Pakaruoklis (pabaiga)

Kol parvažiavo į kaimą, Aleksui pavyko iškvosti Julikę.
Iš karto ji dar gynėsi, melavo, išsisukinėjo, kol pagaliau prisipažino. Julikė verkdama atsiprašė, bučiavo Aleksui rankas, prašė, kad atleistų, nepyktų, bet tai nepadėjo.
Alekso širdyje tarytum viskas aukštyn kojom apsivertė. Tas švelnus, kupinas meilės ir ilgesio jausmas, lydėjęs jį visą ilgą kelią, staiga dingo, o į jo vietą plūstelėjo visai priešingų jausmų banga: pyktis, pasibjaurėjimas, nusivylimas. Važiavo pas mylimą merginą, galvojo su ja kurti šeimą, ketino pats atsiprašyti, kad taip ilgai vertė jo laukti... O ką jis rado? Akiplėšišką melagę, gobšuolę, veidmainę... Ar tokios jam reikia žmonos, gyvenimo draugės? Jokiu būdu...
Nuo šiol ji tapo nieko nereiškiančiu jo gyvenime, visai svetimu žmogumi. Aleksas ja daugiau nepasitiki ir ja netiki. Nuo tų ašarų ir atsiprašinėjimų jam atgrasu, koktu, kai ji bučiuoja ir nė kiek ne gaila, kai ji verkia. Dar daugiau - jis nebenori jos matyt. Nieko, visai nieko neliko, kas juos sietų... Nebent vaikas, kaip kraujo ryšys, bet ir tą ji išdavė, atsisakė pati, užkrovė seseriai, lengviausiu būdu atsikratė ir tiek... Viskas baigta.
Sustabdęs arklį prie Venčių kiemo, Aleksas palaukė, kol Julikė išlipo iš bričkutės ir, nė žodžio nepasakęs, nė neatsisveikinęs, nuvažiavo.
Kitą rytą, tuojau po pusryčio brolio dviračiu Aleksas atlėkė į miestelį. Parduotuvėje nupirkęs keletą žaisliukų ir saldainių, jis vėl pasibeldė į Kastutės duris.
- Neišvarysi? - dėl visa ko paklausė, kai Kastutė įleido jį į virtuvėlę. - Atvažiavau pas Vytuką. Vakar tiesiog net gerai pamatyti jo neteko.
- A jau varysiu, - kaip Aleksui pasirodė, Kastutė šiandien daug malonesnė, - dargi net pavaišinsiu. Prašom toliau, pusrytis jau ant stalo. Kambarėlyje ir Vytuką rasime.
- Vėlai pusryčiaujate, - pastebėjo Aleksas, - aš tai net iš kur atvažiavau ir jau po pusryčio.
- Valgom tik tada, kai atsikelia Vytukas. Kol miega, niekada nežadinu, - paaiškino Kastutė ir priėjusi pritūpė prie vaiko lovelės. - Va, dėdė irgi nori valgyti. Ar duosim jam blynų? Kaip sakai?
„Ir vėl tas dėdė... “ - nepatikliai į Aleksą žvelgdamas Vytukas, prisiglaudė prie Kastutės, bet pamatęs, kaip šis ant stalo pažėrė daugybę blizgančių saldainių ir į jo lovelę sukrovė dar nematytus žaisliukus, vaikas tarsi atgijo. Įsidrąsinęs ėmė kilnoti žaislus smalsiai juos apžiūrinėdamas.
„Dėdė“ šį kartą užsibuvo ilgiau. Kai Vytukas atsibudo po dienos miego, dar teberado jį kambarėlyje ir visi kartu papietavo.
Saldainių vaikas valgė kiek norėjo, bet dar nemažai jų gulėjo ant stalo, o kai „dėdė“ atvažiavo kitą dieną, atvežė jų dar daugiau...
Diena, kita ir Vytukas „dėdės“ visai nebijo... Priešingai, tik pabudęs jis pirmiausia klausia mamos: „ Ar dėdė dar neatvažiavo? “
Tas „dėdė“ visai ne toks piktas, kaip iš karto pasirodė Vytukui. Jis netgi labai geras ir linksmas. Jis pats vis juokiasi ir nori, kad juoktųsi Vytukas. Savo didele ranka jis vaiką paglosto, pašiaušia jo plaukučius ir pakutena pliką pilvuką, kai nusmunka kelnytės. Kai valgant Vytukas netyčia apsitaško ar apsilaisto, „dėdė“ jo nebara, bet su kvepiančia nosine nušluosto jo švarkelį, veidelį ir švelniai patampo už nosytės. Vytukui patinka, kai „dėdė“ jį sūpuoja ant kojos. Jo koja didelė, pėda plati ir storas riešas. Vytukas apsižergdamas sėdasi kaip ant arkliuko ir rankytėmis įsikimba į tvirtas „dėdės“ rankas. Jis Vytuką supa ilgai ir kartais išsupa taip aukštai, kad Vytukui sunku išsilaikyti ir jis ima slysti nuo kojos, bet kristi nebijo. Jis visada patenka į minkštą ir šiltą „ gero dėdės“ glėbį.
