Norėčiau

Paėmusi saujelę smėlio paberčiau jį į prateitį…
Palikčau ten, kad niekada nebegrįžtų,
Taip, kaip negrįžta miręs žmogus…
Norėčiau surinkti visus nukritusius rudeninius medžių lapus,
Kad nesupūtų jie, neliktų vieniši šiam pasauly…
Taip, kaip likau aš…

Maldavau paniurusio dangaus, kad nepradėtų verkti,
Burnotis…
Nes nebenorėjau matyti verksmo, kurį matau tamsioj nakty..
Girdėjau jį savy...
Ir krintančias žvaigždes bandžiau pagauti,
kad neužgestų,
bet neįstengiau jų visų surinkti...
Tik spindinčios šviesos vaizdus pasilikau savy...

Kvailai bandžiau pagaut tamsos šešėlį,
Kad niekada jis nepradingtų,
Neišbrisčiau iš jo gelmių,
O jis pabėgo...

*    *    *    *    *    *    *    *    *

Norėčiau žemei pašnibždėt į ausį....

*    *    *    *    *    *    *    *    *

Nubrauk lietaus rasotą veidą...
Padėkok Pasauliui už beprasmį gyvenimą...
Vis vien aš nieko nepakeisiu,
Vis vien kentėsiu,
O gyvenimui mane žudyti leisiu...