Pamąstymai Vilniaus dienoje

    Nepaprasta gyventi be Grigaliaus kalendoriaus, pasilikus vienoje, būtent Vilniaus dienoje su teise turėti joje laiko iki rūpimos apimties. Kaip tai vyksta, net sunku vaizdingiau pasakyti, kaip, beje, nelengva suprasti, kodėl ji neišsilieja į besiribojančias su ja kitas erdves, nesusimaišo ar neatsiskiedžia panašiai kaip vandenyj alkoholis ar pienas. Jau ne metai, kai pakrovus į smuiko dėklą, čia atgabenta buvusios radijo karietos erdvė, užėmusi jos pasostę. Ir – ką? Išlikus. Yra. Gyvuoja. Reikšminga, kad net užgriuvus senatvei, išlieka viltis,
kad ir tokioje žmogaus  būsenoje, dar galima tikėtis ir atradimų, ir reikšmingų permainų dvasioje. Ir beveik pradedu suprasti, kad vargiai būčiau atėjęs į alyvmedžių giraitės sėją, jeigu nebūčiau laiku sugrįžęs į Vilniaus dieną, kur sodo namelio palėpėje iš smuiko dėklo išleista Radijo karietos pasostės erdvė. Taigi, išlikus, yra, gyvuoja, bet visgi pavydėtina matyti, jausti, suprasti kaip VISA KO būties sandaroje glaustosi vieni reiškiniai su kitais, net ir tie, kurie nežinia kaip pasikelia iš kažkur ir priekaištauja, kodėl jie palikti be rūpesnio, be dėmesio. Kaista, kad pasėtos alyvmedžių  giraitės džiaugsmą stelbė nepasitenkinimas, kad į jos sėją atėjau nesuspėjęs pasėti pušų giraitės. Regis iš toli toli kažkas sukužda: Ėjau girion giriausion, kirtau pušį pušiausią.
  Na, gerai gerai, - atsiliepiu mintyse, vengdamas įsivelti į pamąstymus, tačiau supratu, kad jie ištiko mane anksčiau, negu išgirstas: kirtau pušį pušiausią. O netrukus  jau lyg iš arčiau — kita gaida, kitais žodžiais, iš kito laiko:

          Kad aš jojau per girelę,
          Per šį žalią pušynėlį,
          Išgirdau girdėjau
          Ką močiutė šneka...

  Taip, iš dainos žodžio neišmesi, nors po alyvmedžių sėjos man nelabai norisi girdėti, kad pušys būtų „surinktos“ į girią, nes iš Šklėrių eidavome ar važiuodavome į mišką, pušyną, miškelius, o ten beklaidžiojant kartais papuldavo įvirsti į skujynus, o giria pasilikdavo kažkur atokiau, už parapijos leksikono ribų. Ir už Marcinkonių, ir už Varėnos ir todėl galėjusi atsiliepti dainomis, net, regisi, dažniau negu miškas. Ką bedarysi, o tenka priimti žinią, kad egzistuoja ir pušų giraitės, tik nedavė Dievas prato pagalvoti, ar nereikėjo ją pasėti anksčiau ir neskubėti prakaituoti sėjant alyvmedžius. Tiesa, gera žinoti, kad vieta alyvmedžių giraitei pasitaikiusi geri: Verkių parko teritorijoje prie pat Jeruzalės, kurią tarybinais laikais administravo Dekoratyvinių augalų tarybinis ūkis. Tiesa, nėra čia Alyvų kalno, tačiau pašonėje kaip kalnai Santariškių ligoninių korpusai. Kelia paguodą, kad Verkių parke gausu pušų  — aukštos, lieknos, skambančios ir šviesos – ir saugo jas regioninių parkų statutas. Kita vertus, išpažįstant nuostatą, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna, smagu suvokti, kad ir sodo namelis su Palėpės apartamentu įsitaisęs šalia Verkių parko. Minutė, kita kelio ir... žvilgt iš apžvalgos aikštelės, iš kur matai jo gražiausius Balsio ir Gulbino ežerus. Giria, giria, giria... Per du trečdalius parko užima mišrusis miškas ir reginys toks, kuomet negali neišgirsti, nekalbėti, nesapnuoti: o Dieve, kokia turtinga tavo siela, kai ji atsiveria žmogui. Koks turtingas žmogus, kai jo siela atsiveria tau. O sako, kad tavęs, Dieve, nėra, arba sako, kad tavęs reikia ieškoti kažkur danguje. Matau, jaučiu  tavo dvasią per kūną ir suprantu, kad nėra būtybės, kurios nenorėtum aprengti kuo gražiau, kurią norėtumei nubausti priešlaikine mirtimi...