Vytukui labai patinka, kai „dėdė“, stovėdamas viduryje kambario, mėto jį kaip žaislinį kamuoliuką. Išmeta aukštai, net iki pat lubų ir paleidžia... Jam  kristi žemyn visai nebaisu, nes „dėdė“ jį pagauna ir švelniai priglaudžia prie plačios savo krūtinės. Mama kai kada barasi tai matydama. „ Žiūrėk, kad nenutėkštum žemėn“, - sako ji.  Bet „dėdė“ tik juokiasi ir bučiuoja Vytuką, o jis tik krykštauja ir prašo „dar, dar... “
Taip besilankant miestelyje, netruko prabėgti  savaitė. Visas tas dienas bendraudamas su sūnumi ir Kastute, Aleksas patyrė tikrą šeimyninį džiaugsmą ir palaimą. Taip kaip įsivaizdavo vykdamas į Lietuvą...
„ Kaip bus, kai viską palikus teks išvažiuot? Ne, jokiu būdu to negali būti. Ne dėl to aš čia tokią tolybę keliavau... Pažįstu save... Visą gyvenimą mane kamuos ilgesys ir aš su tuo niekada negalėsiu susitaikyti... Su Julike, aišku, viskas baigta, nevesiu, bet tada kokia išeitis? “
Dar ir dar viską apgalvojęs, Aleksas, nusprendė rimtai pasikalbėti su Kastute. „ Vaiką, atrodo, jau prisipratinau, bet ką pasakys ji pati? Jeigu tik ji sutiktų, tai būtų puiku. Į Kanadą parsivežčiau šeimą, kaip ir planavau, o jeigu ne, turėsiu  išvažiuoti vienas. Baisu apie tai ir pagalvoti. Kaip ten bebūtų, pabandyti reikia, tuo labiau, kad yra vilčių... Vien tai, kad ji augina mano sūnų, gali nulemti teigiamą jos apsisprendimą. Bet labai svarbu ir jos jausmai...  Ko aš galiu tikėtis?
Iš tų laikų, kai draugavau su Julike, mažai ją prisimenu. Kam gali rūpėti paniurusi, vengianti svetimų žmonių, drovi paauglė? Bet dabar matau visai kitą žmogų... Jauna, graži, linksma ir, kiek per tą trumpą laiką bendravome, spėjau pastebėti, kad ji nuoširdi, švelni, gero būdo mergina.
Na, o aš? Ką ji mano apie mane? Esu nebe jaunuolis, mylėjau kitą, susilaukiau net vaiko... Jai apsisprendus, juk prieš akis būtų tolima kelionė, nežinomas pasaulis, nepažįstamas gyvenimas... Reikia labai mylėti ir pasitikėti žmogumi, su kuriuo sutinki susieti savo gyvenimą... Bet... Kaip bus - taip bus... “
Sekmadienį į miestelį Aleksas atvažiavo truputį vėliau. Pataikė tokiu laiku, kai Vytukas guldomas pusiaudienio miegui. Norėjo, kad jie vieni, niekieno netrukdomi, nuo širdies pasišnekėtų.
Šį kartą Aleksas prie saldainių nupirko dar butelį vyno. Kaip ir pridera... Darželyje nuskynė geltonų, aukštaūgių, didžiagalvių gvazdikų žiedų ir žengė prie durų.
Pamačiusi Aleksą su gėlėmis rankoje, Kastutė nustebo, bet staiga pridėjo pirštą prie lūpų.
- Tsss, tik ką užmigdžiau, - pašnabždomis perspėjo ji, - taip ilgai neužmigo ir vis klausinėjo, kodėl „dėdė“ neatvažiavo.
- Tada gal sėskim čia, - pastatęs ant virtuvės spintelės vyną ir padėjęs saldainius, padavė jai ranką ir gėles Aleksas. - Nuskyniau tavo pačios darželyje, bet vis tiek nuo manęs...
- Dėkui, - padėkojo Kastutė ir, pamerkusi gvazdikus į molinę vazelę, pastatė prie vyno ir saldainių. - O kam tas vynas? Ką dar sugalvojai? - vis labiau stebėjosi ji. - Aaa, - staiga susiprotėjo, - turbūt jau išvažiuoji? Atsisveikinti su mumis sugalvojai? Ar ne taip?
- Dar ne, bet laiko liko visai nedaug. Tik savaitė...
- Tai turbūt prašysi, kad atiduočiau Vytuką? - toliau spėliojo Kastutė.
- Nevisai taip... Turiu kitą sumanymą...
