Laukimas

Ir tada, pro parduotuvės vitriną a pamačiau Tave. Mano akys sužibo, o širdis tiesiog pašėlo... Tuo metu mane užvaldė beprotiškas jausmas. Tai lyg vienu metu susitikusi panika, pyktis ir tas šiltas jausmas, kažkur giliai giliai, vis dar pulsuojantis tau. Norėtųsi bėgti, šokti tau ant kaklo, stipriai suspausti, ir sušnabždėti,, pasiilgau...,, Tačiau akimirkai atsikvošėjau ir pamatau šalia ją. Ilgais, tiesiai, rudais plaukais ir plačia šypsena veide. Ji nužvelgė mane, lyg žinodama, jog čia aš.. ta kurios vietoje dabar linksmai puikuojasi ji. Sutrikusi staiga nusisukau, galbūt pabijojau pamatyti jo tuščia žvilgsni, žiūrintį  į mane. Išbėgusi iš parduotuvės, stabtelėjau, sėdau  i mašiną ir laukiau.. kol jis išeis.  šaltas drebulys staiga užvaldė visą mano kūną.. As sėdėjau ir laukiau. Tik nežinau ko... Galbūt norėjau dar kartą išvysti ji, tam kad pasibjaurėčiau, koks egoistiškas ir savanaudis gali būti žmogus. žmogus galintis paminti tyrus jausmus, dėl įvairoves ir pramogos su kitomis. O galbūt tam, kad vėl atsiminčiau ji, ir sapnuose regėčiau dar ryškiau.
  Tada, kai atrodo, jog esi per daug nutolęs, tam, kad galvočiau apie tave, vėl išnyri, sukeldamas bangą emocijų ir atsiminimų. Galbūt toks mūsų visų likimas, lieti  pyktį, slėpti skausmą. Nepasitikėti ir kentėti. Nutylėti tai, ką reikėtų pasakyti. Ir laukti.. tyliai ir kantriai laukti.