upės. Gražiai paklausiau, o tie kad ėmė ir suriko: Štišš! Šalin! Vos neišgriuvau. Nenormalūs! (Pauzė) Čia būtų dar nieko. Bet kai Ona, mieloji mano katytė, pridūrė, kad ir aš dėl tokio jų elgesio nenormali... Viskas. Būčiau taip stvėrusi tuos snarglius, tik kad nežinojau, kur šlaistėsi. (Pauzė) Per ilgai... Per ilgai toleravau tas nesąmones. (Pauzė) Va dabar visos dar ilgai šnekės, kad aš trenkta. (Pauzė)  Dar galėčiau suprasti, jeigu jie kaip ir aš katinais būtų. Taip, tada viskas kaip priklauso... Kaip priklauso būtų... O dabar... (Pauzė. Ji nulipa nuo stalo ir ima žvalgytis į kulisus) O dabar nenormalu ir basta. Beje, kur tasai bernužėlis pasidėjo? (Ilga pauzė) Bene taip ilgai laiptais lipi? Gal prasirūkei, dūsti? (Šneka tarsi susirūpinusi. Taip, tarsi jau matytų sūnų netoliese ir manydama, kad jis girdi. Tačiau jokių žingsnių negirdėti) Nors... (Vėl sako tarsi sūnui. Mąsto) Nors gali ir neskubėt. Taip, taip, neskubėk! Pasėdėk kur lauke, grynu oreliu pakvėpuok. Pakvėpuok, pakvėpuok, sakau! Į sveikatėlę išeis. (Pašnairuoja į visas puses, prideda rankas prie ausų – klausosi. Žingsnių negirdėti. Įsitikinusi, kad sūnus dar kažkur toli, vėl atsisėda ant stalo  ir tęsia kalbą) Žinot, sugalvojau, kaip išgelbėt savo nelaimingą sūnelį. Ne, ne – į jokias stovyklas aš jo negrūsiu. Kas sumokės? (Pauzė. Tęsia pasitenkinusi, it murkdama) Aš taip sakant jį papurtysiu. Pasakysiu kažką... Kažką, kas priverstų bernužį pamąstyt. (Pauzė. Tęsia jau nemurkdama) Taip, pamąstyt. Visiems reikia pamąstyt. Visiems! O jam ypač. Ypač po šiandien... Taip, taip... Aš jam pasakysiu, kad... Pasakysiu, kad... (Pasigirsta žingsniai. Dar tolimi. Moteris tarsi užmiršta, ką norėjo sakyti, tuoj pat  persėda ant kėdės. Pasitvarko plaukus, kurių neįmanoma sutvarkyti. Pataiso gėles, pauosto jas  ir truputį nusipurto nuo kvapo. Apsidairo, tarsi žiūrėdama, ar viskas tvarkoje. Skubiai išneša cigaretes, peleninę ir nuorūkas. Tada vėl atsisėda. Tyli, tarsi laukdama ir ruošdamasi. Atsisuka žiūrovo pusėn. Šnabžda) Tik jūs tyliai. Tik neišduokit mano katiniškos paslapties. O tai atneš kokį medį nagams galąst. (Sukikena) Viskas. Susiimk, susiimk, sakau. Juk nori, kad pavyktų, taip? Nori, tai nurimk. (Nurimsta. Taip ir lieka sėdėti. Netrukus pasigirsta durų trakštelėjimas)

2 scena

(Iš kairės pusės įeina Vaikas 3. Užsidengęs veidą ranka. Taip, kad nematytų mamos. Atsisėda tarpe tarp dubens su vandeniu ir kėdės. Žvelgia į žiūrovą)
Vaiko 3 mama. Va. Matai, sūneli, aš gėlių parnešiau. Pasižiūrėk, pasižiūrėk, kokios dailios ir kaip kvepia! (Pasilenkia prie gėlių. Vėl nusipurto. Sūnus nė neatsisuka. Net nesureaguoja) Ar aš jums nesakiau? (Sako žiūrovui. Vėliau sūnui) Gerai, gali ir nežiūrėt. (Sūnus atsistoja. Eina prie dubens su vandeniu ir prausiasi) Sūneli, na gi kam tau praustis, jeigu akimis nesinaudoji?