- O žinai ką - patylėjusi minutėlę, lyg bijodama ištarti galutinį žodį, pasakė Kastutė, - aš ilgai galvojau, daug galvojau... Bet vis tiktai nutariau atiduoti jums vaiką... Gal aš tada buvau per griežta. Prisižiūrėjau aš per tas dienas, pamačiau, kaip vaikui reikia tėvo. Dabar dar kol mažas užtenka ir mamos, o kai paaugs, būtinai paklaus, kur tėvas. Ką aš jam tada atsakysiu? Užtenka, kad aš turiu gerą vardą „merga su vaiku“, nenoriu, kad Vytukas liktų visam gyvenimui „benkartas“. Važiuokit, gyvenkit, Dieve jums padėk. Berniukas prie tavęs jau priprato, pripras ir prie Julikės. Dar mažutis tebėra, pats laikas susigyventi. Aš, žinoma, labai pasiilgsiu, bet jūs gal neužmiršit manęs? Retkarčiais parašysit laišką, prisiųsit fotografijų. Būsiu rami žinodama, kad vaikas turi gerą tėvą.
Aleksas susigraudino iki ašarų. Jis paėmė Kastutės ranką, pakėlė ją prie lūpų ir pabučiavo.
- Ačiū tau, Kastute, už tavo gerą širdį, - nepaleisdamas jos rankos padėkojo sujaudintas, - bet leisk ir man kai ką pasakyti. Vaikui reikia ne tik tėvo, bet ir motinos. Tekėk už manęs ir vaikas turės abu iš karto. Išvažiuosime visi kartu, gyvensime vienoje šeimoje ir nereikės mums išsiskirti.
Sutrikusi Kastutė nežino nė ką atskyti. Raudona kaip žarija ji tyli nuleidusi akis, o nuo tokio netikėto pasiūlymo ir nuo užplūdusių minčių ėmė suktis galva. Kaip čia atsitiko, kad jai peršasi toks vyras? O kaip mama sakė, „ tavęs niekas neims“...  Kastutė ir tiki, ir netiki... Gal jai tik taip nusigirdo? Ar tik nenori iš jos pasijuokti? Bet nepanašu... Ne piemuo gi, o suaugęs žmogus, vaiko tėvas... Negi iš tikrųjų jis nori vesti ją, o ne Julikę? Negi iš tikrųjų ją aplankė tokia laimė? O kaip Julikė?..
- Betgi Julikė sakė, kad tu atvažiavai jos pasiimti, - kada ne kada Kastutė vis tik išdrįso priminti.
- Aš atvažiavau pasiimti vaiko ir motinos, o neradau nei vieno, nei kito... Julikė jau nebe motina nuo tos dienos, kai išsižadėjo mudviejų sūnaus. Tu jo motina. Ar sutiksi tekėt už manęs ar ne, vis tiek aš jos nevesiu. Jeigu tu su Vytuku nevažiuosi su manimi, išvažiuosiu vienas. Tai ką dabar pasakysi, Kastute? Ar eisi už manęs? Man labai svarbus tavo atsakymas.
- Matau, kad tu geras žmogus... Labai myli Vytuką... Aš tavimi pasitikiu... - jau drąsiau Aleksui į akis pažvelgė Kastutė.  - Eisiu už tavęs, jeigu tik imsi... - patylėjusi ištarė ji.
- Rytoj pat eisiu pas kleboną ir pradėsiu tvarkyti visus reikalus. Manau, kad spėsiu, - linksmas Aleksas atkimšo butelį vyno, - o dabar duok stiklelius, išgersim. Yra už ką...
Aleksas prisitraukė kėdutę arčiau Kastutės ir ją apkabino.
- Dėkui tau, mergele, kad sutikai už manęs tekėti, - priglaudė ją prie krūtinės, - be tavęs viskas būtų sugriuvę. Būtume  amžinai kas sau išsiskirstę. Dabar, kai jau mums pavyko susiburti į vieną vietą, pasistengsime neišsiskirti iki gyvenimo galo. Dėkui, kad užauginai mano sūnelį. Iki šiol vargai viena, dabar aš tau padėsiu. Pamatysi kokia tvirta ir laiminga bus mūsų šeima. Būsi ne „merga su vaiku“, o mano žmona, vaiko motina, rančos šeimininkė. Tavęs laukia visai kitas, naujas gyvenimas, būsi visų gerbiama ir tikrai žinau, kad tau pas mus patiks. Kalbu apie tai tik dėl to, kad padrąsinčiau tave ir išblaškyčiau gal būt kylančias abejones. Būk rami, neteks gailėtis...
Trečiadienį Aleksas su Kastute susituokė bažnyčioj, per likusias dienas susiruošė į kelionę, o šeštadienį prieš pietus tėvas išvežė jauną šeimą į geležinkelio stotį.
Klaipėdą jie pasiekė jau pavakariais ir nakvojo viešbutyje. Anksti ryte vežikas nuvežė į uostą, o už valandos jie įsėdo į laivą.
Miestelyje ilgai nenutilo kalbos... Visi neišėjo iš dyvų, kad toks gražus, puikus vyras, amerikonas vedė mergą su vaiku ir išsivežė pas save į Ameriką...
Bet labiausiai stebėjosi Alekso tėvai. Kaip čia buvo, kad jų sūnus vedė ne Venčių Julikę, su kuria nuo pat mažumės draugavo, o jos seserį ir dar su nežinomo tėvo vaiku?