Verkia knyga numesta į kampą:
-Nebe paims manęs niekas į ranką,
Nebent pakiš po stalo koja.
Apie savo likimą knyga galvoja.
-Buvome šimtmečiais išminties garantai,
Dabar mus jau keičia elektroniniai mutantai.
Paslėps mus į dėžę iš prestižinės vietos,
Kad savo šeimininkams nedarytume gėdos.
Taip čiaudi nuo dulkių apsirūkę viršeliai,
O dar gelta susirgo susilankstę lapeliai.
Štai nuo stalo pleibojus užuojauta siunčia:
-Ir žinokit dėl dėmesio grumtis, ne jums čia.
Vargas atėjo į gyvenimą knygų,
Tačiau išeitis dar viena joms paliko,
Parsiduoti už dyką, kad atgimti iš naujo,
Kad paglosčius sėdynę neįbrėžt iki kraujo.