Vaikas 3. Jeigu yra kriauklė, kas nors turi ja naudotis, taip?
Vaiko 3 mama. Turbūt, kad taip. Tai prauskis, prauskis tada. Gal padėt?
Vaikas 3. Susitvarkysiu.
Vaiko 3 mama. Gerai, gerai. Tada bent jau pasakyk, ką šiandien veikėt. Supranti, man gi norisi žinoti.
Vaikas 3. Buvom dėžėj. Kaip ir kasdien.
Vaiko 3 mama. (Žiūrovui) Matot, matot?
Vaikas 3. Ką nors sakei? (Baigia praustis. Vėl sėdą į tą pačią vietą)
Vaiko 3 mama. Ne, ne. (Pauzė) Bet, vaikeli mano, ar tau neatrodo, kad... Na kad jau užtenka su ta dėže. Juk jos nėra.
Vaikas 3. Tai kad tu jos nematai, nereiškia, jog jos nėra. Beje, gal ir tu nusiprausti nori? Gal padėt? (Nusistebi, kad to paklausia)
Vaiko 3 mama. Tau čia kas dabar? Aš su tavimi kaip su normaliu šneku, o tu praustis siūlai. Lyg būčiau kokia nupiepus katė murzinom letenom. (Ir pyksta, ir juokiasi tuo pat metu. Netrukus nusiramina) Brangusis mano, nagi suprask. Jau neskiri realybės nuo fantazijų. Per tą savo dėžę nieko aplink nematai. Nei kitų... Nei manęs.
Vaikas 3. Aš tave girdžiu, mama. To užtenka.
Vaiko 3 mama. Gerai, gerai. Šiaip jau aš visai ne apie tai norėjau tau pasakyti...
Vaikas 3. Apie ką?
Vaiko 3 mama. Supranti, sūneli. (Šypsodamasi mąsto. Paima į ranką stiklinę su gėlėmis, skabo jų galvutes ir meta ant grindų. Tada žiūrovui sako) Aha! (Tada sūnui) Supranti, aš sergu.
Vaikas 3. Tai kur čia problema? Vaistų nupirkt? Tik pasakyk kokių, tuoj atnešiu.
Vaiko 3 mama. Kad tik vaistų! Gerai būtų. Reikia... Reikia, kad kas nors buityje padėtų. Matai, man visi daiktai jau iš rankų krenta. (Šiuo metu paleidžia stiklinę iš rankų) Imsiu ir pati nukrisiu kurią dieną, ir nieks nepastebės. (Tartum susigraudina) Man reikia lovoje gulėti, sūneli. Lovoje!
