Bandymas nr.1. Sugniuždytas.

Pastūmiau brolį iš visų jėgų ir pats suklupęs nusijuokiau. Buvome sename apleistame name, kuris dažniau lankomas narkomanų ar benamių, bet būtent čia šiandien mes treniravomės. Vos spėjau išsisukti nuo Geto kojos, kai užsisvajojęs bukai įsispoksojau į pilkas suskeldėjusias namo sienas, bei langų kiaurymes. Taip šoktelėjau atgal, kad koja prasmego vienoje iš duobių grindyse. Kaip begalėdamas stengiausi ištraukti kiek apibraižytą koją, bet ši užsikabino už kažkokio virbo, kurio nemažą dalį jaučiau savo kojoje.
-Getai, stok. – suurzgiau ir brolis akimirksniu sustingo kvailoje pozoje – pakėlęs koją dar vienam negailestingam smūgiui.
-Užuodžiu kraują. – konstatavo faktą kvailai vaipydamasis. – Sužeidžiau?
-Ak tu, mažas kiaule. – pašokau iš duobės persirėždamas pusę kojos ir ją trinktelėjau per brolio atraminę koją, ant kurios jis jau ir taip vos laikėsi. Nuaidėjo šlykštus skylančios kaukolės garsas, o man netikėtai sugėlė žaizdą ant kojos.
-Kvailys... Dieve... – Getas susiėmęs už galvos raitėsi ant žemės inkšdamas, tačiau manęs tai nejaudino.
Atsisėdau ir pradėjau apžiūrinėti žaizdą ant kojos. Per suplyšusias kelnes aiškiai matėsi nuo blauzdos vidurio iki šlaunies galo rėžis, vietomis kabinęs net kaulą. Skausmas atrodė nežmoniškas, bet aš ir nesu žmogus. Šyptelėjau šiai minčiai užklydus į mano sąmonę, juk mačiau, kaip tuo metu po truputėlį lipo žaizdos kraštai ir susiliejo oda taip lyg nieko niekada nebūtų buvę. Brolio inkštimas nutilo todėl galėjau aiškiai girdėti kaip jungiasi jo smegenų plokštelės kaulai ir gyja smegenų sukrėtimas. Normalus žmogus turbūt niekada nėra to girdėjęs... tai panašu į šnypštimą ar į girgždėjimą. 
-Tu bent suvoki, koks skausmas, kai gyja suskaldyta kaukolė? – netikėtai užrėkė Getas stodamasis.
Jo tamsiai rudi plaukai krito ant veido lyg būtų kiek paaugę. Su pagarbia baime stebėjau jo nežmogiškas akis, ne todėl, kad jo įsiūtis būtų kėlęs man siaubą, o todėl, kad jos švytėjo safyro mėliu. Baltymai staiga pajuodo, o rainelės sublizgėjo šlifuoto metalo spalva ir jau po kelių sekundžių priešais mane stovėjo tikrų tikriausias juodas vilkas.
-Aš kuo puikiausiai žinau tą jausmą, bet tu man nepaklusai. – žvėris suurzgė ir pradėjo priekine letena kapstyti  cementines grindis keldamas dulkes. Galbūt bandė parodyti savo įsiūtį, bet aš jį ir taip mačiau net ne žvėriškose akyse. Juk akys – kiekvieno gyvo padaro sielos veidrodžiai. – Nepradėkim, juk žinai kad esu stipresnis.
Vilkas ir šį kartą nepakluso ir urgztelėjęs puolė ant manęs, akimirksniu buvau paguldytas ir laikiau brolio nasrus nuo savo veido vos per porą centimetrų, o šis tik ir taikėsi įkąsti.
-Tu čia murki ar urzgi? – tyčiojausi stumdydamas jo snukį ir neprisileisdamas įkąsti. – Man atrodo, kad murki, nes esi švelnus lyg kačiukas ir net jėgų tiek kiek jis teturi.
Versdamasis nustūmiau vilką šalin ir atsistojau ant kojų. Akimirksniu pradėjau galvoti apie baltą tigrą ir juo virtęs  pamačiau, kaip staiga puolęs juodasis vilkas akimirkai suakmenėjo. Getui šią formą buvo per sunku įvaldyti, todėl dažniausiai jis galėdavo pasiversti tik kate, šunim arba vilku. Lėtai artėjau link jo, nes žinojau, kad atsitraukimas ne jo būdui, o pats pulti nenorėjau. 