  — Tu apie ką, dzieduli?
  — Apie  daug  ką, Vidini. Bet kad gebėčiau sudėti, surikiuoti visa tai į eilutę, tai – ne.
  — Bet manau, kad neužmiršti, kodėl sugrįžome į Vilniaus dieną. Beje, o vardą  jau žinai? Harker vardą. Tikra.
  — Taip, jau žinau. Sigita.
  — Suprantu, kad  dabar rūpi sužinoti  tetos Santos vardą. Tikrą. — pasakė Vidinis ir žinojau, ko jis neužkėlė ant savo liežuvio. — Tai va, kiek daug reikia pasakyti, o dar daugiau žinoti, kai jau nėra laiko.
  Apie tai, kad senatvės žmonės pritrūksta laiko, su juo šnektelėdavome ir anksčiau, ir atrodydavo, kad abu teisūs- jis taip parodydamas, aš taip pamatydamas ir neatrodė, kad dėl to reikėtų ginčytis: —Tai gal ir gerai, — kalbėjo tai sustodamas, tai vėl tęsdamas minties kelionę, — Laiko niekuomet neturėtų būti per daug. Bet ar buvo taip? Jo dažniau buvo tiek, kad nors šakėmis kaip šieną į kaugę dėk. O tu, Pranuci, vis dar kvaršini Senekai galvą. Jis teisingai parašė: Daryk taip, mielas  Lucilijau: atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką... “ Tačiau dabar mintyse turėjau kažką ne taip, šį kartą tokia nuomonė, primetama kaip tiesa, atrodė abejotina. Pats to nesitikėdamas, tariau:   
  — Tingūs esam, Vidini. O laiko tiek, kiek širdis geidžia, ir, beje, įvairiausio, kokio nori, visokiausių spalvų. Ar bent solidžiau pagalvojame, kad kiekvienas, kurį atsimename iš savų, pažįstamų ar kaip svečią, kuriuos kažkaip iš praeities ar ateities sugebame pasikviesti, tai jie irgi į pasimatymus ateina su savo laiku ir... ir, prašau, kvėpuojame Vidini, net „ačiū“ už tai nepasakydami. Manau, kad tai mums ir trukdo, kad turime didžiulį pasirinkimą. Tu supranti, ką  kalbu? Aš nelabai... Juk niekuomet, sakykime, nesu matęs Harker, tik iš nuotraukų, tik iš jos aštuoniolikos  eilėraščių, kelių žinučių, vieno kito komentaro, tik iš daugtaškių, kurių tiek nemažai pribarstyta jos poezijoje... Supranti, kad kažką kalbėjo jais. Ką, Vidini? Betgi dabar  aš netgi ne apie tai..
  — Betgi apie tai ir reikia kalbėti. Juk dėl to čia ir sugrįžome, kad susikauptume, o nuėję atgal į lapkritį, neužmirštume uždegti jai žvakutės. Dėl to gi čia. Jau ir eilėraštis vienas kitas atsiradęs. Gal neprireiks gėlių. Rudenio gėlės be medaus. Gal eilėraščių puokštę jų vietoje padėsim. Gražu būtų, a? Bet apie ką aš čia? Kvailioju turbūt. Atleisk, Viešpatie. Prie kapų neturėtų būti gražu. Išeitų, kad noriu papuošti  mirtį.