(Atsargiai sušnairuoja sūnaus pusėn. Pastebi, kad šis kiek išsigandęs ir sutrikęs. Motina vėl žiūri į žiūrovą. Nusišypso. Tęsia ramesnė) Bet apie tai ryt vakare pašnekėsim, sūneli. Vakare, kai grįšiu iš darbo. (Pakelia nuo grindų stiklinę, įdeda į ją nenuskabytas gėles, atsistoja ir išeina iš scenos į kairę pusę. Išeidama tyliai miaukteli)

3 scena

(Vaikas 3 atsistoja. Nebe toks sutrikęs. Galima sakyti, ramus. Nors tuo pat metu susijaudinęs. Vaikšto nuo kojos ant kojos po kairę scenos pusę. Žvelgia kažkur į gilumą)
Vaikas 3. Klausite, kodėl aš toks ramus? Prieš kelias akimirkas ir pats būčiau nesupratęs. Bet... Bet ar jūs girdėjot? Ar girdėjot tą tylų „Miau“? Aš jau seniai įtariau, kad čia kažkas ne taip. Matot, ji vis šnekėdavo it murkdama. Kartais nesuprasdavau, ką sako. Toks keistas kalbėjimas ne kalbėjimas. Sykiais cypimas, lyg būčiau primynęs katę. Toks kaip ir dabar, kai pasiūliau jai nusiprausti. Kodėl pasiūliau, nė nežinau. Matyt, taip reikėjo. (Pauzė) Net juokinga, ji mano esanti katė! Bet ne tik juokinga. Man gaila jos. Tikrai. Reikia padėti. Kažką sugalvoti, kad ji pasijustų esanti Birutė. Kad bent jau suprastų, jog yra Birutė, o ne katė. Tada ir liga dings. Negi jūs manot, kad ta liga tikra? Aš nemanau. Veikiau noras ištraukti mane iš dėžės. Matyt, Ona ar Marytė bus ką nors prikalbėjusios. (Pauzė) Taip, taip. Jeigu iš tiesų sirgtų, argi būtų pabrėžusi gulėjimą lovoje. Net pakartojusi? Taip nebūna. (Pauzė) Bet ji turbūt mano, kad aš manau... Kad aš manau, jog ji iš tiesų serga. Ir jeigu gerai ją pažįstu, lauks kažkokio pasikeitimo. Tarsi atsako. Žinoma, ji norėtų, kad išeičiau iš dėžės. Tačiau ne. Nesu kvailas. Dėžėje liksiu ir kastuvėlį tvirtai laikysiu! Draugai supras. Supras, kad... (Mąsto) Kad turiu persirengti! Taip, persirengti. Ji visada šnekėdavo, kad „drabužių pokytis geriausiai atspindi vidinį pokytį“. Suprasti reikėtų taip: jeigu persirengsiu rimtais tvarkingais drabužiais, ji manys... Ji manys, kad esu rimtas, kad supratau, kaip jai blogai, nors taip ir nėra. Taip, tik šitaip galėsiu jai padėti. Jeigu paklausys, tai paklausys manęs tik persirengusio. Taip. Galbūt ir pavyks ją nuprausti. (Nusirengia iki apatinių. Vaikšto ratais, ieškodamas kokių nors rimtų drabužių, sklaido visus esančius spintoje. Kol išsitraukia švarką ir kelnes. Apdriskusius ir per mažus. Persirenginėja ir toliau šneka) Dar ne viskas. Jai baisiai nepatinka, kad nežiūriu. Taip, turiu žiūrėti. Turiu. (Pauzė) Draugai mane supras. Tikrai supras. O jei nesupras? Ne, jie turi suprasti. Svarbiausia laikyti kastuvėlį. Laikyti kastuvėlį... A, dar reikia žirklių. Kaip ji sako: ilgi plaukai tinka tik vaikams. Vadinasi, reikia nusikirpti juos. (Iki galo užsisagsto švarką. Vėl atidaro spintą ir iš šoninio stalčiaus išsiima žirkles. Kerpasi. Ilgai netrunka. Padeda  žirkles. Tada žvelgia į ant spintos durų pakabintą veidrodį) Juk neilgam taip. Neilgam. Neiškęsčiau šitaip apsirengęs. Uždusčiau turbūt. (Vis pasitaiso apykaklę, pašokinėja, tarsi norėdamas apsiprasti, bet matyti, kad drabužiai nepatogūs. Uždaro spintą. Tada vėl nueina iki dubens su vandeniu. Nusiprausia)
Vaiko 3 mama.  Sūneli, tu tik nenaktinėk ilgai. Man poilsio reikia!
