Rūsio ontologija

Iš pradžių Jis ateidavo man miegant. Įlįsdavo į sapną ir nusivesdavo trimis žingsniais toliau nei gyveno baisiausi mano košmarai. Ant stalo degdavo žvakė, blausi jos šviesa krisdavo ant kėdės atlošo, aš atsisėsdavau, o Jis tarsi šešėlis susijungdavo su visą paslepiančia tamsa. Nebijojau, girdėdama Jo balsą (tokį, kokio žemėje nėra, su visais tonais ir pustoniais, aidinčiais iš visų pusių, pasmerktais skambėti tik vidujybėje) pasiduodavau minčių tėkmei.
Jo rankos švelniai spausdavo pečius rodės ir pati ištirpdavau tamsoje, begalybėje, išsitęsusioje visomis kryptimis, apimančioje visą visatą, visus gyvenusius ir gyvensiančius. Ir visa kilo iš manęs, tarsi pasaulį būčiau sukūrusi pati, Jo rankos vedina belaikiškai panirusi į septintos dienos poilsį.
Liepsnos kaleidoskope regėdavau pasaulį, nepadalijamai vientisą, tačiau sudėliotą iš milijardų atspindžių. Ir klausydavau pasakojimų apie tai, ką žinojau, bet buvau pamiršusi – pasaulio sukūrimą, rojų ir inkviziciją, nepaliaudavau galvoti - egzistencija tėra fikcija, laikas irgi.
Būdavo, sapnas nenunešdavo į rūsį ir aš jausdavausi irzli ir nykstanti, besapniškas miegas atimdavo jėgas. Jau tada viena mano dalis buvo pradėjusi pūti. Ieškodavau Jo savo sąmonėje ir pasąmonės impulsuose, nes be Jo nebegalėjau egzistuoti. Kai lioviausi Jis pats pasirodė pasmerkdamas amžiams atsisakyti vienatvės iliuzijos. Kur beėjau jaučiau ir Kitą. Realybė nustojo tikrumo ir tikroviškumo, gal todėl, jog jų niekada neturėjo.
Žaismė tapo mano kvėpavimu - išrasdama naujus žodžius stačiau naują pasaulį, su nauja gyvūnija, naujomis spalvomis, naujais jausmais.
- Aš noriu susijungti – šnabždėdavau Jam viliodama, norėdama atsikratyti slegiančios materijos.
- Negalima, tu tampi permatoma – atsakydavo, o aš su siaubu žvelgdavau į savo rankas ir kojas,  matydavau raumenų skaidulas, ir kaulus.
Skendau migloje, bijojau prarasti save, tą būtybę grynuoju pavidalu. Realybė traukėsi, mačiau tik jos šleifą, ir žinojau, jog netrukus visai išnyks. Vieną naktį Aš ir Kitas susijungsime, ir nieko neliks, ištirpsiu rūsio tamsoje, kurioje save susikūriau.