— Betgi ir šiukšlynų, Vidini, ten neturėtų būti. Bet tu, bičiuli, išmok ne tik pats bumbsėti, bet ir paklausyti, kaip kiti bumbsi – aš dar nebaigiau. Štai pasakai, kad, girdi, norėčiau, sužinoti tetos Santos vardą. O tu? O Senamadžius? Tačiau vardą ir netyčia vėliau anksčiau sužinosime, o ar sužinosime, kiek po vienuolės apsiaustu yra moteries, kuri it „pušis pušiausia“. Ar išvis tokia yra, labai abejoju, bet kad yra pakankamai materijos tokią sukurti, tai, žinoma, kad yra. Ir toji materija sukaupta jose pačios. Kiekvienoje moteryje yra reikalingų štrichų pačiai pačiausiai įkūnyti. Kas juos begali surinkti į Vieną? Gal per žodį, gal per paveikslą, gal per gamtą, per Verkių parką su pasėta alyvmedžių giraite... Et, Vidini, Vidini, bet ar  supranti apie ką  kalbu. Aš nelabai..
  Matyt, nebuvo jis tikras, ar supranta. Atrodė, kad jam lengviau atsiminti Seneką ir Harker debiutinį eilėraštį „Atsiprašau“, nes dar labiau suraukšlėjęs kaktą, tarė:
  — Nežinau, ką Sigita skaičiusi iš Senekos, bet savo eilėraštį parašiusi jeigu ne kapinėse, tai vis dėlto jų įkvėpta.
    — Jau jos nepaklausi, Vidini. Bet manau, kad jų įkvėpta.
    — Kodėl taip – nepaklausi? Klausti labai nesunku, tik, žinoma, neužmirštant persižegnoti. Didesnė abejonė, kad gali neišgirsti, kai sakys daugiau, negu pasakiusi. — Ir pakėlęs į mane akis: — Kažin, ar Česukai turi savo kapines?
  — Manau, kad irgi anksčiau vėliau sužinosime. Bet iki šiol  tau negalėjau pasakyti, ar dar ilgai užtruksime Vilniaus dienoje.
  — Nagi, nagi Klausau! Bet nujaučiu, kad dar užtruksime. Sunkiai beįsivaizduoju, kada atversime sekantį „Lietuvio kalendoriaus“ lapelį su įrašu Spalio 10, kai saulė tekės viena minute vėliau.
  Jau ne kartą to klausęs ir pats savęs, bet atsakyti nesiryždavau, nes jo prieigose vis atsiranda dalykų, kurie neapeinami, neperšokami. Man asmeniškai dabar labiausiai kliūva po kojomis mestelėtas Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašas, tarp kurių ir dviejų kalinių Vinco ir Motiejaus pavardės. Abu jie Karlonai, abu jie iš Šklėrių, o Vincas dar ir mano tėvas. Turbūt neatsitiktinai galvoju, kad sąžininga  būtų, jeigu Vilniaus dienoje pasilikčiau gyvent bent pusantrų metų. Tiek laiko iškalėjo tėvas. Bet, regis, nebūtų nuodėmė, jeigu gerokai ilgiau, o būtent 12 metų išsilaikyčiau Vilniaus dienoje, nes tokiam laikui jis buvom nuteistas kalėti.
  Pasakiau ar tik pagalvojau pasakyti apie tai, dabar net nedrąsu kalbėti, nes tai, ko neišgirsta kiti, beveik visuomet išgirsta Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Sušvyturiavo jos apdaro elektroninei švyturėliai ir nuo etažerė pasakė ir perskaitė:
 
  1998 metų Kazys Saja parašė:
  (...) sužinojau, kad šklėriškis Vincas Karlonas ir kiek jaunesnis jo pusbrolis Alfonsas Kiela iš Dubinyko - bene vieninteliai likę nepriklausomos Lietuvos žvalgai lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Abiejų pasakojimus įrašiau į juostelę, kurią perdaviau Lietuvos radijui, tačiau ten žurnalistai nesuskubo paruošti specialios laidos, per 1991-jų sausį Kielos ir Karlono pasakojimai tikriausiai žuvo...