Vaikas 3. Oi ne, mama. Einu! Einu ir aš jau miegot! (Išeina iš scenos į kairę pusę. Visur tamsu. Tada tuoj pat pasigirsta šnabždesiai visokie, tarsi dvasios kalbėtų. Kažkas panašaus į: „Aš. Aš ne... Aš taip. Su. Susitvarkysiu! “. Kol visa tai prityla. Nutyla visai ir po truputį apšviečiama dėžė. Galop ji jau visa apšviesta)

3 veiksmas

1 scena

(Į dėžę iš dešinės pusės ateina Vaikas 1 ir Vaikas 2. Įlipa ir atsisėda į savo vietas. Vėl kapnoja smėlį. Netrukus pasirodo ir Vaikas 3. Taip pat iš dešinės pusės. Įlipa lėtai, tarsi sunkiai. Tačiau atsisėda ir lygiai taip pat kapnoja smėlį)
Vaikas 2. T-tokia ty-tyla.
Vaikas 1. Veikiau tylėjimas.
Vaikas 3. Tarsi kuo skirtųsi.
Vaikas 1. Žinoma. Tylėjimas – veiksmas. Tyla arba tylumas – būsena. Duotybė. (Pauzė) Tylėti išmokstama. Kai reikia, kai skauda, kai myli. Būti tyliam ar būti su tyla, tyloje – neišmoksi. Toks ir skirtumas. (Pauzė) Paprastai šnekant: tai, kas natūralu, telpa tyloje, tylume. Tai, kas dirbtina – tylėjime.
Vaikas 3. Tau gal morfijaus suleido? Balti arkliai dar neskraido? (Kikena)
Vaikas 1. Neskraido. Gal perdedu. Gal ir tyla, o ne tylėjimas.
Vaikas 3. Tai jau matyt, kad perdedi. (Vėl sukikena. Pauzė. Tyla. Vaikui 3 darosi vis sunkiau. Matyti, kad kiek nervinasi. Vis susiraukia. Netikėtai Vaikas 1 pakelia į Vaiką 3 akis)
Vaikas 1. Kodėl aš pakėliau akis? Kodėl pakėliau į tave akis?
Vaikas 3. Nežinau.
Vaikas 1. Turi žinoti. Net keista, kad iš viso klausiau. (Pauzė) Kažkas su tavimi pasikeitė. Tik kas? (Vaikas 2 pakelia akis)
Vaikas 3. Man viskas gerai. (Vaikas 3 išspaudžia šypseną) Matyt, bus viduriai užkietėję. Visada atrodau piktas, kai taip būna. (Dirbtinai sukikena)
Vaikas 1. Ne, turi būti kita priežastis. Visi tai žinom. Be to, aš ir nesakiau, kad tau kažkas blogai. Sakiau, kad pasikeitė. (Vaikas 1 įdėmiai apžiūri draugą. Keliskart žvelgia aukštyn-žemyn. Tyla) Tavo drabužiai. Jie...
Vaikas 3. Taip turi būti, ir tiek.
Vaikas 1. Vadinasi, akys pakilo dėl jų. (Pauzė) Ko gero, tylėjimas, o ne tyla. (Pauzė) Vadinasi, tai dėl drabužių akys pakilo.
Vaikas 3. Aš taip nesakiau.
Vaikas 1. Bet ir nepaneigei.
Vaikas 3. Kaip galima neigti tai, apie ką iš pradžių nė nebuvo užsiminta?
Vaikas 1. Vis dėlto tu persirengei. Ir persirengei ne šiaip sau – kitaip nebūtume pakėlę akių. Kažkas su tais drabužiais, matyt, negerai. (Pauzė) Žinai, atsiminiau, kai prieš porą metų mamą primušė. Taip stipriai primušė, jog kitą dieną ji visa išsipurškė kvapniausiais kvepalais. Ir apsirengė puošniausiais rūbais. Pati manęs klausinėjo, ar tinka, ar kitų ieškot. Aš gi nežiūrėjau, bet, įtariu, atrodė įspūdingai. Kita vertus, po apačia mėlynė ant mėlynės. (Pauzė) Ji vis kalbėjo nenorinti, kad ją tokią sumuštą vyras matytų. Kad draugės nepastebėtų tų milžiniškų skausmo dėmių.