-Jau viskas paruošta? – atsklido balsas iš tamsos. Pajutau, kaip abu pasukome galvas garso link, bet jo šaltinis buvo pakankamai toli. Vis dar nenorom susijungiau su brolio sąmone. Tai būdinga tik gyvūnams, bet mūsų atveju – tik tada, kai esame gyvūnų formose.
„Gal pasiversk šunim? “ – atsklido įkyrus brolio balsas.
„Lyg čia tigrų nebūtų... “ – vis dėl to pasiverčiau į juodą pusiau vilką, pusiau aviganį.
„Dingstam iš čia? “ – paklausė Getas, kai pastate pasigirdo tranki ir garsi muzika.
„Ne, aš dar pabūsiu, bet tu jau grįžk namo“. – Kad ir kaip juokingai tai būtų atrodę vilkas man linktelėjo ir iššoko pro lango ertmę.
Nusliūkinau į tą pusę, iš kur girdėjau sklindant muziką. Toje patalpoje stovėjo du vyrai iš kurių vienas sėdėjo ant sofos. Logika mano galvoje prasilenkė su realybe. Mes juk su Getu čia vaikščiojom ir nieko panašaus nebuvo, net pati aplinka atrodė kitaip. Dar ant sofos raitėsi viena mergina, kuri atsargiai glostė vyro koją. Norėjau tiesiog vėl pasiversti tigru ir įšokęs į patalpos vidurį visus išbaidyti, bet susidūriau su problema – aiškiai galėjau įžiūrėti pistoletą ant stovinčio vyro juosmens.
Akimirksniu prisiminiau, kaip kartą teko patirtį jausmą kai kulka perskrodžia kūną kiaurai, arba užstringa ties kaulais. Tada buvau vos dešimties, kai pamotė sužinojusi apie mano sugebėjimą greitai gyti – atlikdavo įvairius eksperimentus su mano kūnu. Net menka akimirka to prisiminimo manyje vėl sukėlė didžiulę baimę ir milžinišką pykčio bangą.
-O, panelė Aleksis Blek! – atkreipiau dėmesį į atėjusią būtybę. Užuodžiau nuo jos sklindant kažką keisto... muzika pritilo. Negalėjau atitraukti nuo jos savo akių, neberūpėjo ar kas mane pamatys, bet prislinkau arčiau. – Kuo galiu tau būti naudingas?
-O kaip tau atrodo? – išsitraukė pinigus  ir juos numetė vyrui. – Ir greičiau, aš skubu.
Atidžiai nužvelgiau merginą, ji buvo  apsiavus juodais sportiniais bateliais, šviesiai mėlynais džinsais, bei juoda odinė striukė. Rudi plaukai buvo palaidi, natūraliai banguoti, prieš šviesa šiek tiek įgaunantys rusvą atspalvį. Ant kairės rankos turėjo vestuvinį žiedą, o ant kaklo – medalionas.  Jos veidas... Dieve, tikra gražuolė: akys elektrinės spalvos, sekundę buvau pamanęs, kad ji gali būti tokia, kaip aš ir Getas, tačiau nejaučiau nuo jos tos keistos žvėriškos energijos, kaip nuo brolio, merginos antakiai atrodė tonu tamsesni nei plaukai, nosytė truputėli riesta, daili, lūpos putlios, bet ne per daug, o prie dešinės akies randelis, tarsi pasviręs brūkšniukas, kuris tik suteikė jai dar didesnio paslaptingumo.
Staiga situacija pasikeitė, vyras pradėjo ją mušti, o man tik ir knietėjo pulti ją ginti, tačiau taip ir svyravau tai pirmyn, tai vėl atgal. Kodėl negalėjau žengti nei žingsnio? Mane kankino pamotės prisiminimas, kone galėjau jausti šautuvo vamzdžio šaltumą, o galvoje aidint šlykštų šūvio garsą bei jaučiant ne tik skausmą, bet ir kraujo kvapą, skonį, šilumą.
Mačiau kaip ji susmuko, tačiau tą sekundę jau bėgau nuo savo praeities. Apsisukau ir grįžau į mūsų su broliu kovos lauką. Ten atsijungiau nuo per didelio išsekimo, o taip būna visada, kai ne savam pavidale išbūni per ilgai. Tik ši tamsa ne normalus „atsijungimas“ nuo pasaulio, o šlykšti prisiminimų kankynė. Galbūt išorėj aš linksmas, bet viduj esu sužeistas ir jokie stebuklai čia nepadės.