Vaikas 2. Tu-turėjo g-gražiai ta-tavo mama at-trodyt (Užsisvajojęs)
Vaikas 1. Kaip pažiūrėsi. (Tada Vaikui 3) Gal ir čia panašiai? Gal padėti nusirengti? O gal tavo mama sugalvojo, kad anie rūbai nebetinkami? O gal kas nors kita, kitaip. Tik kas?
Vaikas 3. Tu tiesiog nieko nesupranti. Taip turi būti, ir tiek. Dabar taip turi būti! (Vaikas 3 stipriai pasimuisto. Jį visą išmuša prakaitas. Atrodo, net ima drebėti. Vaikas 1 užlipa ant dėžės kraštų. Apeina ją visą ratu, įdėmiai apžiūri. Tada vėl grįžta į savo vietą. Pauzė. Tyla)
Vaikas 1. Ar labai stipriai?
Vaikas 3. Kas, po velnių?!
Vaikas 1. Lijo. Gal griaudėjo?
Vaikas 3. Nelijo. Negriaudėjo.
Vaikas 1. Esi tikras?
Vaikas 3. Taip. Ne. Taip. (Vaikas 3  sutrinka dar labiau)
Vaikas 1. Nurimk. (Pauzė) Vadinasi, lijo. Labai stipriai?
Vaikas 2. O ggal tik kra-krapnojo? (Vaikas 3 susinervinęs tyli)
Vaikas 1. Matau, kad nenori šnekėti. Bet klausyti pajėgsi, manau. (Pauzė) Nežinau, kaip kitaip. Jaučiu, kad privalau priminti nosiabrolius. Juk žinai, kad vienas jų – mano brolis. Tačiau turbūt nė neįsivaizduoji, kaip su juo sunku. Neįmanoma susišnekėti. Vis kalba esantis katinas – tikras apkurtėlis! Pameni, vakar šnekėjom, kad, ėmus žiūrėti viršun, įprotis girdėti slopsta. Sakėm, kad nelavinami igūdžiai nyksta. Bet užmiršom pridurti, kad ne iki galo, jeigu... Jeigu turi kastuvėlį. O štai jį paleidus, įgūdžiai dingsta iškart. Todėl ir sakom, kad tik kastuvėlis džiovina dėžę. (Pauzė) Nesugebu įsivaizduoti dėžėje apkurtėlio. Juk tokių girdėti nenorim. Juk tokius vejam šalin! (Pauzė) Kvailas mano brolis. Paleido savo kastuvėlį ir tikėjosi, jog galės likti dėžėje. Ji, žinoma, iškart ėmė pūti. Kaip nepus, jeigu esi apkurtęs? Brolis nebeapsikentė ir išėjo. Į savo paties spąstus papuolė. (Pauzė) Tai tik patvirtina mano abejonę. Paleidusiam kastuvėlį, vietos dėžėje natūraliai nebelieka. (Pauzė) Neklysiu sakydamas, kad kastuvėlio paleidimas buvo didžiausia klaida, kokią įmanoma padaryti. Juk liko invalidas ir dabar mano esantis katinas! (Vaikas 3 atsistoja. Atsistoja ir Vaikas 1, patapšnoja Vaikui 3 per pečius) Nepyk, kad kartojuosi, ir atsisėsk, gerai? (Vaikas 1 sodina Vaiką 3. Jis pasiduoda. Visi Vaikai sėdi) Kur aš baigiau? (Mąsto) A. Tik noriu pasakyti, kad tai ir vadinu invalidumu: paleidi kastuvėlį, apkursti ir, nebegalėdamas pakęsti lietaus, kuris niekaip nedžiūna, nebežinodamas, kur dėtis, išeini ir imi slėptis. Teigdamas, jog virtai katinu. (Pauzė) Skamba painiai ir labai sudėtingai, bet pats žinai esmę: nepaleisk kastuvėlio ir gyvensi. Visas lietus nudžius, dėžė neims pūti, liksi joje ir toliau gražiai kapstysies smėly. (Vaikas 3 vėl stojasi. Vaikas 2 jį stabdo. Vaikas 3 nesipriešina. Visi Vaikai sėdi. Pauzė) Jeigu įprastai, dabar kuris nors turėtumėt paklausti, kodėl neįmanoma susigrąžinti kastuvėlio. Nesugebėčiau atsakyti, tačiau žinau, kad taip yra. Juk brolis bandė, bandė jį susigrąžinti, tačiau bergždžiai. Būna gi, kad ir katinams norisi nusiprausti. Bet taip retai! Dažniausiai sprunka, vos išgirdę žodį „praustis“ ar „vanduo“. (Pauzė) Dar turėtumėt paklausti, kodėl dėžė pus ne iki galo. Į tai galėčiau atsakyti: juk maža tikimybė, kad, vienam paleidus kastuvėlį, savuosius paleis ir kiti. Taip ir nosiabroliai nepasielgė. (Vaikas 3 vėl atsistoja, kelia koją  lipti iš dėžės. Atsistoja kiti du Vaikai, sulaiko jį. Pasižiūri, it sakydami: „Palūkėk“. Vaikas 3 labai nenoriai atsisėda. Pauzė) Daugiau klausimų, ko gero, neturėtumėt, bet jaučiu, kad turiu pasakyti dar šį bei tą. Jeigu leisi. (Vaikas 3  sušnopuoja, bet dar sėdi) Vadinasi, galiu tęsti. (Pauzė) Laiko, idant puvusioji dalis iki galo nukristų ir būtų lengviau, prireiks nežmoniškai daug. Dar ilgai atrodys, kad viskas kaip buvę. Galop, žinoma, nukris. Visada nukrenta. Suprasi, kad nebėra, kad viskas kitaip, kiek palengvės. Atsiprašau, kad vėl kartojuosi. (Vaikas 3 piktai sumurma žiūrovui: „Turbūt negalėsiu pajudėti, kol tas neužsičiaups“) Ar ką sakei? Ne? Kur aš baigiau? (Pauzė) A. Aha. Noriu pasakyti tik, kad visai lengva niekada nebus. Vis tiek likusiesiems viduje kirbės trūkumas. (Pauzė) Kiek paradoksalu, tiesa? Paprasta dėžė palengvėja, ką nors išėmus. Čia priešingai. (Pauzė) Kas vyksta po to, ar į dėžę grįžti įmanoma, ar ne – nežinau. Ar yra koks nors skirtumas tarp to, kaip vėlai ar anksti išėjai, tarp to, ar mėginai susigrąžinti kastuvėlį ar ne – taip pat klausimas. Nosiabroliai iki šiol to nebandė. (Pauzė) Dar turiu paminėti, kad nė vienas jų nepersirenginėjo. (Pauzė. Kalba susijaudinęs) Todėl niekaip negaliu suvokti, kam tie drabužiai? Kokia jų paskirtis? (Pauzė) Juk pats žinai svarbiausią: laikyti kastuvėlį arti savęs. Kaip įmanoma arčiau laikyti. Tada bet koks lietus nudžius. Galėčiau tai kartoti turbūt tuzinus kartų. (Pauzė) Suprask, mums sunku suvokti, kodėl taip elgiesi. Galų gale, kaip galime suvokti, jeigu nieko mums nesakai? (Pauzė)  Jeigu sėdi ir tyli? (Pauzė) Dabar jau viskas. Išsakiau viską. Nebežinau, ką dar būtų galima pridurti, ką daugiau pasakyti. Ir taip galbūt per daug prikalbėjau. Gal net visai tave supainiojau ir pats susipainiojau. Bet kaip nesipainiosi, kai tokie dalykai vyksta? Sėdėt ir tylėt lyg amą praradus...! (Vaikas 3 atsistoja. Kiti Vaikai sėdi)
Vaikas 3. Aš gi sakau, kad taip turi būti. Dabar taip turi būti, bet ne. Jūs nesuprantat. Niekaip negalit suprasti! (Vaikas 3 išlipa iš dėžės ir eina žiūrovo link. Net neatsigręžia dėžės pusėn. Ji po truputį aptemdoma. Vaikui 1 išlipus iš dėžės, Vaikas 1 ir Vaikas 2 pavymui šneka)
Vaikas 2. Ra-ramiai pi-pirmyn. Pa-pasiruošęs...
Vaikas 1. Žengia būrys. (Vaikas 3 sustoja, atsigręžia likusių Vaikų pusėn, bet neatsako)
Vaikas 2. B-bet pa-pasimaišo di-didi koja!
Vaikas 1. Vabalai rankelėm moja. (Dėžėje esantys Vaikai pamojuoja Vaikui 3)
Vaikas 2. Į ša-šalis rėplioja... (Vaikas 3 giliai įkvepia, iškvepia, tačiau nusigręžia. Kiek pyktelėjęs. Dėžė galutinai aptemsta, tačiau namai neapšviečiami. Visur tamsa, išskyrus vietą, kurioje stovi Vaikas 3. Jam kalbant, iš pradžių blanki, vėliau ryškesnė šviesa krypsta namų pusės link. Ir jis lėtai seka ta šviesa)

2 scena

Vaikas 3. Jie visiškai nieko nesuprato! Visiškai! Ką dar aš galėjau jiems pasakyti? Kad bananai ant medžių auga? Kad kengūros vaikus sterblėse nešioja? Kad ilgiausia Afrikos upė – Nilas? Gal jie tą norėjo išgirsti? (Pauzė)  Sako... Sako, kad, paleidus kastuvėlį, iš karto apkursti. Sako, kad tokiu atveju iškart virsti katinu! Viens du ir šviežiai iškeptas kniauklys pakampėm šlaistosi... Ir dar daug skirtingų dalykų sako, ir... Ir lyg ir negaliu netikėti – nosiabrolių patirtis ir taip toliau. Bet tuo pat metu kažkas viduje tuksi, tuksi, tuksi ir sako, kad atvejų gali būti begalės! Kad... Kad niekas nežino, kaip bus man. Paklaida juk egzistuoja. Juk egzistuoja! (Ilga pauzė) Jie stebėjosi mano drabužiais. Taip, būtent jais. Sakė, kad dėl jų pakilo akys ir panašiai. Bet kas gi tie drabužiai? Viso labo paprasti drabužiai! Jūs... Jūs juk žinot, juk suprantat, kad taip apsirengiau dėl jos... Dėl mamos! Taip. Noriu padėti. Noriu. (Ilga pauzė) Jų akys buvo mėlynos... Ne! Jų akys buvo žalios... Irgi ne... Jų akys buvo... Jos buvo rudos, ne, veikiau juodos. Pala, juodų akių nebūna. Dar vietom geltonos... Bet tokių irgi nebūna... (Pauzė) Jos buvo margos! Būtent, margos! Ir žalios, ir raudonos, ir baltos, ir juodos, ir mėlynos... Ir... Ir koks gi skirtumas pagaliau? Koks skirtumas, kokia ta jų akių spalva, jeigu aš ne dėžėje? Koks man skirtumas, jeigu daugiau tų akių nematysiu? Negi jūs manot, kad norėsiu grįžti ten, kur esu nesuprantamas? (Pauzė) O jei panorėčiau... Jei panorėčiau, grįžčiau. Ir šiaip. Viskas bus kitaip, negu jie sako. Viskas bus kitaip, negu aš visada sakiau. Viskas bus kitaip, nes jau yra kitaip! Jau dabar yra kitaip, suprantat? Ar jaučiat? (Pavarto kastuvėlį rankose) Ir dar keisis. Visai netrukus. Visai netrukus mama įvirs į kambarį. Tik šįsyk ne ji lauks manęs, o... O aš jos lauksiu. Ir... Ir viskas bus kitaip. Turi būti kitaip! (Jau stovi šalia stalo. Atsiremia į jį. Vėl pavarto kastuvėlį rankose. Sukikena ir švysteli jį į šalį. Nukritęs kastuvėlis suskimbčioja. Dėžė galutinai užgesusi, namai visiškai apšviesti. Vaikas 3 ima žvalgytis. Netrukus iš kairės pusės pasirodo mama. Išvydusi sūnų, ji tartum atšoka)
Vaiko 3 mama. Sūneli? Bene man akyse vaidenasi?
Vaikas 3. Nesivaidena.
Vaiko 3 mama. O. O aš ir gėlių atnešti nespėjau...
Vaikas 3. Tiek to, ir šitos geros. (Apžiūri apvytusias vakarykštes gėles)
Vaikas 3 mama. Tu žiūri? Sūneli mano, žiūri? Ir tavo drabužiai, ir plaukai. Aha... Taip. Dabar suprantu. Vadinasi, vadinasi, pagaliau tikras vyras. Tikras vyras, o ne smėlio dėžės karalius būsi! (Moteris sukikena, patapšnoja sūnui per petį ir atsisėda ant stalo) Gal ir tu prisėsi? (Vaikas 3 papurto galvą) Nagi, sūnuži, ateik, aš pasislinksiu. (Motina tyliai sumiauksi. Vaikas 3 tarsi su pasigailėjimu ir savotiška viltimi atsidūsta ir prisėda šalia jos. Šviesa čia iškart užgęsta. Tyla)

3 scena

(Vėl apšviečiama dėžė. Šįsyk iškart. Vaikai vangiai kapnoja smėlį kastuvėliais. Visą laiką, kol Vaikai šneka, šviesa po truputį gęsta, kol su paskutiniais jų žodžiais užgesinama iki galo)
Vaikas 2. G-greitai d-diena pra-praėjo.
Vaikas 1. Greitai. Vakaras greitai atslinko.
Vaikas 2. T-taip. Taip.
Vaikas 1. Kaip visada.
Vaikas 2. N-ne. M-man at-trodo g-greičiau.
Vaikas 1. Gal ir greičiau. (Ilga pauzė) Įdomu...
Vaikas 2. Į-įdomu.
Vaikas 1. Koks rytas ateis.
Vaikas 2. Ne-nežinau.
Vaikas 1. Nežinom.
Vaikas 2. Ne-nežinom. (Ilga pauzė)
Vaikas 1. Ne-ži-nom mes,
                Ar ka-da nors...
Vaikas 2. Ar kaka-da nors...
Vaikas 1. Su-grįš žmo-gus?
                Gal ka-ti-nu
                Pa-vir-tęs žus...
Vaikas 2. Papa-vir-tęs žus...
Vaikas 1. Ka-da ka-da
                Ži-no-sim kaip?
                Ka-da ka-da
                Ta-da ka-da...
Vaikas 2. T-ta-da k-ka-da...
Vaikas 1. Ka-da...
Vaikas 2. K-ka-da...
Vaikas 1. Ka-da...
Vaikas 3. B-b-ba...
Vaikas 1. Ba-ba...
(Vaikai toliau sėdi dėžėje  ir kapnoja smėlį. Kurį laiką girdėti smėlio žarstymo garsai. Tada tyla)

Uždanga.

* Sceninis sprendimas (erdvinis išdėstymas) gali būti kitoks, tačiau svarbu išlaikyti principą: katės ir mama į/išeina iš vienos pusės, Vaikai iš kitos, išskyrus tą atvejį, kai Vaikas 3 grįžta namo. Taip pat svarbu išlaikyti nurodytą šviesos kismą.